Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Iš An­gli­jos grį­žu­si aly­tiš­kė: „Pa­ti su­si­kū­riau gro­žio ver­slą ir jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve”

Aly­tiš­kė Jur­gi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė, dar bū­da­ma de­vy­nio­li­kos me­tų ir ką tik bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kaip ir dau­ge­lis jos ben­dra­am­žių iš­vy­ko į An­gli­ją už­si­dirb­ti. Kaip pa­ti sa­ko, no­rė­jo­si už­si­dirb­ti bui­ti­nei tech­ni­kai, nes bu­tą Aly­tu­je tu­rė­jo, ir grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą: „Nie­ka­da ne­bu­vo min­ties ten lik­ti, vi­sa­da gal­vo­jau apie su­grį­ži­mą. Ne kar­tą esu net ver­ku­si dėl Lie­tu­vo­je pa­lik­tų na­mų.“

Bet taip jau su­si­klos­tė, kad Jur­gi­ta An­gli­jo­je, Ry­tų Lon­do­ne, pra­lei­do dvy­li­ka me­tų ir tik gi­mus sū­nui Ajui po pus­me­čio par­va­žia­vo į Aly­tų. Nors gy­ven­da­ma už­sie­ny­je ne­aki­vaiz­di­niu bū­du ir kart­kar­tė­mis su­grįž­da­ma į Dzū­ki­jos sos­ti­nę Aly­taus ko­le­gi­jo­je įgi­jo įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mo spe­cia­ly­bę, ta­čiau pa­gal ją nie­ka­da ne­dir­bo. „Nuo vai­kys­tės esu me­niš­kos sie­los, tad pa­au­gus Ajui, pas ži­no­mus Klai­pė­dos, Vil­niaus vi­za­žis­tus pra­dė­jau lan­ky­ti kur­sus, Kau­no Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­tre įgi­jau gri­muo­to­jo spe­cia­ly­bę. Jau an­tri me­tai, kai Aly­tu­je pa­ti su­si­kū­riau gro­žio ver­slą ir jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

An­gli­jo­je dir­bo ka­vi­nė­je ir su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­je

J.Mar­cin­ke­vi­čie­nė ge­rai pri­si­me­na 2000-uo­sius, kai, bai­gu­si tuo­me­tę Aly­taus Pu­ti­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ne­gal­vo­jo apie jo­kius to­les­nius moks­lus, tik apie iš­va­žia­vi­mą į An­gli­ją: „Kaip ir dau­ge­lis lie­tu­vių va­žia­vau už­si­dirb­ti. Man ne­rei­kė­jo įsi­gy­ti gy­ve­na­mo­jo plo­to, bu­tą Aly­tu­je tu­rė­jau. Gal šian­dien daug kam ir juo­kin­gai pa­si­ro­dys, bet vy­kau už­si­dirb­ti skal­bi­mo ma­ši­nai, šal­dy­tu­vui ir ki­tai bui­ti­nei tech­ni­kai.“

Drau­gai iš Šiau­lių su­ra­do dar­bą Ry­tų Lon­do­ne, iš pra­džių pri­ėmė gy­ven­ti, kol su­si­ras nuo­mo­ja­mą būs­tą. Jur­gi­ta tuoj pat įsi­dar­bi­no ba­ris­te – ka­vos vi­rė­ja vie­no­je ka­vi­nė­je, vė­liau su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­je – va­dy­bi­nin­ko asis­ten­te.

Nors dar­bas se­kė­si ne­blo­gai, pa­vy­ko už­si­dirb­ti ne tik rei­kia­mai bui­ti­nei tech­ni­kai nu­si­pirk­ti, bet ir di­des­niam bu­tui Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je įsi­gy­ti, aly­tiš­kė nuo­lat il­gė­jo­si sa­vo na­mų gim­ta­ja­me mies­te. „Kuo to­liau, tuo la­biau man gy­ve­ni­mas An­gli­jo­je ta­po kan­čia. Ne tik dėl tam tik­rų su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių šei­mo­je, no­rė­jo­si ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio Lie­tu­vo­je, kon­kre­čiai – Aly­tu­je. Nuo jo ir ne­bu­vau per daug ati­trū­ku­si. Ir ma­ma ska­ti­no to­liau mo­ky­tis, ir pa­ti gal­vo­jau apie sa­vo at­ei­tį, to­dėl įsto­jau ne­aki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­juo­ti įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mą Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Dėl šio moks­lo vis su­grįž­da­vau. Ir kuo daž­niau su­grįž­da­vau, tuo la­biau trau­kė par­va­žiuo­ti vi­sam lai­kui“, – min­ti­mis da­li­jo­si Jur­gi­ta.

Sū­naus gi­mi­mas pa­dė­jo ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ti

Kaip šian­dien sa­ko J.Mar­cin­ke­vi­čie­nė, jai pa­čiai sun­ku pa­ti­kė­ti, bet An­gli­jo­je te­ko iš­gy­ven­ti dvy­li­ka me­tų. Ir kai tik šio­je ša­ly­je gi­mė sū­nus Ajus, ku­riam da­bar de­šimt me­tų, mo­te­ris po pus­me­čio ga­lu­ti­nai ap­si­spren­dė su­grįž­ti į Aly­tų.

No­rė­jo, kad vai­kas aug­tų jos gim­ta­ja­me mies­te, čia lan­ky­tų mo­kyk­lą. O pa­ti, grį­žu­si į Aly­tų, ėmė kur­tis pa­to­gius na­mus ir gal­vo­ti apie sa­vo ver­slą.

„Nors tu­riu Aly­taus ko­le­gi­jo­je įgy­tą spe­cia­ly­bę ir, ma­ny­čiau, ne­blo­gą, bet pa­gal ją nie­ka­da ne­dir­bau ir net to­kių min­čių ne­bu­vo. Esu me­niš­kos sie­los, vis daž­niau ėmiau gal­vo­ti apie gro­žio ver­slą. Bet to rei­kė­jo mo­ky­tis ir tam ne­pa­gai­lė­jau nei lai­ko, nei pi­ni­gų“, – pri­si­mi­nė aly­tiš­kė.

Iš pra­džių ji lan­kė kur­sus pas vie­ną ži­no­mą Klai­pė­dos vi­za­žis­tę, po to to­kius pat kur­sus – pas ir­gi ne­blo­gai ži­no­mą Vil­niaus vi­za­žis­tę. Jos mo­de­liais na­muo­se ta­po drau­gės ir pa­žįs­ta­mos, ku­rios, ma­ty­da­mos dar­bus, taip pat ska­ti­no Jur­gi­tą pra­dė­ti dirb­ti šio­je sri­ty­je.

No­rė­jo­si da­ry­ti ir gri­mus

Įsi­gi­ju­si in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą mo­te­ris vi­za­žis­te pra­dė­jo dirb­ti vie­no­je ma­žo­je Vidz­gi­rio mik­ro­ra­jo­no kir­pyk­lė­lė­je.

„Tik­rai tu­rė­jau ne­ma­žai už­sa­ky­mų, ypač prieš abi­tu­rien­tų iš­leis­tu­ves. Bet man to ne­už­te­ko, no­rė­jo­si da­ry­ti gri­mus. Kaž­kaip at­si­tik­ti­nai per „Fa­ce­bo­ok“ su­si­ra­dau Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­trą Kau­ne ir ten esan­čią gri­muo­to­jo spe­cia­ly­bę. Nu­siun­čiau do­ku­men­tus ir ma­ne pri­ėmė. Per­nai čia bai­giau gri­mo moks­lus, tu­rė­jau pa­kvie­ti­mą dirb­ti vi­za­žis­te ki­to­je kir­pyk­lo­je, bet ma­čiau, kad klien­tės no­ri ra­my­bės, to­dėl pra­dė­jau ieš­ko­ti iš­si­nuo­mo­ti pa­tal­pas sa­vo gro­žio ver­slui“, – tei­gė Jur­gi­ta.

Be­je, be­si­mo­kant Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­tre aly­tiš­kei te­ko pir­mą­kart pa­jus­ti per­ga­lės sko­nį kaip gri­muo­to­jai. Kir­pė­jų ir gro­žio spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos or­ga­ni­zuo­ta­me gro­žio kon­kur­se „Mo­ters pa­sau­lis“, vy­ku­sia­me Žal­gi­rio are­no­je, ji mo­de­liui kū­rė kre­a­ty­vi­nį – iš­skir­ti­nį, uni­ka­lų ma­kia­žą, o ki­ta mi­nė­to cen­tro mo­ki­nė – bū­si­ma kir­pė­ja tam pa­čiam mo­de­liui šu­kuo­se­ną tokia pat te­ma „Ug­nin­gos Ka­lė­dos“. Jur­gi­ta už su­kur­tą ma­kia­žą pel­nė pir­mą­ją vie­tą ir bu­vo ap­do­va­no­ta me­da­liu bei spe­cia­lia tau­re. Aly­tiš­kė to­kios sėk­mės ne­si­ti­kė­jo, tad prieš kon­kur­są bu­vu­sį jau­du­lį pa­kei­tė pa­siek­to lai­mė­ji­mo džiaugs­mo aša­ros.

Kad pa­si­rin­ku­si gri­muo­to­jos spe­cia­ly­bę mo­te­ris ne­ap­si­ri­ko, įsi­ti­ki­no ir at­lik­da­ma prak­ti­ką Kau­no dra­mos te­at­re, da­ly­vau­da­ma įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, pa­vyz­džiui, „Iš­si­pil­dy­mo ak­ci­jo­je“: „Te­ko iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­vos ži­no­mais dai­ni­nin­kais, da­ro­mais įvai­riais gri­mais, kaž­kiek pri­si­dė­ti juos ku­riant. To­dėl ir lai­mė­ta pir­mo­ji vie­ta „Mo­ters pa­sau­lio“ kon­kur­se, ir at­lik­ta prak­ti­ka te­at­re, ir da­ly­va­vi­mas ren­gi­niuo­se pa­ska­ti­no to­liau už­si­im­ti gri­mais.“

Iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas Aly­taus cen­tre

Jur­gi­ta jau an­tri me­tai sa­vo gro­žio ver­slui – vi­za­žis­to ir gri­muo­to­jo pa­slau­goms nuo­mo­ja­si pa­tal­pas pa­čia­me Aly­taus cen­tre, S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je. Šis ver­slas tu­ri „Ma­keup by Aja“ pa­va­di­ni­mą. Kaip pa­ti sa­ko, į jį įdė­ju­si ir sū­naus var­dą, nes sten­gia­si pa­ro­dy­ti sa­vo ir at­ža­los ry­šį su pa­čios su­si­kur­tu ver­slu.

Aly­tiš­kė klien­tų skai­čiu­mi ne­si­skun­džia, bet, ži­no­ma, no­rė­tų su­lauk­ti ir dau­giau. Taip pat tu­ri pa­kan­ka­mai ir no­rin­čių­jų bū­ti mo­de­liais.

Ją ypač nu­ste­bi­no vie­na aly­tiš­kių po­ra, už­si­sa­kiu­si gri­mą per­nykš­čiam He­lo­vi­nui, ku­ri li­ko pa­ten­kin­ta pa­da­ry­tu dar­bu ir ste­bė­jo­si, kad Aly­tu­je yra to­kių meist­rų.

Pa­sak Jur­gi­tos, ne­re­tai su­lau­kian­ti už­sa­ky­mų gri­mams, skir­tiems te­mi­niams va­ka­rė­liams, pa­vyz­džiui, per įvai­rias šven­tes or­ga­ni­zuo­ja­miems įmo­nė­se, taip pat gim­ta­die­niams.

O dėl J.Mar­cin­ke­vi­čie­nės da­ro­mų ma­kia­žų jos ieš­ko jau­na­ve­džiai, ves­tu­vių, krikš­ty­nų da­ly­viai, abi­tu­rien­tai prieš iš­leis­tu­ves.

„Tik­rai jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve gro­žio ver­sle, ku­rį pa­ti vie­na ir su­si­kū­riau. Dar daug ko no­ri­si iš­mok­ti, kad ir gri­mų su spe­cia­liai­siais efek­tais. Gal­būt at­eis tam lai­kas. Man ver­sle kaip ir gy­ve­ni­me svar­biau­sia – žmo­giš­ku­mas, nuo­šir­du­mas. Be to nie­ko ne­įma­no­ma pa­siek­ti. Džiau­giuo­si su­grį­žu­si į Aly­tų, džiau­giuo­si čia su­ti­ku­si ge­rų žmo­nių ir šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti – man pa­si­se­kė. Kas dar ga­li bū­ti ge­riau“, – at­vi­ra­vo Jur­gi­ta.

Rekomenduojami video