1934-ųjų liepos 1-osios pradžia į Vokietijos istoriją įėjo kaip „Ilgųjų peilių naktis“: jos metu A.Hitleris susidorojo su galimais savo konkurentais nacių partijoje. Pirmoji 2016-ųjų naktis taip pat tapo istorine: jos metu Kelne, Hamburge ir kituose Vokietijos miestuose buvo masiškai pasityčiota iš šimtų vokiečių moterų garbės ir orumo. Galima neabejoti, kad ši „Ilgųjų rankų naktis“ taip pat pakeis Vokietiją, o gal ir visą Europą.

Siaubo naktis

Žinia apie tai, kad Šiaurės Korėja sausio pradžioje išbandė pirmąją savo vandenilinę bombą, daugelį Vokietijos gyventojų, ko gero, sujaudino mažiau, nei pranešimai iš Kelno ir kitų šalies miestų. Jie sukėlė tikrą šoką.

Seisminės vibracijos po tariamo termobranduolinio užtaiso, susprogdinto Šiaurės Korėjos branduoliniame poligone, ekspertams padėjo nustatyti jo galingumą. Skirtingai nuo šio sprogimo, šokiruojantis Naujųjų metų sutikimas Kelno mieste, kai šimtus prie centrinės geležinkelio stoties ir miesto katedros atėjusių moterų puldinėjo girtų tamsaus gymio jaunų vyrų gaujos, politinį drebėjimą sukėlė tik po kelių dienų. Nors tokio masinio plėšikavimo, smurto ir seksualinio priekabiavimo miesto gyventojai dar nebuvo matę, pranešimai apie šį padugnių siautėjimą viešumon skverbėsi labai sunkiai.

Tik sausio 4 dieną Vokietijos dienraštyje „Die Welt“ buvo paskelbtas oficialus Kelno policijos vyresniojo komisaro raportas apie šiuos įvykius – ir tai tik vieno drąsaus policijos pareigūno, nepabūgusio slapta nuo vadovybės perduoti jo kopiją žurnalistams, dėka. Raporte išsamiai apibūdinta situacija centrinės geležinkelio stoties rajone. Čia susirinko keli tūkstančiai žmonių pasižiūrėti naujametinių fejerverkų. Kai vyresnysis komisaras atvažiavo prie aikštėje budėjusių policijos pareigūnų, pamatė daugybę pagalbos prašančių žmonių, daugiausia moterų. Jos buvo apsiverkusios, išsigandusios, suplėšytais drabužiais. Nukentėjusiosios sakė buvusios užpultos apgirtusių jaunų vyrų, išoriškai panašių į išeivius iš Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų. Jie atiminėjo rankines ir telefonus. Siekdami įbauginti aukas, daugelis užpuolikų rodė iš anksto paruoštus popieriaus lapelius su užrašais vokiečių kalba „Aš tave užmušiu“ arba „Aš tave... (necenzūrinis žodis)“.

Jauni vyrai, pasiskirstę grupėmis po dešimt ar penkiolika, tiesiogine to žodžio prasme medžiojo minioje merginas ir moteris, kai kuriais atvejais nekreipdami jokio dėmesio į jas lydinčius vyrus. Apgirtę užpuolikai šaudė fejerverkus tiesiai į minią, o kai žmonės leisdavosi bėgti, imdavo juos persekioti. Apstoję moteris jie puldavo jas graibyti, stvarstydavo už krūtinės, kišdavo rankas po viršutiniais ir apatiniais drabužiais. Bandydamos ištrūkti ir pasiekti aikštės pakraščiuose budėjusius policininkus, jos turėdavo keliasdešimt ar kelis šimtus metrų brautis pro siaurą vienas priešais kitą sustojusių jaunų vyrų, kurie kvatodamiesi ir rėkaudami jas stvarstė ir neretai mušė, koridorių. „Aš turėjau nueiti kokius 200 metrų. Kol pasitraukiau iš minios, mano kūne nebuvo nė vienos angos, kurioje nebūtų pabuvoję kažkieno pirštai“, – prisipažino viena nukentėjusioji.

Policijos vertinimais, tuo metu aikštėje buvo maždaug pora tūkstančių arabiškos išvaizdos vyrų. Pareigūnų buvo per mažai, kad galėtų apginti puldinėjamas moteris, jie net nespėjo priiminėti pranešimų apie nusikaltimus. Kai kuriais atvejais, kai policininkai bandydavo sulaikyti smurtaujančius asmenis, jie demonstratyviai suplėšydavo pabėgėlių asmens pažymėjimus šaukdami, kad rytoj gaus naujus. Kai kurie net perspėdavo pareigūnus su jais elgtis pagarbiai, nes esą „mus pasikvietė ponia Merkel“. Ataskaitoje vyresnysis komisaras pabrėžė, kad tokios nepagarbos policijai nematęs per 29 savo tarnybos joje metus.

Iškalbinga tyla

Jau pirmąją naujų metų dieną Kelno policijai buvo pateikta keli šimtai nukentėjusių žmonių pareiškimų, daugiausia dėl seksualinio priekabiavimo ir plėšikavimo. Buvo pranešta ir apie du išprievartavimo atvejus. Vėliau užregistruotų smurto atvejų skaičius išaugo iki 516. Pasak policijos atstovų, maždaug 40 proc. jų susiję su lytiniais užpuolimais. Nors žinia apie pasibaisėtiną siautėjimą Kelno centre iškart pasklido po visą miestą, tačiau apie tai net dvi dienas tylėjo ir vietinė, ir federalinė žiniasklaida.

Kelno policijos viršininkas Wolfgangas Albersas bandė slėpti tikrąjį nusikaltimų mastą, vengė tiesiai įvardyti smurto bangos kaltininkus, tvirtino, kad dėl techninių priežasčių (vaizdo kamerų trūkumo ir neryškaus vaizdo) konkrečius įtariamuosius bus sunku nustatyti. Ir tik tada, kai socialiniuose interneto tinkluose kilo milžiniška pasipiktinimo valdžios veiksmais banga, Vokietijos vyriausybės atstovai buvo priversti pripažinti tai, ko paslėpti buvo neįmanoma: Kelne naujametę naktį siautėjo neseniai į Vokietiją atvykę ir jau kurį laiką prieglobstį čia radę pabėgėliai iš Sirijos ir kitų Artimųjų Rytų šalių. Kelno policijos viršininkas, nesugebėjęs užtikrinti tvarkos viešosiose miesto vietose, buvo laikinai nušalintas nuo pareigų. Kelno gyventojų rūstybę užsitraukė ir neseniai išrinkta miesto merė Henriette Reker, patarusi moterims laikytis saugiu ištiestos rankos atstumu nuo priekabiauti galinčių vyrų. Kelno policija pradėjo tyrimą dėl 19 įtariamųjų veiksmų, dauguma jų – prieglobsčio prašytojai ir nelegalūs imigrantai iš Šiaurės Afrikos. Buvo priversta prabilti ir lig tol tylėjusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ji griežtai pasmerkė išpuolius Kelne, o kiek vėliau pareiškė, kad šalyje būtini „fundamentalūs debatai“ dėl naujųjų atvykėlių integracijos.

Kad tokie debatai neišvengiami, rodo ir šio siautėjimo geografija: Vokietijos valdžia buvo priversta pripažinti, kad tai, kas vyko Kelno centre, tuo pat metu kartojosi ir Hamburge, mažesniu mastu – Diuseldorfe, Štutgarte, Berlyne. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad toks „arabiškos išvaizdos jaunų vyrų“ smurtas prieš moteris ir gaivališkas siautėjimas viešose vietose neapsiribojo Vokietijos sienomis. Apie lytinį priekabiavimą ir apiplėšimus pasitinkant Naujuosius pranešė Ciuricho (Šveicarija), Helsinkio (Suomija), Malmės (Švedija) policija. Beje, Švedijoje neseniai kilo skandalas paaiškėjus, kad šalies policija bandė nuslėpti masinius lytinius nusikaltimus prieš paaugles 2014 ir 2015 m. vykusių muzikos festivalių metu. Jais įtariami pabėgėliai iš Afganistano.

Ar padėtų dar didesnė tolerancija?

Kad Vokietijoje puoselėjami daugiakultūriškumo, tolerancijos ir politinio korektiškumo principai jau suabsoliutinti iki absurdo, patvirtina ne tik bejėgiškas Kelno valdžios elgesys per padugnių siautėjimą naujametę naktį, bet ir tai, kad tariamai laisva spauda, TV ir kitos žiniasklaidos priemonės sąmoningai slėpė tiesą apie šiuos įvykius. Nenuostabu, kad, pasipiktinusios ne tik šokiruojančiu Kelno valdžios neveiklumu, bet ir federalinės kanclerės Angelos Merkel, plačiai atlapojusios Vokietijos vartus pabėgėliams iš Sirijos, pozicija, iškart suaktyvėjo kraštutinės dešiniosios politinės jėgos. Griežtai prieš imigraciją pasisakantis politinis judėjimas PEGIDA Kelne surengė demonstraciją, reikalaudamas A.Merkel atsistatydinimo ir kaltindamas ją dėl imigrantų siautėjimo: esą ji pastarųjų atžvilgiu laikosi pernelyg geranoriškai. „Tolerancija yra paskutinė mirštančios visuomenės dorybė“, – buvo užrašyta ant vieno eitynių dalyvio plakato. Įdomu, kad šįkart Kelno policija rado ir pakankamai pareigūnų, ir techninių priemonių, įskaitant vandens patranką, viešajai tvarkai palaikyti, nors PEGIDA protestuotojų buvo bemaž tiek pat, kiek ir „arabiškos išvaizdos jaunų vyrų“ prie Kelno geležinkelio stoties tą įsimintiną naktį.

Kaip ir paprastai tokiais atvejais, prieš PEGIDA aktyvistų požiūrį protestavo kairiųjų pažiūrų demonstrantai, tuo pačiu metu surengę savo eitynes ir skandavę „Nacius lauk!“ Įaudrinti Kelno gyventojai ėmėsi ir pavienių akcijų: antai viena menininkė, reikalaudama iš imigrantų pagarbos kitai lyčiai, išsirengė nuoga priešais Kelno katedrą ir iškėlė plakatą, raginantį gerbti moteris net ir tada, kai jos yra išvis be drabužių. Toks naivumas kelia šypseną, bet įvykiai Kelne klostosi nebejuokingai: jau pasirodė pranešimų, kad maždaug dvi dešimtys nenustatytų asmenų sumušė grupę pakistaniečių ir sirą. Smurto proveržis prieš etnines mažumas, reaguojant į lytinius nusikaltimus prieš vokietes, veda į dar didesnės priešpriešos spiralę. Žinoma, galima ir vėl bandyti ją stabdyti dar didesne tolerancija ir dar didesniu politiniu korektiškumu, bet po Kelne patirto šoko jau ne tik vokiečiai abejoja, ar kartais šia kryptimi nebuvo nueita per toli. Kaip yra iš tikrųjų, turėtų parodyti netolima ateitis.