„Reikėjo šio išvykimo į Kanadą, kad suprasčiau, kokia svarbi man yra Klaipėda“, – ištarė dvidešimtmetė Gintarė Čemerkaitė. Daugiau nei prieš metus grįžusi iš svajonių šalies studijuoti uostamiestyje šią vasarą praleido su emigracijoje likusiais tėvais. Ji save vadina Europos lietuve ir Lietuvoje įžvelgia daugiau galimybių nei Kanadoje.

Po 14 metų – namo

Pernai kovo mėnesį pas senelius Valantinus, gyvenančius Klaipėdos rajone, Gelžinių kaime, iš Kanados, kur su tėvais praleido 14 metų, grįžo Gintarė Čemerkaitė. Ji planavo parvykti tik vasarą, prieš prasidedant studijoms LCC tarptautiniame Klaipėdos universitete, tačiau močiutės Eugenijos trauma paankstino sugrįžimą. Nedideliame Valantinų pieno ūkyje reikėjo melžti karves, girdyti veršelius ir kitus ūkio darbus dirbti. Mergina apsiavė purvabridžius ir, daugelio nuostabai, žengė į gyvulių tvartą.

Močiutė pasveiko, o Gintarė baigė pirmąjį kursą. Gegužę prasidėjus atostogoms ji išskubėjo į Kanadą pas tėvus, kurių buvo labai išsiilgusi. Rudenį sugrįžusi tęsti studijų G. Čemerkaitė „Vakarų Lietuvos“ korespondentei prisipažino: „Reikėjo šio išvykimo, kad suprasčiau, kokia svarbi man Klaipėda – laukiau sugrįžimo į Lietuvą.“

Merginą traukė tėvų miestas, jos gimtinė, bet daug laiko praleista ir Gelžinių kaime, Dovilų seniūnijoje, pas ūkininkaujančius senelius Eugeniją ir Viktorą Valantinus. Savęs išbandymas gimtinėje

Ir dabar daugelis stebisi, kodėl Gintarė sugrįžo iš Kanados, svajonių šalies. „Buvo įdomu grįžti į Lietuvą išbandyti save, – kalbėjo emigrantų dukra. – Lietuva man – namai, Kanada – irgi. Aš turiu pasirinkimą.“ Tame pačiame universitete Klaipėdoje, kaip ir ji, studijuoja du iš Amerikos atvykę lietuviai.

Pašnekovė pridūrė, jog retas sprendimas grįžti iš Kanados – neįmanoma nematyti skirtumų tarp šių šalių, kaip antai nepatogumai aptarnavimo sferoje. Ir vyresnių žmonių požiūris į gyvenimą kitoks. Tačiau Gintarė tvirtai atremia: „Norėjau save išbandyti Lietuvoje. Su tėvais emigravau būdama šešerių metų ir negyvenau 14 metų. Buvo labai įdomu susipažinti, koks čia gyvenimas.“

Pernai grįžusi Gintarė sakė Lietuvoje esanti užsienietė. O kaip jaučiasi dabar? „Esu Europos lietuvė“, – ištarė G. Čemerkaitė. Gintarė įsitikinusi, jog mažoje šalyje daugiau galimybių siekti karjeros.

Sužavėjo verslas

Kanadoje baigusi 12 klasių G. Čemerkaitė įstojo į tenykštį valstybinį universitetą studijuoti agroverslą. Bet nelabai patiko, todėl įstojo į LCC tarptautinį Klaipėdos universitetą. „Dabar studijuoju tarptautinio verslo administravimą“, – savo pasirinkimą atskleidė pašnekovė. Per vasaros atostogas Kanadoje Gintarė įsidarbino butų nuomos konsultante. Ji patenkinta savo pirmuoju oficialiu darbu, susijusiu su verslo studijomis.

Gintarei patinka studijuoti šiame universitete: apie 600 studentų atvyko iš daugiau nei 50 pasaulio šalių, o 60 proc. dėstytojų – užsieniečiai, dauguma amerikiečiai ir kanadiečiai. Ji prisipažino per atostogas labai išsiilgusi visų.

Bendraamžius ragina veikti

G. Čemerkaitė prisipažino, kad jai liūdna išgirdus, jog lietuviai, baigę universitetą, emigruos. Ji mąsto kitaip.

Politika besidominčiai merginai paliko įspūdį tai, kad praėjusį rudenį galėjo dalyvauti Europos jaunimo parlamento konferencijoje Kaune. „Informaciją apie tai radusi feisbuke panorau dalyvauti ir patekau, – džiaugėsi mergina. – Konferencijoje mane išrinko į tarptautinę konferenciją Jerevane. Vykome penkiese.“

Praėjusį pavasarį dalyvaudama Europos jaunimo parlamento konferencijoje Jerevane G. Čemerkaitė šventė Kovo 11-ąją. „Čia dalyvavo jaunimas iš visų Europos Sąjungos šalių nuo 16 iki 23 metų, taip pat Ukrainos, Turkijos, Armėnijos ir Gruzijos atstovai. Susėdome kaip Europos Sąjungos parlamente, diskutavome. Dirbome 14-oje komitetų. Mano komandos tema buvo darbo teisė pagal ES įstatymus. Man teko perskaityti rezoliuciją. Konferencijoje turėjau galimybę mokytis kalbėti didelėje auditorijoje“, – įspūdžiais dalijosi Gintarė.

Ji visa širdimi už savanoriavimą, nes tai pagalba ir sau, ir kitiems. Gintarė talkino pavasarį universitete vykusiuose kandidatų į Lietuvos prezidentus debatuose. „Iš arti pamačiau Premjerą Saulių Skverelį. Argi daugiamilijoninėje Kanadoje tai būtų įmanoma? Paspaudžiau ranką Mindaugui Puidokui“, – patenkinta savo patirtimi kalbėjo pašnekovė.

Pasak jos, reikia pačiam veikti, daryti, dalyvauti, nes patirtis savaime neatsiranda. „Negalima laukti, kol gyvenimas taps geresnis – turi pats jį dėlioti, išbandyti savo galimybes, pildyti savo troškimus. Viską, ko nori, įmanoma pasiekti“, – įsitikinusi Gintarė.

Ji prisipažino, jog grįžusi į Lietuvą tapo savarankiškesnė, drąsesnė, atsikratė drovumo. Ir kitus bendraamžius ji ragina veikti, daryti, dalyvauti, o jei nepatiks – rinktis kitą kelią.

Virginija LAPIENĖ