„Prisisvajojom, – juokiasi E. Seilius. – Prieš kokius penkerius metus mūsų vyresnėlė Barbora su ašaromis akyse prašydavo brolio ar sesės. Ir mane naktimis kamuodavo košmarai, kad kada nors ji liks viena. Mudu su Kristina užaugome didelėse šeimose, tad puikiai žinome, koks ryšys sieja brolius ir seseris. Labai norėjau, kad ir Barboros gyvenime jis būtų.“
Pragmatiškiau į gyvenimą žvelgianti K. Zmailaitė įsitikinusi, kad vien norų čia nepakanka – daug porų svajoja apie vaikus ir negali jų turėti. Todėl mažosios Elžbietos gimimas jų šeimai buvo kaip Dievo dovana. „Aš netikiu moterimis, kurios sako, kad karjera yra svarbesnė nei vaikai, trukdantys siekti aukštumų. Tikrai žinau, kad viduje jos jaučiasi visai kitaip. Kažkada pati buvau tokia – maniau, kad pats svarbiausias dalykas yra dainuoti. Atrodė, jeigu nerealizuosiu galimybių, būsiu niekas. Bet atėjo momentas, kai supratau, kad gyvenimo vertybė – ne karjeroje“, – prisipažino operos solistė.
Nors antrojo kūdikio K. Zmailaitė laukėsi būdama 43-ejų, jautėsi taip gerai, kad tempo nė trupučio nesumažino. Gruodžio 21-ąją moteris lipo į sceną tikėdamasi, kad mažylė gims po naujųjų. „Esu labai praktiška mama. Iš karto pagalvojau, jei ūgtelėjusi dukra dalyvautų konkursuose, tos kelios dienos būtų labai svarbios, nes paprastai konkursantų grupės sudaromos pagal gimimo metus. Vadinasi, ji varžytųsi su jaunesniais konkurentais“, – juokiasi K. Zmailaitė. Tačiau dar įsčiose karališkuoju Elžbietos vardu pavadinta mergytė turėjo savų planų. Gruodžio 30-ąją Kristinos, Edmundo ir Barboros Seilių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.