Steigiamajame susirinkime, svarstant dėl Palangos kurorto vizijos, buvo siūloma Palangą paversti „europinio maštabo“ kurortu arba „privačia sveikatykla“, LRT RADIJUI sako architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė. Anot jos, vis dėlto buvo pasirinktas trečias variantas – sukurti pramoginį kurortą.

Kaip teigia istorikė, Palangoje buvo pratęsta Tiškevičių formuota aristokratiško kurorto vizija, o vėliau, pradėjus svarstyti apie kurorto teritorijos įteisinimą, tokio statuso panoro net 33 Lietuvos miestai ir miesteliai.

Kurti sveikatinimo kurortus paskatino aplinkybės

V. Migonytė-Petrulienė jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Lietuvos kurortų raidą. Pirmiausia ji susidomėjo Druskininkais, tačiau tarpukario architektūros tyrimas, kurį ji atliko rašydama distertaciją, šio kurorto neįtraukė, nes tuo laikotarpiu miestas priklauso Lenkijai.

Lietuvoje netrūko kitų ryškių pavyzdžių. Tarpukariu čia vystėsi moderni poilsio kultūra. Galima išskirti du kurorto architektūros raidos tipus. Pirmasis etapas truko beveik visą trečiąjį dešimtmetį, kai buvo atstatomi karo nuniokoti miestai. Tuo metu veikė du pagrindiniai kurortai – Birštonas ir Palanga.

„Lietuvoje buvo labai daug karo invalidų, sparčiai plito tuberkuliozė ir kiti ūminiai susirgimai. Tuo metu švaros, higienos klausimus reikėjo spręsti valstybiniu lygiu. Ką darė valdžia? Jie ieškojo vietų, į kurias galėtų siųsti gydytis ligonius. Tai buvo nebūtinai karo invalidai. Tai galėjo tiesiog būti žmonės, kurie sirgo vienokiomis ar kitokiomis ligomis“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Šiems žmonėms, kaip sako istorikė, buvo reikalinga medicininė pagalba, o Birštonas tuo metu jau turėjo reikalingą infrastruktūrą, nors ji ir buvo stipriai apgriauta.

„Jiems tikriausiai labiau vertėjo tą infrastruktūrą atstatyti, suremontuoti tam tikrus pastatus, negu statyti visiškai naujus ir kurti naują teritoriją. Kitas svarbus momentas – Birštonas buvo labai svarbus teritoriniu požiūriu, nes ten yra ir mineralinės versmės, mineraliniai šaltiniai, gydomasis vanduo, purvas ir t. t. Tiesiog ta geografinė situacija lėmė, kad į Birštoną žmonės keliavo ilsėtis“, – tvirtina V. Migonytė-Petrulienė.

Tuo metu Palanga atvykstantiesiems siūlė pramogų. Tam įtakos turėjo ir XIX a. čia gyvenusių grafų Tiškevičių užmojis laikytis europietiškų tradicijų.

„Steigiamajame susirinkime, kuriame vyko svarstymai dėl Palangos kurorto vizijos, koks šis kurortas turėtų būti, buvo labai kurioziškų variantų. Jie norėjo sukurti „europinio maštabo“ kurortą, kaip patys rašė. Kitas pasiūlymas – tai turėjo būti „privati sveikatykla“ – kitaip tariant, privatus kurortas, kuris turėjo būti išpirktas tam tikrų asmenų. Vis dėlto buvo apsistota ties tuo, kad tai turėtų būti pramoginio formato kurortas. Buvo tęsiama Tiškevičių vizija, aristokratiško kurorto vizija“, – sako V. Migonytė-Petrulienė.

Vytauto gatvė Palangoje. Wikimedia Commons nuotr.

Kurorto vardą įgijo 11 vietovių

Matydami tokį pavyzdį, kiti Lietuvos miesteliai pradėjo vystyti kurortines funkcijas. Pasak V. Migonytės-Petrulienės, tai lėmė dar vieną lūžį – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje priimtas Lietuvos kurortų įstatymas. Jis įteisino kurorto sąvoką ir paskatino poilsio kultūros plitimą Lietuvoje.

„1932 m. buvo pradėti svarstymai dėl kurortinės teritorijos įteisinimo. Tai reiškia, kad reikėjo apibrėžti, ką jie vadino kurortais. Vietovės, atitinkančios tą statusą, gali pretenduoti jį gauti . Kurortų statusą norėjo gauti 33 Lietuvos miestai, miesteliai ir vietovės iš 30 apskričių. Tokiai mažai šaliai 33 kurortai 1932 m. iš tiesų yra gana fenomenalus istorinis faktas“, – įsitikinusi V. Migonytė-Petrulienė.

Jos teigimu, ilgainiui kurortais oficialiai buvo įteisintos 11 vietovių. Didžiausia dalis jų buvo aplink Kauną: „Tai buvo Kauno pliažai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Aukštoji Panemunė, Birštonas, Palanga, Varėna, Zarasai, Alytaus teritorija, Likėnai, Anykščiai.“

Netrukus kurortai ėmė plėstis ir siūlyti poilsiautojams įvairesnės veiklos. Kaip sako V. Migonytė-Petrulienė, poilsiavimas kurortuose tapo prieinamu ir universaliu reiškiniu, nors iki tol į kurortus dažniausiai vykdavo tik turtingesni žmonės.

„Po įstatymo priėmimo kurortų infrastruktūra pradėjo labai greitai vystytis. Kas įvyko su tais kurortais, kurie veikė dar prieš įstatymo priėmimą? Birštonas suprato, kad vien tik sveikatinimo veiklomis užsiimti, liaudiškai tariant, neapsimoka. Atsirado ir pramoginių veiklų. Tai reiškia, žmonėms, kurie vykdavo į sanatorijas ilsėtis, atlikti tam tikrų gydymo procedūrų, Kurhauze buvo organizuojami koncertai, įvairūs pasilinksminimai“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Ji priduria, kad Palangoje atsitiko lygiai tas pats – buvo suprasta, kad vien tik pramoginis laisvalaikio turinys nebeatitinka kurorto vizijos. „Į mažesnius kurortus vykdavo gyventojai iš regionų. Birštonas buvo ypač pamėgtas kauniečių. Palangoje taip pat ilsėjosi kauniečiai, be abejo, regiono gyventojai, bet jau aristokratija, turtingesni“, – tvirtina istorikė.

Kurhauzas – išskirtinis kurortų pastatas

Tarpukario Lietuvos kurortų architektūra artima to meto Europos architektūrai, pasakoja pašnekovė: „Jeigu mes ją vertiname europiniame kontekste, tai tikrai nemanyčiau, kad ji fenomenali. Gal ji atspindėjo modernias idėjas ir tas tendencijas, kurios vyravo to meto Europos kurortuose, kurortinėse vietovėse.“

Sveikatinimui, sako V. Migonytė-Petrulienė, buvo statomos gydyklos, ambulatorijos. Pramogoms buvo skirti kurhauzai, pavėsinės, paviljonai, kioskai, kino teatrai. Taip pat buvo statomi gyvenamosios funkcijos pastatai – vilos, vasarnamiai, gyvenamieji namai, kurių dalis buvo skirta išnuomoti.

Architektūros istorikė pabrėžia, kad Lietuvoje vyravo kukli estetika. Puošnumu išsiskyrė nebent vilos, tačiau visi pastatai turėjo elementų, kurie vasarotojui buvo poilsio nuoroda.

„Tai yra balkonai, plačios terasos, atviros verandos, tam tikras sklypo išdėstymas, parodantis, kad tai sodas. Jeigu kalbame apie medinę architektūrą, tai šie pastatai paprastai trapūs ir lengvi. Vilos buvo be galo puošnios, nes jos turėjo teikti emocinį pasitenkinimą ir pasigerėjimą tiem, kurie atvyksta. Vadinasi, architektūra turėjo būti ne tik funkcionali, skirta poilsiauti, bet privalėjo turėti ir tam tikrą estetinį vaizdą, kuris trauktų poilsiautojus“, – pasakoja V. Migonytė-Petrulienė.

Išskirtinis šio laikotarpio pastatas – kurhauzas. Jame vykdavo koncertai ir kitos linksmybės. Pasak istorikės, tai išskirtinai kurortinis pastatas. „Tai reiškia, kad kurhauzai buvo statomi tik kurortuose. Tai buvo vietos, pastatai, skirti pasilinksminti. Neretai jie atliko ir viešbučio funkciją, bet galbūt šiek tiek rečiau. Ten buvo ir koncertų salės, restoranai. Kurhauzas yra toks labai tipinis objektas. Iš esmės kone kiekviename Lietuvos kurorte buvo statomas kurhauzas, kuris galėjo būti puošnesnis ar kuklesnis“, – tvirtina V. Migonytė-Petrulienė.

Jos aiškinimu, Palangos kurhauzas yra Tiškevičių laikotarpio statinys, išsiskiriantis iš kitų kurhauzų: „Jis mūrinis. Paprastai Lietuvoje tarpukariu buvo statomi mediniai kurhauzai. Aukštojoje Panemunėje taip pat stovėjo labai gražus medinis kurhauzas, modernus, tačiau jis sunyko.“

Birštonas XX a. pr. Wikimedia Commons nuotr.

Kurortas buvo vertinamas kaip kultūros reiškinys

Kiekviename kurorte pastatai buvo puošiami skirtingai, tačiau pastebėta, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios atsirado vis daugiau tautinių motyvų: „Palangoje buvo labai įvertintas Tiškevičių puošnusis vilų stilius. Jis laikytas pavyzdiniu ir sektinu, todėl tarpukariu statant pastatus, iš tiesų buvo sekta vienu ar kitu atveju.“

Istorikės aiškinimu, tuo pačiu metu Birštono ir Pakaunės kurortuose jau buvo galima pastebėti puošybos elementų nykimą. Kaip sako V. Migonytė-Petrulienė, tai iš dalies lėmė ir vietos architektų kritika: „Buvo labai didelė kritika iš pačių architektų, kad tai atgyvenęs dalykas, kad architektūra turi eiti, žingsniuoti su laiku, būti universali ir moderni. <...> Dekoro elementuose išryškėjo tautinis stilius. Jis visų pirma turėtų būti suvokiamas ne kaip stilius, bet kaip tam tikras visuomenės požiūris, pozicija. Pastatams puošti naudoti motyvai buvo visuotinai pripažinti kaip tautiniai. Tai buvo tulpės, saulės motyvai, augaliniai ornamentai ir kt.“

Tai, kad kurortas buvo vertinamas kaip kultūros reiškinys, yra modernėjančios visuomenės ypatybė. Laisvą žmonių elgesį iliustruoja Kauno kurortinės teritorijos, ypač paplūdimiai. Kovojant su tuomet plintančia nudizmo mada, valdžiai net teko išleisti naudojimosi Kauno paplūdimiais taisyklės.

„1923 m. Kauno apskrities viršininkas buvo išleidęs įstatymą, kad už maudymąsi Kauno pliažuose vyrams ir moterims kartu bus skiriama 1000 litų bauda. Tuo metu tai buvo nesuvokiama pinigų suma, labai dideli pinigai. Vėliau, ketvirto dešimtmečio viduryje, pasigirdo visiškai kitokia retorika viešojoje erdvėje apie išlaisvėjusį ne tik pliažų gyvenimą, bet apskritai išlaisvėjusį žmonių elgesį kurortuose“, – teigia V. Migonytė-Petrulienė.

Ji priduria – 1938 m. buvo svarstoma atimti kurorto statusą iš Aukštosios Panemunės, spaudoje buvo pasirodžiusios žinutės, kad atvykstantys į Aukštąją Panemunę poilsiautojai elgiasi nepadoriai. Aukštąją Panemunę ketvirto dešimtmečio pabaigoje pakeitė Basanavičiaus šiltas.

Praradusieji kurorto statusą siekia jį susigrąžinti

Po tarpukario prasidėjo kitas kurorto vystymosi etapas. Pasak V. Migonytės-Petrulienės, jis padarė stiprų poveikį tolesnei architektūros raidai. „Druskininkai buvo paskelbti respublikinės reikšmės poilsiaviete. Istorinėje aplinkoje buvo statomos gigantiškos sanatorijos, dvylikos aukštų kompleksai, kurie iš tiesų labai brutaliai įsiveržė į kurortinę aplinką. Be abejo, būta ir kūrybiškesnių pavyzdžių“, – sako V. Migonytė-Petrulienė.

Kaip viena tokių pavyzdžių ji pateikia architektų Šilinskų suprojektuotas gydyklas, kuriose šiuo metu įsikūręs Druskininkų vandens parkas. „Tai tokios postmodernios stilistikos pastatai, kurių daugelis šiandien yra pakeitę savo veidą, įvilkti į naujas konstrukcijas ir pritaikyti šių dienų poreikiams. Šilinskų gydyklos tapo vandens pramogų parku, buvo nugriautas vandens bokštas. Matome ir tokių pavyzdžių, bet aš manau, kad sovietmetis padarė labai stiprų poveikį kurortams, vietoms, kurios privalėtų turėti glaudų santykį su gamta“, – teigia V. Migonytė-Petrulienė.

Kurį laiką Lietuvoje buvo keturi kurortai: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, bei keturios kurortinės teritorijos: Anykščiai, Trakai, Zarasai ir dalis Ignalinos. Šiemet kurorto statusą susigrąžino Kačerginė, Kulautuva ir dalis Zapyškio.

Architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė mano, kad tai reikšmingas žingsnis, siekiant plėtoti šalies turizmą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į istorinę atmintį.

„Kurortinį statusą praradę miesteliai nori jį vėl įgyti, manau, kaip tam tikrą vietos prestižiškumo ženklą, kad galėtų darniau ir kokybiškiau vystyti turizmo infrastruktūrą, atkurti tam tikras vietas ir pastatus – tiesiog atgaivinti tą istorinę atmintį. Kitas dalykas, <...> daugelis pastatų yra mediniai. Jie labai trapūs, nedraugiški ir nepaklusnūs laikui, todėl, manau, taip pat reikėtų kalbėti apie tai, kaip prižiūrėti tuos objektus, kaip juos tinkamai saugoti, teisingai restauruoti ir pritaikyti“, – įsitikinusi V. Migonytė-Petrulienė.

Karolina Panto