Ukrainoje įnirtingos kovos vyksta Donecko regione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Vietos bei tarptautinę visuomenę labiausiai tačiau sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, ir žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau, įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje vos keletą kilometrų nuo miesto ir ėmė kasdien jį bombarduoti.

Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkstančių gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę prie šalia esančio namo pasigirdo sprogimai. Aš – buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinus ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kijevą važiavome viename kupė. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar tai buvo neišvengiama, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Chersono yra išsilakstę dalis medikų, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų, sakė, kad mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – aiškino Anatolijus.

Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, jog civilių apšaudymą laiko nepateisinamu. Anatolijus tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes tame mieste gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje.

Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyriškis pasirinko Ukrainos arbūzų bei pomidorų sostine vadinamą Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

„Iš pasiūlytų butą pasirinkau tą, kuris buvo su vaizdu į Dnipro upę; tada juk negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – apgailestavo Anatolijus.

Vyriškis papasakojo, jog jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išbėgo pas draugus ar išvyko iš miesto.

Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas dvidešimt metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino po to, kai prieš kelis metus mirė jo žmona.

„Visas santaupas buvau sudėjęs į jūros pakrantėje esantį vasarnamį, kuris, spėju, yra apiplėštas ir suniokotas. Nesuprantu ir nepateisinu to, jog rusų kariams yra uždegta žalią šviesą plėšikavimui“, – piktinosi pulkininkas.

Dar labiau okupantų elgesiu piktinosi taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio.

„Niekada neatleisiu okupantams už tai, kam niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimynų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir pergyvenimų pasiligojo mano žmona Jevegenija. Ją ir dukrą išvežiau į Vakarų Ukrainą, tačiau sutuoktinės sveikata negerėja“, – su ašaromis akyse pasakojo ir priešus keikė taksistas.

Vairuotojas pasakojo, jog gyvena toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabendrauti su jo gyventojai bei gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą.

„Chersonas dabar nėra pasivaikščiojimui skirta vieta, jokioje gatvėje ar name tapo nesaugu. Jei priešas nebus nustumtas iš Chersono, iš jo turės išvykti visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Bachmuto fronte kovojantis S. Kurkinas buvo gavęs tris dienas atostogų, ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei turimos kompiuterinės firmos biuro.

„Mane pasitiks bičiulis, ir mašina tiesiai veš į firmą, o vėliau į butą, naktį permiegosiu rūsyje, o rytoj vyksiu atgal, Chersonas dabar nėra pasivaikščiojimui skirta vieta“, – pareiškė kariškis.

63 metų Nina Kalugina pareiškė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Savo gyvūnėlius moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti vienintelė keleivė – 82 metų Olga Suchocka, kuri tvirtino, jog pabėgusi į Odesą pas dukros šeimą susipyko su žentu, ir nusprendė grįžti į gimtą miestą.

„Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau, jei Dievas mane myli, nieko neatsitiks, o savame bute būsiu pati sau šeimininkė, niekas neįžeidinės“, – pareiškė principinga senutė.

Ją stotyje visgi pasitiko viena kaimynė, kuriai paskambino pensininkės dukra ir paprašė mamą mašina nugabenti į butą.

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenę, stoviniavo vien prie kelių veikiančių parduotuvių, turgelyje, autobuso sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensijas.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kijevo, pasakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai, ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Įdomiausia, jog joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai.

Taksistai atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, kad šis kasdien yra bombarduojamas. Dešimt kilometrų už Chersono esantis Černobaivkos kaimas šiame kare nepaprastai išgarsėjo, ir tapo pasididžiavimu Kijevui ir prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – spėjamai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti karių ir ginkluotės permetimui, bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į Mikolajevą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 dieną įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Jų skverbimąsį tačiau pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste.

Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik kad neužėmė Mikolajevo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Pastarojo miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė perskrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniepro upę, o persikėlus per tiltą eina toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į Mikolajevą.

Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mikolajevo galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų. Įdomu tai, jog net dabar iš Mikolajevo į Chersoną vykstančių keleivinių traukinių garvežiai priekyje stumia du žemus vagonus – tam, jog kolaborantui padėjus miną ši sprogtų prieš keleivinį traukinį, o ne po juo.

Chersono stotyje keleiviniai traukinai specialiai sustoja tarp dvejų prekinių tam, kad priešui  ėmus bombarduoti nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. Nei prie traukinių stoties, nei mieste veikiančios kavinės neradau, bet sumuštinį ir arbatos pavyko nusipirkti vienoje degalinėje.

Traukiniu išvykstant iš Chersono aš, kaip ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami ir dokumentai bei įrašai ir nuotraukos telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik 7 keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Kalbinti keleiviai neslėpė, jog mieste tapo ypatingai baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Tokiu jų noru nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai, ir buvo labai nejauku.