Kraštietė Justė MOCKUTĖ (22) į gimtuosius Kėdainius šį kartą užsuko tik trumpam. Mergina prisipažįsta, kad namuose norėtųsi pabūti kiek ilgiau, tačiau mėgstama veikla neleidžia užsibūti.
„Kėdainiuose esu tik šiandien, rytoj aplankysiu dar keletą draugų kituose miestuose ir vėl keliauju atgal į Jungtinę Karalystę – čia laukia nebaigti darbai ir karjeros siekiai“, – sako Justė.
Vis tik šį kartą su aktyvia kraštiete kalbamės ne apie jos užimtą gyvenimo būdą, o apie vasaros kelionę į Indiją, kur ji lankėsi labdaringos organizacijos Tarptautinės „Lions“ klubų asociacijos jaunimo stovykloje.
Visas pasaulis
J. Mockutė pasakoja, kad su „Lions“ veikla ji susipažino dar būdama mokine – mergina kartu su savo mama Vilija Mockuviene, dabartine Kėdainių moterų klubo „Lions“ prezidente, dalyvavo jo veiklose, talkino organizuojant renginius.
„Gyvendama Kėdainiuose dažnai prisijungdavau prie „Lions“ klubo veiklos, kartu su mama keliaudavome į labdaringus renginius, ypač įsiminė vakarai Vaikų globos namuose, kur kartu su ten gyvenančiais vaikais kepdavome pyragus, sausainius ar gamindavome kitokius gardėsius. Dabar neretai tampu mamos asistente, kai reikia surasti informaciją, pagelbėti ieškant partnerių kitose šalyse.
„Lions“ yra milžiniška labdaros organizacija, kuri savo veiklą vykdo visame pasaulyje.
Tarptautinė „Lions“ klubų asociacija (Lions Clubs International) – viena didžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų pasaulyje. „Lions“ yra įsikūręs kone visose pasaulio valstybėse, iš viso veikia net apie 47 tūkst. šios organizacijos klubų, kurie vienija daugiau nei 1,42 milijono narių.
„Lions“ ne tik užsiima labdaringa veikla, padeda sunkiai besiverčiantiems žmonėms, bet ir rūpinasi jaunimu, jo akiračio plėtimu, todėl kasmet daugybė „Lions“ klubų visame Žemės rutulyje į savo organizuojamas stovyklas atvykti kviečia 16-21 metų jaunuolius“, – sako J. Mockutė.
Justė pasakoja, kad „Lions“ jaunimo mainų programa pradėta vykdyti dar 1961 m. Nuo tada tūkstančiai jaunų žmonių turi galimybę susipažinti su kitų šalių kultūromis bei savo bendraamžiais iš viso pasaulio. Jaunimas turi unikalią galimybę pamatyti kitokias tradicijas bei papročius, bendrauti su juos priimančiomis šeimomis užsienyje bei bendraamžiais tarptautinėse stovyklose. Vykdami į svečias šalis, jie atlieka savo šalies ambasadorių vaidmenį. Tad norėdami patekti į šią programą, turi suvokti „Lions“ judėjimo tikslus ir prasmę.
Skirta visiems
Mergina pastebi, kad į „Lions“ stovyklas gali vykti bet kuris pageidaujantis jaunuolis.
„Stovyklose gali dalyvauti visi pageidaujantys jauni žmonės, visai nebūtina, kad kas nors iš tavo šeimos ar draugų būtų „Lions“ nariu, tačiau su vietiniu „Lions“ klubu vis vien reikės susisiekti, nes stovyklos prašo pateikti rekomendaciją.
Tačiau noriu pastebėti, kad „Lions“ stovyklos nėra visiškai nemokamos – turi pats nusipirkti kelionės bilietus, pasirūpinti vizomis, kai kurios stovyklos turi mokestį, bet tuo tavo rūpesčiai ir baigiasi – apgyvendinimu, maitinimu, pervežimais, užimtumu rūpinasi tos šalies „Lions“ klubai“, – pastebi mergina.
Pašnekovė sako, kad jai didžiausias rūpestis ruošiantis į stovyklą buvo iš jų gausybės išsirinkti tą vieną vienintelę.
„Lions“ organizuojamos stovyklos yra labai įvairios. Jos vyksta ne tik labai skirtinguose Žemės kampeliuose, bet ir jų veiklos pasižymi didele įvairove – yra pažintinių, aktyvaus laisvalaikio ir kt. stovyklų.
Vis tik aš rinkdamasi stovyklą neprisirišau nei prie veiklos pobūdžio ar konkrečios vietos. Svarbiausias faktorius daręs įtaką mano pasirinkimui buvo tinkamas laikas.
Kadangi Europoje jau buvau aplankius kone visas šalis, norėjau pamatyti tolimesnius kraštus, tad mano svajonių stovyklų kryptys buvo Japonijoje, Honkonge, Australijoje, Brazilijoje ir kitur. Tačiau atsitiko taip, kad man labiausiai tiko Indijos stovyklos data. Ir nepaisant to, kad liepos mėnesį, kada ir buvo numatytas stovyklos Indijoje laikas, ten pliaupia sezoninės liūtys, apsisprendžiau keliauti ten“, – paaiškina Justė.
Mergina atvirauja, kad vienintelis nepatogumas norint patekti į „Lions“ stovyklą yra tai, kad tenka susitvarkyti nemažai formalumų, gauti vizas ir lėktuvų bilietus. Todėl nusprendusiems vykti „Lions“ stovyklas Justė pataria pradėti tvarkytis dokumentus kuo anksčiau.
Mergina Indijoje lankėsi šią vasarą liepos mėnesį.
Gyveno šeimoje
Indijoje Justė viešėjo net tris savaites, per jas ji skersai ir išilgai išmaišė šią įdomią ir kontrastų gausią šalį.
„Stovykla Indijoje truko net tris savaites, kurios pralėkė neįtikėtinai greitai, buvo be galo įdomi kelionė. Pirmąją stovyklos savaitę praleidau su nuostabia indų šeima, gyvenau jų namuose viename didžiausių šalies miestų – Mumbajuje. Šios šeimos mama buvo vietinio „Lions“ klubo narė. Man tikrai labai pasisekė su šeima, žmonės buvo be galo draugiški ir svetingi. Kasdien mane veždavo aprodyti miesto, jo įžymybių, gražių apylinkių. Tai buvo nuostabiai praleistas laikas.
Mumbajus – didžiulis miestas, kuriame gyvena apie 18 mln. žmonių. Mieste labai ryškūs finansinės padėties skirtumai, didžiuliai kontrastai. Turtuoliai gyvena nuosavuose dangoraižiuose, o šalia jų apstu skurdžių besiglaudžiančių tiesiog gatvėse.
Šeimoje buvo dvi mano bendraamžės merginos, su jomis praleidau labai daug laiko, jaunosios indės supažindino su savo draugais, kartu leidome laisvalaikį. Pamačiau, kaip Indijos jaunimas leidžia laiką.
Kadangi šeima matė, kad man labai įdomu pažinti miestą, kone visą mano laiką užpildė įvairiapusėmis veiklomis. Kaip supratau, praėjusiais metais pas juos lankėsi vaikinas iš Italijos, kuris nelabai domėjosi miesto įžymybėmis, jis, pasikeitus laiko juostoms, dienomis daug miegodavo. Aš taip pat jutau nuovargį po kelionės, bet nė nemaniau miegoti – aš juk Indijoje galbūt lankausi vienintelį kartą savo gyvenime, kokie čia dar miegai gali būti? O šeima matydama mano norą pažinti šį miestą, daug rodė, vežiojo. Mumbajuje pamačiau turbūt viską nuo šventyklų iki naktinio gyvenimo.
Beje, Mumbajus nėra turistinis miestas, tai gyvenamas megapolis, kuriame turėjau puikią progą pamatyti, kaip Indijoje žmonės iš tikrųjų gyvena“, – pasakoja Justė.
Nustebino tradicijos
Pašnekovė pastebi, kad nors Indijos visuomenė modernėja ir turi panašų gyvenimo būdą kaip ir vakariečiai, tačiau vis dar galima pastebėti ir nemažai išlikusių tradicijų.
„Jaunimas Indijoje yra laisvesnis nei jų tėvai galbūt buvo. Jie iš tikrųjų gyvena labai panašiai kaip ir mes Europoje, jų gyvenimo būdas per daug nesiskiria nuo mums įprasto, tačiau pastebėjau ir šiek tiek skirtumų, tradicijų, kurios pas mus jau senokai išnyko.
Tarkim, apranga, nors Indijos jaunimas rengiasi kaip nori, tačiau nerekomenduojama per daug apsinuoginti, dažnai tėvai vaikams, ypač dukroms, pareguliuoja, kaip reikia rengtis. Štai ir aš pastebėjau, kad šeimos, kurioje gyvenau, tėtis, nors ir buvo tikrai vakarietiškų pažiūrų, išsilavinęs, mokęsis ir gyvenęs Anglijoje, vis vien nebuvo sužavėtas,. kai jo dukros į miestą keliauti norėjo apsirengusios trumpučiais šortais“, – šypsosi pašnekovė.
Tačiau labiausiai Justę nustebino tai, kad Indijoje vis dar gajus paprotys, kai tėvai savo vaikams išrenka antrąsias puses.
„Mane labai nustebino, kad Indijoje vis dar egzistuoja šeimos planuojamos santuokos. Žinia, kad šeimos, kurioje gyvenau vyresniajai dukrai, kuriai neseniai sukako 25 metai, tėvai patys ieško sutuoktinio, mane šokiravo. Aišku, niekas nėra daroma prieš merginos valią – tėvai jos atsiklausė, ar ji sutinka, kad jie jai ieškotų sutuoktinio. Taip pat ji visada gali nesutikti būti su jaunuoliu, kurį jai išrinko tėvai. Tačiau pats faktas, kad tokie procesai ten vis dar egzistuoja, man buvo staigmena“, – stebisi pašnekovė.
Justė pasakoja, kad net ir senosios piršlybų tradicijos jau vyksta modernioje platformoje.
„Antrosios pusės savo vaikams tėvai ieško šiuolaikinėje erdvėje – egzistuoja specialios pažinčių svetainės, kurioje šeimos pateikia savo dukterų ir sūnų duomenis, o tam tikri tarpininkai parenka jaunuolius vienas kitam pagal jų religiją, socialinį sluoksnį, kultūrinę terpę ir turbūt dar kažkokius kitus aspektus.
Jei internete pateikta informacija tenkina abiejų jaunuolių šeimas – jos susitinka, tačiau pirmiausiai susitinka tik tėvai ir tik tada, jei jie vieni kitiems patiko, pasiūloma susitikti ir jaunuoliams. Bet vėl susitikimas nėra jokia prievolė būtinai tuoktis, kiekvienas jų turi teisę, jei kas nepatiko, daugiau nesusitikti.“
Justė pastebi, kad jaunuolių derinimas santuokai pagal religiją bei kultūrinius skirtumus pabuvus Indijoje jai tapo suprantamas ir motyvuotas sprendimas.
„Indija tokia įvairi, ten tiek daug įvairių religijų, jos atšakų, skirtingų dievų ir dievukų, daug skirtingų kultūrų su savo specifiniais papročiais, tad nenuostabu, kad žmonės stengiasi poruotis su savo ar bent kiek įmanoma artimesnės kultūros atstovais, nes taip yra tiesiog paprasčiau gyventi ir kurti darnią šeimą. Tarkim, šeima, kurioje aš gyvenau išpažino džeinų religiją, kuri turi savo specifinius reikalavimus gyvenimo būdui, maistui. Pavyzdžiui, religija jiems neleidžia valgyti daržovių augusių žemėje, tad jokių morkų, svogūnų jie nepripažįsta. Todėl, kai šeimoje visi laikosi tų pačių tradicijų, gyventi yra kur kas paprasčiau“, – paaiškina Justė.
Daug keliavo
Kitos dvi „Lions“ stovyklos Indijoje savaitės pralėkė keliaujant po Indiją. Mergina pasakoja, kad kiekviena diena buvo kupina vis kitokių patirčių.
„Kartu su manimi stovyklavo dar 26 jaunuoliai, daugiausiai iš Europos šalių. Likusias dvi stovyklos savaitės buvo skirtos krašto pažinimui, tad labai daug keliavome – išvykę iš Mumbajaus aplankėme Pune miestą, kuris yra Indijos mokslo centras, vėliau išskridome į Naująjį Delį, iš ten į Agros miestą apžiūrėti garsiojo Tadž Mahalio, vėliau laukė Džaipuras, po jo – 18 val. kelionė atgal į Mumbajų, iš kurio vykome į pajūrį, į Alibago miestą. Ten praleidome paskutines stovyklos dienas, kurių metu pristatėme savo šalis, gaminome savo tautų tradicinius patiekalus“, – pažintine kelione džiaugiasi kraštietė.
Pašnekovė pabrėžia, kad stovyklos metu buvo spėta ne tik pakeliauti o šalį, bet ir susipažinti su įvairių Indijos „Lions“ klubų veikla.
„Indijoje veikia daugybė „Lions“ klubų, džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti jų veiklą iš vidaus. Kiekvienas klubas pasirenka savo prioritetinę labdaringos veiklos kryptį. Mumbajuje šeimos, kurioje svečiavausi, mama priklausė „Lions“ klubui, kuris rūpinosi, kad jų regiono vaikai turėtų galimybę eiti į mokyklą, aukojo pinigus, kad šeimos galėtų susimokėti už savo vaikų mokslą. Mūsų ausims šios sumos skamba juokingai, tačiau ten žmonės tokių pinigų nesugeba surinkti. Pavyzdžiui, mokslas paprastoje mokykloje vaikui kainuoja apie 20 eur metams, tačiau kai kurios šeimos ir tokių lėšų neturi. Todėl „Lions“ klubai padeda. Vienam berniukui už mokslą sumokėjau ir aš. Būtinai jo išsilavinimu rūpinsiuosi ir ateityje. „Lions“ klubai padeda labai įvairiems žmonėms. Pavyzdžiui, su šeimos, kurioje gyvenau pirmąją stovyklos savaitę, moterimis aukojome skėčius nuo saulės gatvės prekeiviams. Vėliau su kitu „Lions“ klubu lankėmės neįgalių žmonių globos namuose. Tad „Lions“ klubų veikla yra tikrai labai įvairi“, – pastebi Justė.
Merginą Indijoje nustebino, kad šalia tikrųjų „Lions“ klubų veikia ir jų atšaka jaunimui „Leo“ klubai, kurie pagal savo išgales taip pat stengiasi vykdyti labdaringą veiklą. Taip pat ji pastebėjo ir daugiau skirtumų, kurie buvo Indijos „Lions“ klube.
„Iš tikrųjų klubo „Lions“ veikla tiek Lietuvoje, tiek Indijoje, tiek visame pasaulyje, manau, yra labai panaši. Tačiau vis tik pastebėjau ir skirtumų. Tarkime, Indijoje veikla klube neretai yra pagrindinis užsiėmimas, dažniausiai „Lions“ narėmis būna moterys iš pasiturinčių, išsilavinusių šeimų. Tuo tarpu Lietuvoje, pavyzdžiui, Kėdainių „Lions“ klube visoms be išimties moterims tai yra tik papildoma visuomeninė veikla, nes visos jos dirba valstybinėse ar privačiose įstaigose“, – pastebi pašnekovė.
Gyvename gerai
Pašnekovė neslepia, kad nuvykusi į Indiją dar kartą pajuto, kad Lietuvoje žmonės iš tikrųjų gyvena labai gerai.
„Indija labai graži ir įvairi šalis. Bet vis dėl to nereikia ten nei ilgai gyventi, nei daug tyrinėti tam, kad pamatytum, kad nepasiturinčių žmonių procentas Indijoje yra labai didelis. Taip pat pastebėjau, kad Lietuvoje yra kur kas saugiau gyventi, vaikščioti gatvėmis. Stovyklos kuratoriai mus nuolat perspėdavo, kad saugotume savo daiktus, niekur neatsiskirtume nuo grupės, nes tai yra labai nesaugu. Kelionės metu kultūrinio šoko netrūko. Grįžusi į Lietuva iš karto pagalvojau, kad mes iš tikrųjų gyvename labai puikiai“, – šypsosi Justė.
Mergina pabrėžia, kad vertingiausia stovyklos patirtis – tai naujos pažintys bei sutikti žmonės.
„Didelė šios kelionės vertybė galimybė pažinti šalį, Indijos kultūrą, nes šiaip nuvykus, manau, būtų gana nelengva iš vidaus tai pažinti. Esu tikra, kad į tokią šalį vykti tokiu būdu yra pats geriausias variantas, nes vietiniai žmonės parodo būtent tai, ką pirmiausiai ir reikia pamatyti ar sužinoti.
Tačiau pats svarbiausias dalykas, kurį ši kelionė man davė – tai pažintys ir žmonės. Labai susidraugavau su mūsų grupės jaunuoliais, nuolat palaikome su jais ryšį. Dabar turbūt turiu beveik visose Europos šalyse pas ką nuvažiuoti ir su kuo susitikti ar pasiklausti rekomendacijų.
Taip pat ir toliau bendrauju su šeima iš Indijos“, – pasidžiaugia mergina.
Pašnekovė neslepia, kad kelionėje netrūko ir kurioziškų situacijų, kurios iki šiol kelia šypseną.
„Indijoje mane labai nustebino tai, kad vietiniai žmonės, mumis europiečiais vis dar stebisi, nors šioje šalyje balti žmonės nėra jokia naujiena. Pamenu, prieš vykdama į Indiją ieškojau informacijos apie jų papročius, ko nedaryti, nesakyti toje šalyje, kad nesuprasdama papročių kur nors nepasielgčiau nepagarbiai, nenusižengčiau jų tradicijoms.
Ir vienas iš patarimų punktų, kuris sakė, kad nereikėtų stebėtis, jei vietiniai Indijos gyventojai stebės tave ar norės fotografuotis, man tada pasirodė labai keistas, gal net ir kiek juokingas, todėl aš juo nepatikėjau, maniau, kad tai tik išsigalvojimas. Galvojau, kad tokie dalykai gal ir gali būti, bet tik kur nors gilioje provincijoje ir pan.
Tačiau minėtas patarimas buvo grynų gryniausia tiesa – indams europiečiai atrodo labai egzotiški! Tik išėjus į viešas erdves tave nuolat stebi daugybė vietinių, jie įdėmiais žvilgsniais seka tave, spokso nepaisant nieko, o drąsesni net ir prašosi kartu nusifotografuoti. Jei sutinki su vienu nusifotografuoti tuoj sulekia pulkas kitų pageidaujančių nuotraukos su tavimi. Man tai buvo taip keista! Ir šie vietinių žvilgsniai, noras fotografuotis lydėjo visos kelionės metu, jai einant į pabaigą tikrai jaučiausi labai pavargusi nuo viso to.
Kalbant apie kuriozus dar būtinai reikėtų paminėti indišką maistą. Jis buvo tikrai labai egzotiškas ir be galo aštrus. Dar įdomu tai, kad indai valgo labai mažai mėsos. Pavyzdžiui, mano šeima per visą savaitę, kurią aš pas juos svečiavausi, nė karto nieko negamino iš mėsos. Dar keista buvo, kad indai net vaisius barsto prieskoniais, pipirais ir juos valgo aštriai“, – prisiminusi juokiasi kraštietė.
Liko užsienyje
Mergina šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje, Birmingamo mieste. Čia ją atviliojo galimybė mokytis trokštamą specialybę.
„Kai Kėdainiuose į pabaigą ėjo mokslai „Atžalyno“ gimnazijoje, supratau, kad labai norėčiau išbandyti jėgas užsienio universitete. Išsirinkti studijas nebuvo paprasta, ilgai galvojau, ko aš norėčiau, kas man patinka, nagrinėjausi įvairių universitetų studijų programas. Ir kai už akių užkliuvo tarptautinių santykių studijų programos aprašymas, supratau, kad tai turėtų būti labai įdomu. Džiugu, kad neklydau, šios pakraipos studijos nenuvylė, tad šiemet apsigyniau Birmingamo universitete tarptautinių santykių bakalauro laipsnį, o šiuo metu kaip tik galvoju, ką gyvenime veikti toliau“, – pasakoja Justė.
Mergina pastebi, kad studijos JK buvo turiningos ne tik studijų prasme, bet ir suteikė galimybę save išbandyti įvairiose darbo srityse.
„Pirmus studijų metus nedirbau – reikėjo įsivažiuoti, apsiprasti su tvarka, adaptuotis, tačiau vis vien turėjau įvairių pavienių darbų. Tarkime, universitete dažnai gali rasti darbo skelbimų, kuriuose siūlomi trumpalaikiai darbo pasiūlymai, pavyzdžiui, dažnai prireikia pagalbinių darbuotojų įvairiose parodose, kituose renginiuose. Taip pat įvairios įmonės universitete ieško studentų, galinčių dirbti ne visą darbo dieną, pavyzdžiui, po 10-20 val. per savaitę. JK yra tikrai puikios galimybės studijuoti ir dirbti, darbo pasiūlymų daugybė, darbo grafikai yra labai lankstūs, puikiai suderinami su studijomis universitete. Aš paskutiniais studijų metais dirbau netoli nuo namų esančioje drabužių parduotuvėje“, – pasakoja Justė.
Mergina prisipažįsta, kad kol kas į Lietuvą grįžti neplanuoja.
„Norėčiau savo jėgas išbandyti užsienio darbo rinkoje, pažiūrėti, kaip man seksis karjera. Iš tikrųjų JK galimybių yra labai daug. Žinoma, baigęs teisę mediku nedirbsi, bet į darbo pasirinkimą žiūrima kur kas lanksčiau nei Lietuvoje.
Tarkime, aš su savo baigtais mokslais galiu dirbti labai įvairiose srityse – ir kažkur finansuose, ir pardavimuose, aptarnavime ir t.t. Galiu baigti išlyginamąsias studijas ir sukti tarkim į kokią teisę. Tokia laisvė man labai patinka, tai yra labai gerai, bet kita vertus nelengva pasirinkti“, – šypsosi J. Mockutė.
Kristina MIRVIENĖ