Dabar kontratenorai – labai aukštais balsais dainuojantys vyrai – klasikinės muzikos pasaulyje yra vieni geidžiamiausių ir vis dažniau tampa pagrindinėmis operos pasirodymų žvaigždėmis. Nors šiais laikais kontratenorais tampa tie, kurie tiesiog išlaiko savybę dainuoti taip pat, kaip prieš brendimą, XVII a. tokie balsai būdavo sukuriami drastiškais būdais.

Toks balsas skamba įspūdingai – skardus, tyras ir šviesus. Šį kūrinį atlieka vyras – kontratenoras. Muzikos pasaulio stebėtojai teigia, kad būtent tokio reto tipo solistai klasikinės muzikos srityje yra vieni geidžiamiausių ir, kaip paprastai galima sakyti, yra ant bangos.

Mičigano universiteto profesorius George`as Shirley aiškina, kad tokio balso susiformavimas priklauso nuo individualios balso mutacijos – kontratenorai išlaiko savybę dainuoti taip pat, kaip dainavo prieš brendimą.

„Moterų ir vyrų balso stygos beveik nesiskiria. Tačiau vyrų balso stygo leidžia išgauti žemesnius, gilesnius garsus. Žmogaus balsas yra neįtikėtinas instrumentas, o jo nereikia nueiti nusipirkti“, – sako G. Shirley.

Šiais laikais visi kontratenorai tokie gimė ir jų balso stygos atrodo kaip įprastos vyriškos balso stygos. Tačiau ne tokioje tolimoje praeityje kontratenorai būdavo sukuriami drastiškais būdais. XVII a. Italijoje susiformavo tradicija iškastruoti talentingus maždaug septynerių metų berniukus, kad jų balsas nemutuotų ir visada išliktų vaikiškas. Tokį, šių dienų požiūriu, brutalų kontratenorų ugdymo metodą lėmė ir tais amžiais vyravusios padoraus elgesio taisyklės, draudusios moterims rodytis scenoje.

„Daugelis kūrinių, kuriuos šiais laikais atlieka kontratenorai, buvo sukurti būtent tokiems XVII–XVIII a. kontratenorams. Dabar juos vėl atlieka kontratenorai ir sopranai“, – pastebi profesorius.

Tačiau dabar kontratenorai atlieka ne tik profesoriaus G. Shirley minėtus XVII–XVIII a. kūrinius, daugiausia susijusius su religija, bet ir modernius ar net specialiai kontratenorams parašytus kūrinius.

Pamažu kontratenorai visai dingo nuo scenos ir po ilgos pertraukos apie tokį vokalo tipą XX a. viduryje priminė britų solistas Alfredas Delleris, kursi tuo metu dėl neįprasto vokalo buvo vertinamas kontroversiškai.

Pastaraisiais metais kontratenorai vis dažniau tampa pagrindinėmis operos pasirodymų žvaigždėmis. Tai – ir pradžioje girdėtas prancūzas Philippe`as Jaroussky, kurį gerbėjai seka po jo visus koncertus visame pasaulyje taip pat, kaip futbolo fanai.

Taip pat – „Grammy“ nominuotas indų kilmės amerikietis Bajunas Metha.

Ar britas Iestynas Daviesas, kuris neseniai buvo pripažintas antra įspūdingiausia operos pasaulio įžymybe tarp visų tipų vokalų.

Jo, kaip ir tikriausiai visų kontratenorų balsas, kai jie kalba, niekuo neišsiskiria ir yra žemas. I. Daviesas aiškina, kad kontratenoras balsą išgauna nenaudodamas modalinio, ar kalbėjimo, balso: aukšti tonai atsiranda derinant gerklų raumenų ir balso stygų poziciją taip, kad pro jas einantis oras balso stygas suvirpina būtent tokiu aukštu tonu. I. Daviesas teigia dažnai girdintis, kad toks balsas yra moteriškas, tačiau primena, kad visi vyrai gali jį išgauti, tik kai kurie tai renkasi daryti visą laiką.