LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
i pasaulį regi gerokai iš arčiau nei mes. Jos kasdienybė – baltas chalatas ir valandų valandos, praleistos sutelkus skvarbų žvilgsnį bei aštrias mintis į vaizdą per mikroskopo akutę. Didžiulis smalsumas ir noras suprasti vidinį ląstelių gyvenimą ją atvedė prie mokslinių aukštumų starto. Jai dar tik 29-eri, o prieš jos vardą jau išdidžiai žengia solidus daktaro mokslo laipsnio trumpinys. Kraštietė dr. Marija LIUTKUTĖ vos prieš porą savaičių Vokietijos Biofizikinės chemijos Makso Planko institute baigė doktorantūros studijas ir egzaminatorių komitetui pristatė savo tyrimo rezultatus, kurie įvertinti aukščiausiu balu! „Taip, mūsų šeimoje visi mėgsta pasigilinti“, – šypsodamasi taria Marija, paaiškėjus, kad jau ne ji pirma savo giminėje šturmuoja mokslo olimpą.
– Marija, peržvelgus Jūsų profesinį dosjė, mane užplūdo saldus pasididžiavimas moteriškąja gimine: molekulinės genetikos bakalauras Edinburgo universitete (Škotija), molekulinės biologijos magistras Getingeno universitete (Vokietija) ir vos prieš savaitę pabaigtos doktorantūros studijos biofizikos srityje Biofizikinės chemijos Makso Planko institute (taip pat Vokietija), o kur dar gausybė Jūsų organizuotų mokslinių konferencijų ir renginių. Nesižavėti tiesiog neįmanoma! Turbūt esate įpratusi prie nuolatinių aikčiojimų, kai naujiems ar seniai matytiems pažįstamiems pasakojate apie savo mokslinę veiklą?
– Man mokslas jau tikrai tapęs kasdienybe ir nebeatrodo taip nekasdieniška ar netikėta. Naujiems pažįstamiems aš visada pasistengiu kiek įmanoma paprasčiau papasakoti apie savo tyrimus, todėl aikčiojimų nebūna daug (šypsosi). Mano aplinkoje dauguma žmonių patys yra mokslų daktarai ar studentai, tad pagrindinis darbas dažniausiai būna įtikinti, kad mano atliekami tyrimai yra verti investuojamo laiko ir resursų.
– Kas slepiasi po visomis įspūdingomis CV eilutėmis? Greičiausiai nepaprastai daug darbo ir sunkus, nuoseklus kelias, kuris turbūt niekad kitoks ir nebus?
– Domėtis biologija pradėjau aštuntoje klasėje, paskatinta pirmosios savo biologijos mokytojos Nijolės Naujokienės, kuri faktiškai ir pažadino manyje meilę biologijai. Vėliau tėvai mano domėjimąsi palaikė ir skatino siųsdami mane mokytis privačiai pas Kauno medicinos universiteto dėstytoją Jeleną Loginovič, kuri pirmą kartą mane labai sudomino molekuline biologija.
Mano mama ir tėtis visada labai palaikė, rūpinosi ir motyvavo. Kai pasirinkau molekulinės biologijos sritį, jie mane išleido mokytis į Edinburgo universitetą, kuris yra pasaulio universitetų dešimtuke. O kai nusprendžiau persikraustyti į Vokietiją, kad toliau tęsčiau mokslus, mano universiteto profesoriai ir draugai mane labai palaikė ir padėjo persikraustyti.
Nuoseklus darbas, žinoma, yra labai svarbu, bet šeimos ir draugų palaikymas, mokytojų įkvėpimas bei šiek tiek sėkmės taip pat turėjo didelę įtaką mano keliui.
– Ar buvote sau nubrėžusi tikslą tapti mokslininke?
– Niekada negalvojau apie mokslininkės karjerą, bet tiesiog taip išėjo, nes sekiau savo noru suprasti vidinį ląstelių gyvenimą. Kai pradedi gilintis į biologiją, paaiškėja, kad visi ląstelių procesai vyksta daugiasluoksnėje, chaotiškai suorganizuotoje, bet griežtai reguliuojamoje sistemoje. Norint suprasti bet kokį procesą, tenka daug gilintis, ir taip aš tapau mokslininke. Jeigu ne sovietų okupacija, tai mano močiutė tikrai būtų tapusi medicinos mokslų daktare, o mano senelis yra savamokslis audio inžinierius ir akustikos fizikas. Kaip matote, mūsų šeimoje visi mėgsta pasigilinti (nusijuokia).
– Išties (pritardama šypteliu). Labai įdomiai pasakojate apie ląstelių procesus. Pamaniau, jei pažvelgtume kūrybingai, galbūt iš ląstelių gyvenimo būdo ir šiuolaikiniam žmogui yra ko pasimokyti? Ar galime čia rasti vertingų paralelių?
– Nei vienas procesas ląstelėje neegzistuoja atskirtyje nuo kitų procesų – viskas vyksta visumoje. Ląstelė nuolat priima signalus apie aplinkos sąlygas ir siunčia signalus kitoms ląstelėms apie save. Darna ląstelės viduje, maisto medžiagų ir energijos resursų balansas, tarpląstelinė komunikacija – visa tai užtikrina ne tik ląstelės, bet ir viso organizmo gerovę. Kai ląstelės apie tai „pamiršta“, organizme išsivysto vėžys. Galbūt kartais nepastebime kokio jautraus balanso reikia, kad sėkmingai gyvuotumėme mes ir visi gyvūnai, augalai ir bakterijos mūsų planetoje.
– Marija, kadangi daktaro disertacija jau apginta, papasakokite plačiau, ką tyrėte ir atradote, kuo šios žinios bus naudingos ir plačiajai visuomenei?
– Mano tyrimai buvo apie tai, kaip gaminamas baltymas elgiasi. Transliacijos metu baltymas yra gaminamas vieną amino rūgštį prijungiant prie kitos, lyg vertum karolius ant siūlo. Bet baltymai ląstelėje niekada neegzistuoja kaip siūlas, jie „susilanksto“ į įvairias erdvines struktūras. Mes norėjome suprasti, kiek karoliukų reikia prijungti, kad baltymas pradėtų „lankstytis“ ir kiek įvairių formų baltymas išbando, kol atranda savo tikrąją. Bet koks baltymo struktūros pažeidimas ar sunaikinimas sukelia ligas – alzheimerį, parkinsoną, kataraktas, cistinę fibrozę, kai kurias vėžio formas, hantingtono ligą ir daugybę kitų. Ta nauja informacijos dalelė, kurią mes su kolegomis atskleidėme, prisijungs prie visų kitų laboratorijų ir studentų įnašo bei padės suprasti skirtingas šių ligų molekulines patologijas, o supratus galbūt įkvėps naujus gydymo būdus.
– Jūsų doktorantūros projektas buvo įvertintas aukščiausiu balu. Didžiausi sveikinimai, Marija! Ar stojus prieš egzaminatorių komitetą nekaustė jaudulys?
– Gynimas buvo įvertintas summa cum laude, dabar laukiu diplomo kopijos!
Iš tiesų tai labai laukiau doktorantūros gynimo. Mano doktorantūros projektas išgyveno daug įvairių epizodų: nuo visiškai nesisekančių eksperimentų ir nesuprantamų rezultatų iki to eureka momento, kai staiga puikus eksperimentas vieną dieną atrakino atsakymą į mūsų klausimus. Tad labai laukiau, kada galėsiu pristatyti savo rezultatus egzaminatorių komitetui ir papasakoti, ką naujo bei įdomaus mes sužinojome per paskutinius ketverius metus.
– Gera klausyti, kai kalbate su tokiu užsidegimu (šypsausi). Smalsu, ar doktorantūros darbo gynimas koronaviruso pandemijos metu atrodė kitaip nei būtų vykęs įprastomis aplinkybėmis?
– Gynimo data buvo nustatyta dar sausio mėnesį, bet visos kitos aplinkybės keitėsi iki pat paskutinės minutės. Galiausiai salėje buvo šeši egzamino komisijos nariai ir keturi kolegos iš laboratorijos, likę kolegos prisijungė per videokonferencijų programą. Salė buvo paruošta, kad kiekvienas laikytųsi 2 metrų atstumo, todėl galėjome kalbėtis be medicininių kaukių. Labai džiaugiuosi, kad turėjau sąlygas doktorantūros darbą ginti gyvai. Daug ruošiausi bei repetavau, ir visa tai atsipirko labai išsamiu, ilgu, bet maloniu pokalbiu su egzaminavimo komisija.
– Šią didžiąją dieną su Jumis planavo būti ir šeima, bet koronavirusas pakoregavo planus, tad artimieji negalėjo atvykti. Ar tai nenuliūdino?
– Labai gaila, kad šeima negalėjo sudalyvauti, bet labai džiaugiuosi, kad šios pandemijos metu mes visi esame sveiki ir kad esame Lietuvoje ir Vokietijoje – valstybėse, kurios susigriebė ir koronaviruso plitimą stabdė greitai bei tvirtai.
– Marija, pažvelkime į mokslo sritį atsitraukusios šiek tiek tolėliau. Kokia yra moters padėtis šiuolaikiniame mokslo pasaulyje? Dar visai neseniai jos nebuvo vertinamos kaip lygiavertės vyrams. Ar lyčių lygybė moksle Vakarų pasaulyje jau nediskutuotina realybė?
– Institute, kuriame aš dirbu, yra 11 pagrindinių laboratorijų vadovų, iš jų tik dvi moterys. Tačiau tarp studentų bei docentų vyrų ir moterų yra vienodai. Akademinėse srityse progresas link lygios vyrų ir moterų reprezentacijos vadovaujamuose sluoksniuose yra lėtas, o konkurencija didelė, tačiau yra labai daug talentingų ir inovatyvių mokslininkių. Skirtingos institucijos visaip stengiasi išplėsti savo akiratį ir atsitraukti nuo vienalytės profesorių masės.
– Mokslininkės kelią pradėjote Škotijoje, o po bakalauro studijų nusprendėte Edinburgo laboratorijas iškeisti į Vokietijos. Kodėl?
– Man buvo svarbu išplėsti savo akiratį. Kiekviena šalis, kiekviena laboratorija turi savo tyrimų kultūrą. Biofizikinės chemijos Makso Planko institutą garsina prestižinėmis premijomis apdovanojami ir EU finansavimus gaunantys mokslininkai, o Getingeno universitetas yra prisidėjęs prie beveik šešiasdešimties Nobelio premijos laureatų karjerų. Čia tikrai yra iš ko pasimokyti, ir man labai pasisekė, kad galiu čia tęsti savo mokslus.
– Kokioms mokslo sritims skiriate savo dėmesį ir jėgas?
– Aš dirbu profesorės Marinos Rodninos laboratorijoje, kurioje visi projektai susiję su baltymų transliacija. Visa informacija apie organizmą, jo funkcijas ir išvaizdą yra „užrašyta“ genetiniu kodu ir laikoma branduolyje; transliacija yra tos informacijos išvertimas į ląstelėse įvairias funkcijas atliekančius baltymus. Jeigu DNR yra scenarijus, tai baltymai yra aktoriai ir scenografija, o ląstelės visuma – spektaklis.
– Labai žavingas palyginimas (šypteliu). Koks ląstelių spektaklis iki šiol neįtikėtinas atrodo Jums pačiai?
– Fotosintezė. Tai yra pagrindinis natūralus procesas, kurio metu gyvus organizmus sudaranti organinė medžiaga pagaminama iš dujų, vandens ir šviesos. Visi augalai – medžiai, žolės, krūmai, gėlės, daržovės ir kerpės – savo ląstelėse atlieka fotosintezę ir paverčia mūsų planetą gyvenama. Be augalų nebūtų organinių junginių ir deguonies mūsų atmosferoje.
– Ar jaučiate, kad domėjimasis mokslu būtų populiaru plačiojoje visuomenėje – kad ir eiliniai piliečiai skirtų dėmesio mokslo naujovėms? Man regis, mokslininkus prisimename tik tada, kai jie atranda kažką stulbinamo arba kai visuomenę užklumpa negandos. Štai, pavyzdžiui, kaip dabar – koronaviruso pandemija. Visi įsitempę laukia, ką naujo mokslininkai atskleis apie šį pasaulį sustabdžiusį virusą. Kodėl mados, maisto, automobilių žurnalai ir laidos populiarumu gerokai lenkia mokslinius? Gal patys mokslininkai per mažai komunikuoja?
– Tarp mokslininkų ir bendros visuomenės yra kalbos praraja. Kiekviena sritis turi savo apibrėžimus, žargoną tam, kad tos pačios srities mokslininkai komunikuodami tarpusavyje greitai vieni kitus suprastų.
Kai staiga tenka kalbėtis apie visiems svarbius dalykus, kaip klimato kaita ir jos pasekmės, atsiranda nesusipratimų. Todėl šiandien beveik kiekvienas Europos Sąjungos pinigais remiamas projektas (ERC grants) reikalauja, kad laboratorija sukurtų žmonėms prieinamą būdą, kaip pristatyti savo tyrimus ir jų rezultatus kuo didesniam visuomenės ratui. Taip yra sukuriamas įprotis tarp mokslininkų komunikuoti kuo aiškiau, o tarp bendros auditorijos – supratimas apie pamatinius visai gyvybei būtinus procesus kaip fotosintezė, ląstelių dalijimasis ar rūšių įvairovės svarba ekologinei pusiausvyrai. Bendras suvokimas padeda ir žmonėms nepasiduoti išpūstoms marketingo kampanijoms, kaip pavyzdžiui, neegzistuojanti chlorofilo kapsulių nauda organizmui.
– Žinau, kad itin domitės ekologišku – „žaliuoju“ gyvenimu bei klimato kaitos klausimais. Ar šalis, kurioje gyvenate – Vokietija, žengia koja kojon su mokslininkų rekomendacijomis siekiant mažinti klimato kaitą? Jaučiate tai savo kasdienybėje?
– Vokietijos valstybė jau prieš daugiau nei 10 metų pradėjo sistemingą perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Čia yra gerai išvystytas viešasis transportas, traukiniai ir autobusai. Vokiečiai mėgsta sėsti prie automobilio vairo ir palakstyti po autobaną (automagistralė, kurioje galima važiuoti neribotu greičiu – aut. past.), bet daug jų kasdien į darbą atkeliauja ir dviračiu.
Vokietijoje labai išvystyta šiukšlių rūšiavimo sistema ir beveik kiekvienas čia itin atsakingai rūšiuoja, kompostuoja ir perdirbimui grąžina stiklinę bei plastikinę tarą. Parduotuvėse esantys prekių maišeliai dažniausiai gali būti kompostuojami arba daugkartinio naudojimo medvilniniai, o prie kasos nuolat matau, kad pirkėjai daržovių išvis nededa į maišelius arba irgi naudoja daugkartinius (medvilninius ar nailoninius).
Kai visoje valstybėje egzistuoja ilgalaikė politika link ekologiškai tvaraus gyvenimo visuose aspektuose, tai tada ir individualiam žmogui ar šeimai prisidėti prie tos vizijos įgyvendinimo yra savaime suprantama ir labai lengva.
– Visos mokslinės naujovės bei įžvalgos, tinkančios paprastų žmonių kasdienybei, pirmiausia bandomos taikyti didmiesčiuose. O kaip „žalesni“ galėtų tapti tokio nedidelio miesto kaip Kėdainiai gyventojai? Ką mums pasiūlytumėte, kad būtume ekodraugiškesni?
– Nenoriu labai gąsdinti, bet pokyčiai, kurių reikia imtis norint sustabdyti klimato kaitą, deja, nebėra individualių asmenų lygmenyje. Vienkartinių maišelių atsisakyti reikia, bet to nebegana. Kad išsaugotume dabartinę gyvenimo kokybę, žmonijai reikia pokyčių ekonomikos lygmenyje link klimatui neutralių žiedinės ekonomikos modelių ir pasiryžimo apsaugoti jautrias ekosistemas, jūros, sausumos gyvūnus, vabzdžius, augalus ir t. t.
Gera žinia ta, kad tam padaryti Europos Sąjunga turi pirminį planą, kurį vadina European Green Deal. Remkime jų žingsnius. Palaikykime moksleivius ir dalyvaukime Fridays for Future demonstracijose. Sekime, ar mūsų interesams tinkamai atstovauja Seimas, prezidentas ir Europos Sąjungos Parlamentas. Palaikykime verslą, kuris atsakingai vykdo veiklą, rūpinasi gamta, tiekia mums žalią produkciją ar atsinaujinančią energiją iš vėjo ir saulės jėgainių.
– Marija, pasikalbėkime keliais itin moksliniais, bet plačiajai visuomenei aktualiais klausimais. Šylantis klimatas labai susijęs su vabzdžių nykimu. Iš pirmo žvilgsnio paprastas žmogus apsidžiaugtų: „Oi, kaip gerai! Kam jie ir reikalingi? Tik erzina.“ Bet mokslininkai turi visai kitą požiūrį. Kokį?
– Vabzdžiai yra labai svarbūs, nes apdulkina augalus ir užtikrina daržovių, vaisių ir t. t. derlius, perneša sėklas ir padeda augalams plisti, yra paukščių ir žuvų maistas, vabzdžiai dalyvauja kompostavimo/skaidymo procesuose ir kt. Manoma, kad pasaulyje yra 4 milijonai vabzdžių rūšių ir ta jų įvairovė bei kiekis reiškia, kad vabzdžių galima rasti beveik kiekviename mūsų planetos kampelyje.
Vokietijoje, Kosta Rikoje, Amerikoje ir Nyderlanduose atlikti vabzdžių kiekio tyrimai parodė, kad įvairių vabzdžių populiacijos sumažėjo maždaug 80 procentų per paskutinius ~30 metų. Tokie skaičiai kelia didelį nerimą ir mokslininkai akylai stebi situaciją bei renka informaciją apie tai, kaip keičiasi vabzdžių rūšių skaičius ir bendras vabzdžių kiekis.
Iš tikrųjų tai mokslininkai nesutaria dėl vienos priežasties, kodėl vabzdžiai nyksta, nes žmonių veikla sukelia daug streso visai mūsų planetos ekosistemai (aiškiausia to manifestacija yra Žemės klimato kaita) ir todėl yra sunku pasakyti, ar agrikultūrinė veikla, ar urbanizacija, ar kiti procesai žaloja vabzdžių kiekį bei įvairovę. Ir žmonių veikla nevienodai veikia vabzdžių rūšis: vieniems vabzdžiams, pavyzdžiui, bitėms didelę grėsmę kelia insekticidai, o kitiems vabzdžiams klimato kaita tampa šansu išsiplėsti ir užimti „naujas teritorijas“.
– Galbūt turite atsakymą ir į klausimą, kodėl Lietuvoje taip sparčiai daugėja erkių bei susirgimų jų platinamomis ligomis. Štai Lietuva pagal susirgimų erkiniu encefalitu skaičių pirmauja Europoje. Ar tai gali būti šylančio klimato pasekmė?
– Greičiausiai epidemiologai turėtų gerą atsakymą į šitą klausimą, nes dažniausiai tokie procesai vyksta dėl daugelio aplinkybių. Galbūt šiltėjančios žiemos reiškia, kad daugiau erkių išgyvena, todėl plinta ir tuo pačiu platina ligas. O galbūt žmonės daugiau skverbiasi į miškus, gamtą, galbūt erkės pradeda plisti urbanizuotose zonose, pavyzdžiui, parkuose. Galbūt čia ir yra vienas iš atvejų, kai žmonių veikla sukūrė puikias sąlygas erkėms plisti?
– Manoma, jog klimato kaita prisideda ir prie infekcinių ligų atsiradimo bei plitimo. Kokios tai sąsajos? Gal šiandienos aktualijų olimpe atsidūrusi koronaviruso infekcija taip pat neatsiejama nuo besikeičiančio klimato?
– Infekcinių ligų yra daug rūšių: virusinės (korona, gripas, vėjaraupiai), bakterinės (cholera, maras, tuberkuliozė, vidurių šiltinė, Laimo liga), parazitinės (maliarija) ir kt. Keičiantis ir šiltėjant klimatui atsiranda pavojus, kad iki šiol tropiniuose regionuose lokalizuotos ligos išplis į kitas klimato juostas, nes klimatinės sąlygos leis išgyventi ligų sukėlėjams ar juos platinantiems ligų pernešėjams. Pavyzdžiui, maliarijos susirgimų padaugėja po šiltų ir drėgnų sezonų, kurių metu prisiveisia uodų, platinančių šią ligą. Klimatui keičiantis didėja liūčių tikimybė, o potvyniai ir liūtys padidina tikimybę užsikrėsti cholera, vidurių šiltine ir kitomis ligomis.
Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti apie COVID-19, yra tas, kad jau dabar matomas didelis mirtingumas regionuose, kuriuose oro tarša dėl žmonių veiklos yra didelė. Kad labiau suprastumėme, ką tai reiškia, turime palaukti, kol mokslininkai ir gydytojai įvertins visą informaciją.
– Marija, šnektelėkime apie laisvalaikį. Tarp visų paprastam žmogui suprantamų Jūsų hobių (keliavimo, kopimo į kalnus, teatro ir kt.), turite ir vieną greičiausiai būdingą tik mokslininkams (nusišypsau). Vykdote fermentacijos/rauginimo projektus virtuvėje. Ar tai kelias dienas ant šiltos palangės brandinami pietūs (paklaususi susimąstau...)?
– Rauginimas yra visiems labai pažįstamas ir mėgstamas procesas. Tradicinė lietuviška duona, rauginti agurkėliai, kefyras – visa tai yra fermentacijos produktai. Kai laktobakterijos trumpam apsigyvena mūsų maiste, jos pagamina įvairių naudingų maistinių medžiagų bei vitaminų ir transformuoja produktų skonius.
Labai sėkmingai esu užraugusi slyvų, kurios itin tinka prie grilio patiekalų. Jeigu norite pabandyti, reikia 1 kilogramo labai saldžių gerai prinokusių slyvų (bet atsargiai, kad nebūtų pradėjusios gesti). Slyvas reikia perpjauti per pusę, išimti kauliukus, viską permaišyti su 20 g druskos be priedų. Tada viską perkelti į stiklainį ir paspausti, kad visos puselės būtų savose sultyse. Kambario temperatūroje fermentacija užtrunka maždaug 7 paras, bet labai smagu kiekvieną dieną paragauti ir taip sekti visą procesą.
– Grilio patiekalų sezonas jau čia, tad būtinai reikės paskanauti raugintų slyvų! Marija, po įtempto, tačiau triumfu vainikuoto laiko pagaliau ir Jūs galite šiek tiek atsikvėpti. Vis tik pokalbio pabaigai nekantrauju pasmalsauti – o kas toliau?
– Po doktorantūros gynimo mano pagrindinis fokusas bus publikuoti šiuos tyrimų rezultatus moksliniame žurnale. Vienas dalykas, kuris labai paaiškėjo šioje pandemijoje, kad planai yra gana trapus dalykas.
– Tikiu, kad su šia Jūsų mintimi sutiktų visi. Dėkoju už nekasdienišką viešnagę mokslo pasaulyje. Buvo nepaprastai įdomu. Tikiuosi, tapsite įkvėpimu mūsų krašto jaunajai kartai. O Jums linkiu ir toliau sparčiai verti duris į slėpiningą gyvenimą, kurio pulsą išvysti galime tik žvelgdami per mikroskopą. Didžių atradimų!
Akvilė KUPČINSKAITĖ
