Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Iranas bandys sujungti jūras

Irano Vyriausybė nori imtis amžiaus statybos – per visą šalį statyti 600 km ilgio laivybos kanalą, kuris sujungtų Kaspijos jūrą su Indijos vandenynu. Laivai juo galėtų atplaukti ir iš Baltijos.

Strateginė reikšmė

Turkijos žiniasklaida pranešė, kad Irano prezidentas Hassanas Rouhani ketina įgyvendinti ambicingą nacionalinį projektą, kuris dėl įvairių priežasčių ilgai buvo laikomas „stalčiuje“. Tai laivybos kanalas iš Kaspijos į Persijos įlanką, kurio statybos galimybių tyrimą pavesta atlikti Teherano universitetui. Jei bus stipri politinė valia jį pastatyti, pavyks rasti finansavimo šaltinių ir galimų techninių statybos problemų sprendimo būdų, pirmieji laivai iš Indijos vandenyno tiesiausiu keliu į Kaspijos jūrą galėtų atplaukti 2030 m.

Skelbiama, kad iranietišku Sueco kanalu pramintas būsimas laivybos kelias, pirminiais skaičiavimais, atsieitų 7 mlrd. JAV dolerių. Šis kanalas leistų Kaspijos jūros regiono valstybėms – Azerbaidžanui, Kazachstanui, Turkmėnijai, Rusijai ir Iranui – transportuoti savo naftą ir suskystintąsias gamtines dujas ne sausuma, o jūra. Tai galėtų smarkiai pagyvinti Pietų Kaukazo ir Pakaspijo regiono šalių ekonomiką, kaip teigia ekspertai.

Šiandien upių laivai gali iš Kaspijos – didžiausio pasaulyje ežero – atplaukti į Juodąją jūrą. Manoma, kad, Irane pastačius kanalą, taptų patogesnis ir šis laivybos kelias. O jei juo pradėtų naudotis ir didesni laivai, susisiekimas su Europa per Juodąją jūrą būtų dar efektyvesnis: Dunojumi galima būtų pasiekti patį Europos centrą. Taigi, Kaspijos sujungimas su Persijos įlanka dėl to taptų dar svarbesnis.

Kanalas Irane turėtų ir didelę strateginę reikšmę: Turkijos spauda pabrėžia, kad, jį pastačius, Rusijos karo laivai iš Juodosios jūros galėtų išplaukti į atvirą vandenyną nesinaudodami turkų kontroliuojamais Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Suprantama, ir karinė, ir ekonominė Turkijos sąsiaurių reikšmė dėl to sumažėtų. Turkams nerimą kelia tai, kad jei mažiau laivų plauktų per Bosforą, kiltų ekonominė grėsmė laivybos kanalo „Stambulas“, kuris turėtų sujungti Marmuro jūrą su Juodąja, statybai. Šis Turkijoje jau statomas maždaug 50 km ilgio kanalas, kurį ketinama užbaigti 2023 m., aplenktų Bosforo sąsiaurį ir sumažintų jo apkrovą. Turkams labai svarbu, kad tada būtų galima sumažinti ir Bosforu plaukiančių naftos tankerių, kurie kelia didesnį pavojų, skaičių. Dabar per metus jų praplaukia apie 10 tūkst.

Caspian4

Daugiau vandens, kad ir sūraus!

Irano planai statyti laivybos kanalą, kuris kirstų visą šalies teritoriją, visiškai atitinka dabartinę jūros kelių plėtros tendenciją. Dėl išaugusių laivybos apimčių ruošiamasi plėsti Sueco ir Panamos kanalus, kasti naują kanalą per Nikaragvą, sujungsiantį Atlantą su Ramiuoju vandenynu, ir galbūt imtis seniai svarstomo Tailando kanalo, kuris 1 200 kilometrų sutrumpintų naftos tankerių kelią į Kiniją ir Japoniją, projekto.

Tačiau Irano valdžiai rūpi ne tik savojo Sueco kanalo laivybos pranašumai. Naujuoju vandens keliu Kaspijos vandenys pasiektų centrinius Irano regionus ir išspręstų opią vandens tiekimo pramonės įmonėms ir žemės ūkiui problemą. Nors Kaspijos vanduo yra sūrus, jį tinkamu naudoti paverstų būsimos vandens gėlinimo gamyklos, kurias planuojama pastatyti Kaspijos pakrantėse. Pasak specialistų, pastačius kanalą, toli nuo Kaspijos esančius Irano regionus kasmet pasiektų apie 500 mln. kubinių metrų vandens. Dykumų ir pusdykumių sritims tai būtų tikras išsigelbėjimas.

Vis dėlto kaina, kurią reikėtų už tai sumokėti, labai didelė. Irano specialistų teigimu, Kaspiją ir Persijos įlanką sujungsiantis kanalas turėtų būti maždaug 600 km ilgio, iš jų apie 350 km eitų į Kaspiją įtekančios Kyzyluzės ir į Persijos įlanką įsiliejančios Karkhė upių farvateriais. Pirminiais vertinimais, kanalo statyba kainuotų nuo 6,5 iki 7 mlrd. JAV dolerių. Projektuotojams ir inžinieriams tektų spręsti sudėtingas technines problemas: Kaspijos paviršius yra 29 m žemesnis už jūros lygį, šiaurinėje šalies dalyje statybininkams kelią pastos Elburso kalnai, kurių aukščiausia viršukalnė yra 5 610 m. Centrinėje šalies dalyje jis driektųsi Kaviro ir Luto dykumomis.

Žinoma, šiuolaikinės technikos galimybės turbūt leistų įveikti jei ne visas, tai bent svarbiausias statybos kliūtis. Tačiau viskas kainuoja: iš kur Iranas paims tuos 7 mlrd. dolerių? Atsakymą į šį klausimą neseniai pateikė Rusijos žiniasklaida, pranešusi, kad šio kanalo statyba labai domisi Kremlius. Irano ir Rusijos atstovai neva jau veda derybas dėl šio projekto įgyvendinimo pasitelkus galimą Maskvos kreditą. Rusijos naujienų agentūra TASS neseniai pranešė, kad tokių derybų faktą patvirtino Irano ambasadorius Rusijoje Mehdi Sanai’us.

Kas išnarplios mazgą?

Rusijos suinteresuotumas šiuo projektu galėtų būti suprantamas, tačiau ar galimybė jos Kaspijos flotilės karo laivams tiesiausiu keliu išplaukti į Indijos vandenyną verta tokių milžiniškų investicijų? Pigios naftos ir Vakarų sankcijų gniuždomai Rusijos ekonomikai turbūt būtų nelengva atsisakyti 7 mlrd. dolerių, kurių reikia naujo jūrų kelio per Iraną statybai, juolab kad ši pirminė suma įsibėgėjus projekto įgyvendinimui gali pasirodyti gerokai per maža.

Ši intriga išsilaikė neilgai: jau kitą dieną oficialūs Irano atstovai paneigė pranešimą, kad Teheranas veda derybas su Maskva dėl kanalo statybos. Pasak jų, Irano Vyriausybė nagrinėja tokio projekto galimybę, bet su Rusijos atstovais „dialogas dar nepradėtas“.

Apžvalgininkų manymu, net jei Iranui pavyktų rasti kanalo statybos finansuotojų, projektui pajudėti iš vietos trukdytų tarptautinės sutartys. Į Kaspiją įteka 130 didesnių ir mažesnių upių, jos vandens sūrumas nuolat keičiasi, priklausomai nuo įtekančio vandens kiekio. Ekologiniu požiūriu itin jautrioje aplinkoje gyvena maždaug 2 000 gyvūnų ir daugiau nei 700 augalų rūšių. Norint statyti Kaspiją su Indijos vandenynu sujungsiantį kanalą, reikia rasti teisinį sprendimą, kad būtų atsižvelgta į įvairias tarptautines konvencijas ir tarpvyriausybines sutartis, susijusias su Kaspijos apsauga ir išteklių naudojimu. Nereikia pamiršti, kad Kaspijos jūra pastaraisiais dešimtmečiais dėl įvairių geologinių, hidrologinių, klimato ir kitokių priežasčių nesulaikomai senka. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad jos laukia Aralo jūros, kuri jau artimiausioje ateityje gali visiškai išdžiūti, likimas.

Didžiausia kliūtimi kanalui statyti gali tapti pačios Kaspijos jūros teisinis statusas: kas vis dėlto ji yra – ežeras ar jūra? Nuo atsakymo į šį, regis, visiškai nereikšmingą klausimą iš tikrųjų priklauso labai daug kas: pradedant su Kaspija besiribojančių valstybių ir trečiųjų šalių teise į turtingus jos šelfo naftos ir dujų telkinius, baigiant įvairių laivybos konvencijų reikalavimų taikymu. Kryžkelėje tarp Europos ir Azijos plytinti Kaspija yra tarsi tvirtai užveržtas politinių, ekonominių, ekologinių, saugumo problemų mazgas. Kažin ar jį pavyks kaip nors atlaisvinti, kad visos suinteresuotos pusės uždegtų žalią šviesą būsimam vandens keliui per Iraną.

Rekomenduojami video