Kampanija Šiaurės Irake esančiam Mosului iš Islamo Valstybės atsiimti artėja į pabaigą. Daugiau kaip pusė miesto atkovota, jis apsuptas iš visų pusių, ir dabar jau tik laiko klausimas, kada JAV remiama Irako kariuomenė galutinai išstums Islamo Valstybę, kuriai šis miestas yra paskutinis bastionas Irake.

Jį praradus, iš strategiškai ir simboliškai svarbių miestų Islamo Valstybės kontroliuojamose teritorijose liks tik Sirijoje esanti Raka, kurios puolimas turi prasidėti balandžio pradžioje, o likę miestai daugiausia yra įsikūrę dykumoje palei Eufratą bei smulkesnes upes ir nėra dideli. Todėl Irake prasidėjo diskusijos dėl valstybės ateities, jose itin aktyviai dalyvauja Erbilis.

Irako Kurdistano nepriklausomybės klausimas svarstomas jau ne vienus metus ir kelia įtampą santykiuose su Bagdadu, tačiau šių diskusijų fone atsirado naujas elementas, susidomėjimą sukėlęs ir reikšmę įgijęs iškilus Islamo Valstybei 2014 metais. Trečios pagal dydį Irako tautos – turkmėnų, kurių Irake gyvena per 3 milijonus ir kurie sudaro dešimtadalį visų valstybės gyventojų (apie tūkstantį metų tiesioginių ryšių neturinčių su Turkmėnistano turkmėnais) – klausimas pačių turkmėnų iniciatyva pradėtas kelti braižant naujojo Irako kontūrus ginčuose tarp Bagdado ir Erbilio.

Nors pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje konflikto Artimuosiuose Rytuose kontekste turkmėnai minimi dažnai, kalbama daugiausia apie Sirijos turkmėnus, aktyviai dalyvaujančius Turkijos remiamoje „Eufrato skydo“ operacijoje, o Irako turkmėnai susilaukia nedaug dėmesio, nors pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie turkmėnų autonomijos galimybes Irake.

Artimieji Rytai yra itin spalvingas , įdomus regionas dėl daugelio priežasčių: regionas pasižymi ypač turtinga istorija, čia kilo ir žlugo įvairios, vienos palikusios daugiau, kitos mažiau, tačiau savo laiku pasaulio avangarde buvusios civilizacijos, čia glūdi ir šiuolaikinės Europos ištakos. Tačiau regionas ir šiandien, nepaisant visų negandų ir neramumų, su kuriais susidūrė vietos gyventojai, išlieka daugiaetnis ir daugiakultūris, slepiantis daugybę turtų, todėl Artimųjų Rytų tyrinėjimas yra tarsi nesibaigianti kelionė, nes visuomet net lygioje vietoje iškyla kas nors nauja, kas nors, kas tampa atradimu, kai prisilieti prie to asmeniškai.

Nuostabiausia vieta tai daryti yra Turkija, kuri lyg švytuoklė, balansuodama tarp Europos ir Azijos, išties yra vartai į Artimuosius Rytus. Šioje valstybėje susikerta daug kelių, o žiūrint tik į žemėlapį negalima nuspėti, kokį kultūrinį ir daugiaetnį paveldą galima atrasti šioje valstybėje ne tik istoriškai, bet ir kasdienybėje. Artimuosiuose Rytuose, kuriuose vyksta labai daug, beveik kiekviena pažintis atskleidžia, kaip tai, kas vyksta politinėje plotmėje, ryškiai atsispindi žmonių gyvenime, apie kurį rytiečiai kalbėti mėgsta. Nors Turkijoje labai lengva susipažinti su naujais žmonėmis, būtina sėkmingo bendravimo sąlyga beveik visuomet yra turkų kalbos mokėjimas, nors kartais, susipažįstant su kuo nors, net iš girdimos turkų kalbos akcento ne visuomet galima nuspręsti, iš kur yra kilęs naujasis pašnekovas, kokią istoriją jis, jo artimieji gali papasakoti. O istorijų Artimuosiuose Rytuose yra labai daug. Tereikia norėti kalbėti. Ir dar labiau norėti klausytis.

Prieš trejetą metų Ankaroje susipažinau su Ertanu, Turkijos sostinėje studijavusiu mediciną. Kadangi bendraudamas su turkais perėmiau jų įprotį klausti, iš kokio regiono jie yra kilę, nustebau išgirdęs atsakymą, kad šis žmogus yra kilęs iš Irako. Tai buvo turkmėnas, kilęs iš Irako šiaurės rytuose esančio Tuz Khurma miesto, esančio kelių sankirtoje tarp Erbilio, Kirkuko, Bagdado ir Tikrito, beje, augęs pastarajame. Tačiau nuostabą dėl itin sklandžios ir be akcento tariamos turkų kalbos pakeitė dar didesnė nuostaba išgirdus jį kalbant artikuliuota, taisyklinga ir grakščia lenkų kalba. Ertanas sakė, kad jo tėvas – matematikas, o mama – medicinos seselė, todėl jie nesunkiai buvo radę darbus Lenkijoje ir ten gyveno 8 metus su 5 vaikais. Ertanas buvo apsilankęs net Vilniuje ir apie jį atsiliepė šiltai. Vis dėlto jo tėvas pasiilgo savo gimtojo krašto, nuolatinės kelionės, jo gyvenimas pasidalinus nebuvo lengvas, todėl jis nusprendė grįžti atgal.

Grįžimas nesusiklostė sėkmingai ir sutapo su po Sadamo Huseino nuvertimo prasidėjusia smurto banga, kurios vis nesisekė suvaldyti. Tai, kad bendra saugumo situacija Irake buvo bloga, ypač apie 2007 metus, buvo žinoma visiems, bent kiek labiau besidomintiems regiono aktualijomis, tačiau tikri liudijimai ir paprastai, kasdieniškai papasakota istorija nėra tas pats, kas naujienų suvestinė, ir atskleidžia viską kur kas išraiškingiau. Anot Ertano, kelionė į šalies viduryje esantį Bagdadą ar pietuose esančią Basrą dar buvo saugi, nes magistralės saugumą užtikrino įvairiais atstumais vienas nuo kito įkurti valstybinės kariuomenės kontrolės punktai, o kelionė iš Tikrito į Tuz Khurma per kalnuotas ir nuošalias vietoves visuomet buvo rizikinga, baimė buvo nuolatinis kelionės palydovas, net ne persekiojantis, o tapęs tokia pat kasdienybe, kokia Artimuosiuose Rytuose yra saulė.

Pačiuose miestuose irgi nebuvo saugu, tačiau jų ramybę drumstė sprogimai, o periferijoje buvo akivaizdu, kad Bagdadas visiškai nesugeba užtikrinti kontrolės keliuose ir kalnuose, kur šeimininkavo įvairios grupuotės, pačios turėdamos savus kontrolės punktus ir tikrindamos vietinių ar praeivių etninę, religinę kilmę, žinias apie religiją.

Ir nors situacija ėmė taisytis apie 2012 metus, Islamo Valstybės iškilimas pademonstravo visišką Irako kariuomenės karių nepasirengimą mūšiams ir demotyvaciją, kai pasipriešinimo beveik nebuvo pademonstruota. Iškilus Islamo Valstybei, Ertano šeima persikėlė į sąlygiškai saugų kurdų kontroliuojamą Erbilį, o pats Ertanas, matydamas, kad situacija Irake bent jau negerėja, dar prieš kelerius metus buvo išvykęs studijuoti į Turkiją. Ten, kur vėliau atvyko ir visa jo šeima, ir ten, kur turkmėnai jaučiasi kultūriškai artimi.

Turkmėnai, arba turkomanai, į šiandienį Iraką pradėjo keltis dar 9 amžiuje kaip oguzų genčių kariai tarnauti į Abasidų ir Umajadų kalifatus, tačiau visuomet gyveno ribiniame regione tarp galutinę perskyrą tarp sunitų ir šiitų įtvirtinusių Osmanų ir Safavidų Persijos imperijų, o šis regionas niekuomet nebuvo ramus, jį nuolat krėtė įvairios politinės avantiūros.

1932 metais Irakas tapo nepriklausomas, o turkmėnai, kaip ir visos nearabiškos mažumos, patyrė stiprią kultūrinę arabizaciją „Baath“ partijos valdymo laikotarpiu, kuris Irake prasidėjo 1979 metais prezidentu tapus Sadamui Huseinui. Tačiau šį nuvertus turkmėnų gyvenamajame regione kurdai gavo plačią autonomiją, ir prasidėjo priešingas procesas – pradėta vykdyti regiono kurdifikacija. Turkmėnai buvo pernelyg susiskaldę ir savo likimą paliko spręsti stipresnėms jėgoms.

Iš 3 milijonų Irako turkmėnų 60 proc. yra šiitai, apie 40 proc. – sunitai. Būtent dėl tokio sektarinio pasidalijimo jie nesukūrė rimtesnės save atstovaujančios struktūros ir pasidalijo tarp įvairių politinių bei karinių jėgų. Susiskaldymas kaip niekad ryškus tapo Irako šiaurės vakaruose esančiame Tel Afare, kuriame gyveno 200 000 turkmėnų, daugelis sunitų, o atėjus Islamo Valstybei sunitai turkmėnai tiesiog išvijo šiitus. Kita vertus, turkmėnai išlaikė ir gentinės santvarkos bruožų, kai svarbus autoritetas yra klanas – jų Irake yra 15.

Neretas atvejis, kai turkmėnai sugeba nurodyti savo genealogiją iki pat 9 amžiaus, tačiau stiprios hierarchijos nėra. Toks organizacinis trūkumas buvo viena priežasčių, kodėl masinė turkmėnų mobilizacija neįvyko ir nebuvo susivienyta. Nors jie turi savo atstovų parlamente ir įvairiose vietinėse tarybose, tai toli iki Irako kurdų organizacinio lygmens. 2014 metais, kai tapo akivaizdu, kad Bagdadas nesugeba apsaugoti turkmėnų, buvo suformuotos Turkmėnų brigados – Visuotinės mobilizacijos pajėgos (PMU), šiandien turinčios per 30 000 kovotojų, globojamos Bagdado. Tiesa, PMU yra daugiausia šiitiškas darinys, todėl neretai sulaukia kritikos iš Turkijos.

Irako turkmėnai savo kultūriniu centru teigia esant Kirkuką, turkmėnų aktyvistų neretai pavadinamą turkmėnų Jeruzale. Šiandien Kirkukas priklauso Irako Kurdistanui, kurio oficialios karinės pajėgos – pešmerga daliniai – jį perėmė 2014 metais atsitraukiant Irako kariuomenei nuo ateinančių Islamo Valstybės kovotojų. Kadaise tai buvo Šilko kelio miestas, o dabar jis garsėja nafta, kurios daug randama apylinkėse.

Tačiau kadangi Kirkuke turkmėnai šiandien net optimistiniais skaičiavimais nesudaro daugiau nei 17 procentų populiacijos, pretenzijas į jį kaip į savo kultūrinį centrą reiškia ir kurdai – jie siekia jį dearabizuoti. Vis dėlto šiandien tai arabų dominuojamas miestas, nors istoriškai Kirkukas buvo daugiaetnis, ir tik jo apylinkėse prieš šimtmetį gyventojų daugumą sudarė turkmėnai. Iš prieš pusšimtį metų atlikto gyventojų surašymo duomenų aiškėja, kad tuo metu šiame mieste daugiau kaip pusę gyventojų sudarė turkmėnai ir kurdai, penktadalis buvo arabai, gyveno ir asirai bei žydai.

Suvokdami savo pretenzijų į Kirkuką romantiškumą, Irako turkmėnai autonomijos norėtų ne šiame regione, o į vakarus nuo Mosulo esančioje Ninevės provincijoje. Autonominis siekis grindžiamas, anot Ahmedo Kaderio, Al-Monitor kalbinto šiito turkmėno, teiginiu, kad „šiitams nebus saugu grįžti į savo žemes, jeigu jie jų nekontroliuos patys“.

Tuo labiau kad Irako konstitucija nedraudžia autonomijų kūrimo. Tačiau šis autonomijos projektas kritikų yra vertinamas kaip prošiitiškas, baiminantis Irano įtakos, ir iškart susilaukė net Turkijos prezidento Erdogano dėmesio.

Turkijos dėmesys turkmėnams nėra atsitiktinis. Kultūriškai Irako turkmėnai nėra visiškai savarankiški, kadangi oficiali rašto kalba ir sistema yra perimta iš Stambulo turkų kalbos dialekto ir vartojama ta pati, kuri vartojama ir Ankaroje, o jų šnekamoji kalba, kitaip nei Sirijos turkmėnų, nėra autonomiška ir laikoma Anatolijos Turkijos arba pietų azerbaidžaniečių dialektu.

Nepaisant to, santykiai su Turkija nėra paprasti. Irako turkmėnai atsisakė Ankaros globos kariniame konflikte, nenorėdami susiskaldyti sektariniu pagrindu. Ankara nėra mėgstama ir dėl draugiškų ryšių su Barzanio vadovaujama Irako Kurdistano vyriausybe, kurią turkmėnai mato kaip represinę jėgą. Todėl turkmėnai ima reikšti savo balsą, tačiau dėl susiskaldymo nieko daugiau nei abstrakti autonomijos idėja šiandien pateikta nėra, ir kol nėra aiški Irako Kurdistano ateitis, turkmėnai patys irgi nesiims ryžtingų žingsnių.

Artimuosiuose Rytuose šiandien vyksta istorinės permainos, tačiau būtų klaidinga tai matyti kaip ką nors unikalaus, nes šiame regione kaip niekur kitur gausiai vyko ir vyksta demografiniai, kultūriniai, politiniai, religiniai pokyčiai, regionas keičia savo veidą dažnai, tačiau dviem ypatybėmis jis pasižymi visuomet – savo daugiaetne, daugiakultūre aplinka ir nuolatine dinamika, kurią stimuliuoja karinė ir politinė galia. Tačiau politinės sistemos susikuria ir išnyksta, o šiandienes politines aktualijas istorikai matys kaip gilesnių procesų mechanizmus.

Tačiau tokiu požiūriu vadovautis paprasta tik tuomet, kol artimai nesusiduriama su politines aktualijas išgyvenančiaisiais ir nepažvelgiama jiems į akis, atspindinčiomis savas dramas ir gyvenimus. Nors Ertano istorija nebuvo išsiskirianti iš to, ką mačiau ir sužinojau regione, tačiau ji itin vaizdžiai ir tiksliai atspindi Artimųjų Rytų žmonių kasdienybės realybę – tai, kad jie nėra tikri dėl ateities. Pokalbį Ertanas baigė sakydamas, kad džiaugiasi, jog pavyko išvykti iš Irako, tačiau ateityje norintis gyventi turkiškoje valstybėje, kurioje nebūtų „blogo islamo“ ir su kuria jis būtų susijęs kultūriškai bei dvasiškai. „Kismet“ – ištarė jis kalbėdamas apie savo ateitį. Šis žodis reiškia „likimą“. Ir nors mūsų kontaktas nutrūko, aš Ertaną prisimenu dažnai, nes daugelis naujienų iš Artimųjų Rytų man reiškia sutiktų pašnekovų istorijas.

Šarūnas Rinkevičius