Stokholmo centre prieš kelias dienas įvykdytas islamisto išpuolis sukrėtė Švedijos visuomenę. Juk teroro aktas įvykdytas pabėgėliams palankiausioje Europos šalyje. Valstybėje, kuri dar prieš kelias savaites skelbėsi norinti integruoti į visuomenę „Islamo valstybės“ kovotojus.

Nelaikytas pavojingu

39 metų Rachmatas Akilovas, keturių vaikų tėvas, užvaldė svetimą sunkvežimį, atvairavo jį į Drotningatano gatvę Stokholmo centrinėje dalyje ir nulėkė į priekį, traiškydamas į šalį nespėjusius atšokti pėsčiuosius, kol galiausiai atsitrenkė į kliūtį. Per išpuolį, kurį įvykdė iš Uzbekistano kilęs teroristas, žuvo keturi žmonės, mažiausiai penkiolika buvo sužeisti, devyni iš jų – sunkiai. Skirtingai nuo kitų panašaus braižo islamistų atakų, kurioms buvo panaudotos sunkiasvorės transporto priemonės, teroristas nesusisprogdino, nors policija vėliau sunkvežimyje rado savadarbį nedetonavusį sprogmenį. Jis neturėjo šaunamojo ginklo, todėl negalėjo rimčiau pasipriešinti pareigūnams. Tardytojams R.Akilovas, ko gero, atskleis barbariško nusikaltimo aplinkybes, tačiau iš esmės jos jau aiškios.

Švedijos spauda skelbia, kad suvirintojo specialybę turintis uzbekas iš tėvynės išvyko į Rusiją tikėdamasis geresnio uždarbio, tačiau po kurio laiko Švedijoje įsikūręs draugas pasiūlė persikelti į šią šalį. 2014 m. R.Akilovas pateikė prašymą gauti nuolatinio Švedijos gyventojo statusą, tačiau praėjusią vasarą šios šalies Migracijos tarnyba jį atmetė. 2016-ųjų gruodį R.Akilovui valdžia liepė per keturias savaites palikti šalį, tačiau jis nepakluso. Šių metų vasarį Migracijos tarnyba kreipėsi į policiją, kad R.Akilovas būtų deportuotas, bet jo pėdsakai jau buvo pradingę.

Pasak Švedijos žvalgybos tarnybų atstovų, buvo žinoma, kad R.Akilovas simpatizuoja radikaliems islamistams bei teroristinėms organizacijoms, tarp jų ir „Islamo valstybei“, tačiau nebuvo laikomas pavojingu.

Nelengvi klausimai

Sunkvežimiais žmones Nicoje, Berlyne, Londone ir Stokholme traiškę islamistai kartu traiškė ir vadinamosios daugiakultūriškumo politikos keltas iliuzijas. Viena didžiausių – kad skirtingų kultūrų, religijų žmonės gali sėkmingai integruotis į vienos ar kitos Vakarų šalies visuomenę ir, neatsisakydami savųjų papročių, ilgainiui perimti esmines juos priglaudusios šalies vertybes.

Kai kurie šių išpuolių vykdytojai buvo nuolatiniai gyventojai, kai kurie – gimę ir užaugę šiose šalyse, kai kurie – prieglobsčio prašę pabėgėliai. Juos vienija religinis fanatizmas, kurio „multikultūriškose“ visuomenėse kažkodėl laiku nepastebėdavo ir apie jį nepranešdavo jų aplinkoje buvę nuosaikūs musulmonai, tarsi turėję branginti islamo kaip „taikos religijos“ įvaizdį. Kažkodėl nebuvo matyti ir masinių vienoje ar kitoje Vakarų šalyje gyvenančių musulmonų demonstracijų, smerkiančių fanatiškų „tikėjimo brolių“ teroro išpuolius prieš niekuo dėtus piliečius. Ar autoritetingiausi vietos musulmonų bendruomenių lyderiai tikrai siekia visuotinio nepakantumo tokiems religiniams fanatikams? Kas jiems iš tikrųjų savi, o kas – svetimi? Ar buvo bent vienas atvejis, kai savižudį islamistą nuo išpuolio būtų laiku sulaikę patys musulmonai – eiliniai tikintieji ar dvasininkai?

Išsipildžiusi pranašystė

Teroro aktas Stokholme yra išskirtinis dėl to, kad Švedija laikoma palankiausia pabėgėliams Europos šalimi. 2015 m., per patį pabėgėlių krizės įkarštį, Švedija priėmė apie 163 tūkst. atvykėlių. Suskaičiavus, kiek jų tenka vienam Švedijos gyventojui, matyti, kad švedai daugiau nei pusantro karto lenkia vokiečius, garsėjančius atvirumo pabėgėliams politika. Tačiau svetingumas turi ir kitą pusę: keli šimtai Švedijos gyventojų prisidėjo prie „Islamo valstybės“ kovotojų Sirijoje bei Irake. Švedija tapo antrąja po Belgijos islamistų „eksportuotoja“. Ironiška, kad švedus buvo papiktinę JAV prezidento Donaldo Trumpo žodžiai, pasakyti kalbant apie nevaldomos imigracijos problemą: „Pažiūrėkite, kas dedasi Vokietijoje, kas vakar įvyko Švedijoje...“ Tąkart D.Trumpas suklydo: išvakarėse Švedijoje nieko blogo neįvyko, bet mažiau nei po dviejų mėnesių paaiškėjo, kad jo žodžiai buvo pranašiški.

D.Trumpo gerbėjai džiūgauja, kad jis buvo visiškai teisus, tačiau kažin ar verta stebėtis tokiais pranašiškais gebėjimais. Kai žinai, kad apie 110 Švedijoje gyvenusių ir už „Islamo valstybę“ Sirijoje kovojusių islamistų laisvai sugrįžo į šalį, kad daugiau nei 15 proc. Švedijos gyventojų yra gimę užsienyje, kad policija nesugeba įvesti tvarkos imigrantų gyvenamuose rajonuose Malmėje ir kituose miestuose, pranašauti nesunku. Taip, reikia žiūrėti, kas dedasi Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, bet vien žiūrėti jau per maža: reikia kažką ir daryti.