Žinomų biržiečių – gydytojos Augustinos ir dailininko Egilo Skujų – penkiasdešimtmetis sūnus Saulis gyvena Vilniuje. Tačiau dažnai jis apsilanko ir gimtuosiuose Biržuose.

Tiesa, jau namiškiams tapo beveik įprasta, kad pirmiausia jis suka ne į tėvų namus, bet į Biržų girią. Paukščių stebėjimas - jo darbas ir pašaukimas. Apie tai ir kalbamės su ornitologu Sauliu Skuja.

- Esate bene žinomiausias šalyje iš Biržų kilęs ornitologas. Iš kur tas susidomėjimas paukščiais?

- Esu tik vienas iš Biržų krašto ornitologų. Mūsų krašte paukščiais domisi ir daugiau biržiečių - poetas ir fotografas Alis Balbierius, buvusi mokytoja iš Pabiržės Birutė Maldūnienė ir jos išugdytas mokinys Armandas Naudžius, tikras visų Lietuvos ir ne tik paukščių rūšių žinovas.

Paukščiams prijaučia ir Elmaras Duderis, Vitalijus Stirkė, mūsų miškininkai ir jaunieji miško bičiuliai.

Apie paukščius daugiau sužinoti galima juos fotografuojant. Tai puikiai, nors ir nelengvai, sekasi klasės draugui Ramūnui Einoriui.

Biržuose auga jauni žmonės, kurių nepažįstame, bet tikiu, jie dar nustebins savo žiniomis ir atradimais.

Susidomėjimas paukščiais mane aplankė dar vaikystėje ir nebepaleido.

Iš pradžių patraukė vabzdžiai, ypač drugiai, o būdamas šeštoje klasėje (mokiausi „Aušros“ vidurinėje mokykloje) jau žinojau, kad mano veikla ateityje bus susieta su paukščiais.

Tuo metu žurnale „Mūsų gamta“ perskaičiau žinutę apie Vilniuje veikiantį ornitologų būrelį, parašiau jiems laišką ir mane pakvietė. Gyvendamas Biržuose būrelį lankiau Vilniuje, o ten gautas paukščių stebėjimo užduotis atlikdavau savame rajone. Vėliau įstojau į Lietuvos ornitologų draugiją ir baigiau neakivaizdinę jaunųjų ornitologų mokyklą. Dabar galiu sakyti, kad vaikystės svajonės išsipildė, nes esu miškuose su paukščiais, kitais gyvūnais ir augalais, o sugrįžęs iš miškų rūpinuosi jų išsaugojimu.

Šiuo metu dirbu Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje, tuo pačiu stengiuosi perduoti sukauptas žinias mokant jaunuosius biologus Vilniaus universitete.

- Karantinas pakeitė planus. Nors tikėjotės, per šias Velykas neteko atvykti į Biržus aplankyti artimųjų... Ar dažnai susitinkate?

- Deja, karantino metu artimųjų aplankyti neteko, tik telefonu dabar visi bendraujame. Visgi įprastų tyrimų planų stengiuosi nekeisti ir šiais metais. Biržų girioje jau buvau kovo pabaigoje – griežtai karantininėmis sąlygomis. Tai reiškia, kad keturias paras iš girios niekur nevykau. Buvimas miške ir nakvojimas automobilyje – jau priprastas ornitologų gyvenimo būdas. Kiekvieną pavasarį tiriant pelėdas ir kitus paukščius nėra laiko blaškytis tarp miško ir miesto. Laikas tuomet būna ypač brangus, nes tinkamų dienų ir naktų šio sezono metu nėra daug. Kad išgirstum ir įvertintum pelėdų rūšinę sudėtį, jų pasiskirstymą poromis ir gausą konkrečiame miške, reikalingi kasmetiniai pasikartojantys stebėjimai (šiuo atveju ir pasiklausymai). Darbas tuomet vyksta ištisomis paromis.

Su artimaisiais susitinkame dažniausiai per šventes, kitas progas, nors būna, kad pasiilgęs aplankau juos ir be progos. Su šeima Biržuose svečiuojamės Kalėdų laikotarpiu, o vasaros atostogų metu, kuomet visi biržiečiai grįžta vasaroti, mums nelabai išeina, nes vasarą gamtininkams pats tyrimų sezonas. Seniai jau buvo tie laikai, kai savaitę ar ilgiau tiesiog pabūdavome pas tėvelius ar draugus.

- Ką dažniausiai atvykęs į Biržus aplankote?

- Anksčiau pirmiausia važiuodavau tiesiai į miškus, į Biržų girią, nes dažniausiai ir atvykimo laiką pasirinkdavau pagal tai, kokius paukščius ten turiu stebėti. Tėveliai ir draugai dėmesio sulaukdavo baigus stebėjimus arba netikėtai pasikeitus oro sąlygoms.

Pačiu intensyviausiu laikotarpiu būdavo, kad po stebėjimų vykdavau jau tiesiai namo, taip nieko iš artimųjų ir neaplankęs.

Dabar daugiau dėmesio skiriu tėveliams ir krikšto tėvams Romualdai ir Gintarui Butkevičiams, kurie yra puikūs mano draugai ir bendraminčiai. Močiutė bene labiausiai buvo įsigilinusi į mano vykdomus paukščių stebėjimus, domėjosi jais, buvo gera su ja aptarti ir visas ornitologines naujienas.

Biržuose būdamas, kai tik galiu, visada užsuku į pilį, Astravą, praeinu ilgiausiu tiltu per Širvėnos ežerą, kuris yra tikra vandens paukščių karalystė.

Didžiuojuosi mūsų karstinėmis įgriuvomis.

Labai patinka Kirkiluose.

Gaila tik, kad iškirtus pakrantėse augančius krūmus gal kiek per daug buvo atidengti patys ežerėliai, nes po pernai metų sausros dalis paliktų augti medžių jau pradėjo džiūti. Su šeima per Kalėdas Biržuose.

- Kaip į jūsų veiklą reaguoja Jūsų šeima?

- Šeima labai palaiko, nes turiu nuostabią antrąją pusę. Su žmona Grita abu esame zoologai, baigėme tą patį Vilniaus universitetą. Dabar net dirbame toje pačioje zoologijos katedroje. Taigi, turiu visišką palaikymą ir supratimą. Kartais vykstame kartu. Esame surengę ir bendras ekspedicijas į tą pačią Biržų girią, kur susiderinę rinkome medžiagą: aš apie paukščius, o Grita apie moliuskus. Vaikai kartu labai nesiveržia, tačiau būna, kad palaiko kompaniją. Manau, jiems patinka visas procesas - tiek pati kelionė, tiek ir buvimas gamtoje.

Su šeima, kai tik galime, mėgstame kur nors keliauti. Jei žiūrėsim į šeimą plačiau – turiu dabar mažąjį širdies draugą – sesers Austros sūnų Jokūbą, kuris labai domisi viskuo, ir ypač gamta. Norėdamas jam parodyti gamtos grožybes, pradėjau daugiau fotografuoti įvairius paukščius, kitus gyvūnus. Labai norėčiau pasiimti jį kartu ir į mišką.

- Jūs ne tik stebite, bet ir fotografuojate paukščius. Ar savo fotografijose nepastebite tam tikro kolorito, kuris randamas ir jūsų tėvelio dailininko Egilo Skujos paveiksluose?

- Paukščius fotografuoju vedamas ne tiek noro juos įamžinti, kiek siekdamas užtikrinti jų apsaugą. Mano nuotraukos yra labiau dokumentinės, skirtos pačiam paukščio stebėjimo faktui užfiksuoti. Tai labiau susiję su mūsų vykdomais tyrimais. Pavyzdžiui, retų stambiųjų miško paukščių lizdus fotografuoju naudodamas priartinantį fotoobjektyvą iš saugaus atstumo ir tik tam, kad duomenys apie lizdavietes laiku būtų įregistruoti saugomų rūšių informacinėje sistemoje, taip užtikrinant jų apsaugą. Kartais pavyksta ir vienas kitas meniškesnis kadras, nes daug laiko praleidžiant gamtoje juos pamatau. Tik gaila, kad dažnai to matomo vaizdo ar nuotaikos nepavyksta „įrėminti“ foto kadre. Tiesiog netelpa. Manau, visam tam reikia ir daugiau laiko, ir dar stipresnio pajautimo.

O savo tėvelio paveikslus tiesiog jaučiu, dažnai net negaliu gerai jų apibūdinti ar pakomentuoti. Jie tokie gyvi! Visada žavėjausi sugebėjimu taip subtiliai perteikti gamtos grožį ir tos akimirkos nuotaiką. Tą patį galiu pasakyti ir apie tėvelio nuotraukas. Tikrai turiu, į ką lygiuotis, nes pirmąsias pamokas gavau iš jo.

- Prieš kelerius metus buvo surengta ereliui rėksniui skirta paroda. Kuo šis paukštis ypatingas, kodėl jis sulaukė tiek daug jūsų dėmesio?

- Mažasis erelis rėksnys – mažiausias mūsų šalyje perintis tikrųjų erelių genties atstovas. Nors ir mažiausias, jis yra gausiausias iš mūsų erelių – Lietuvoje peri apie 1900 – 2900 šių paukščių porų, tai sudaro 14 proc. šios rūšies Europos žemyno populiacijos. Gyvūnus pradėti saugoti reikia tada, kuomet jie dar pakankamai gausūs, nes pavėlavus tą padaryti jau būna žymiai sunkiau ir brangiau. Todėl penkerius metus vykdėme specialų projektą – „Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose“. Biržuose tai įprasti paukščiai, aptinkami visuose rajono miškuose ir net mažesniuose miškeliuose. Vien Biržų girioje peri iki 30 šių paukščių porų.

Ereliai rėksniai savotiškai renkasi lizdavietes – tai miško pakraščio paukščiai, miškuose neperintys toliau nei 0,5 km atstumu nuo pamiškės. Erelių ir kitų paukščių lizdaviečių paieška prasideda dar net ne miške, pirmiausia iš palaukėse pasirinktų stebėjimo taškų stebint perėjimo teritorijas užėmusias erelių poras, kurios apie tai liudija savo elgesiu. Reikia tik mokėti tai „perskaityti“.

Vėlesnių apskaitų metu aiškinamės, kurios erelių poros jau turi lizdus ir augina jauniklius – stebint grobį nešančius erelius, galima nuspėti ir lizdo vietą. Pačių lizdų ieškome dar vėliau – liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai juose būna užaugę jaunikliai arba vėliau – rudenį ir žiemą. Mažųjų erelių rėksnių lizdai dažnai yra nedideli ir sunkiai pastebimi, todėl neretai jie gali būti iškirsti kartu su visu medynu. Jei kertama vasarą, gali nukentėti neišaugę jaunikliai.

Šie ereliai mūsų simpatijų susilaukė, nes yra prieraišūs savo gyvenamosioms vietoms, sudaro pastovias poras, kurios kantriai per sezoną išaugina tik po 1 jauniklį. Jaunikliai bręsta net iki 5 metų, dalis jų žūsta jau pirmos migracijos į žiemavietes Afrikoje metu.

Subrendę ir pasiruošę perėti šie paukščiai tiesiog gali neberasti sau vietos naujai lizdavietei, nes jų pasirinktoje vietoje bus iškirsta biržė.

Kadangi miško kirtimai yra vienas iš šių paukščių lizdavietes ribojančių veiksnių, stengiamės, kad visi mūsų rasti lizdai būtų apsaugoti. Kompensacijos už negaunamą iš miško naudą retųjų paukščių lizdavietėse yra mokamos ne tik Biržų girios biosferos poligono teritorijoje, bet ir visuose kituose Lietuvos miškuose. Svarbu suprasti, kad miškas, kaip ekosistema su visomis jame sutinkamomis gyvūnų ir augalų rūšimis, yra visų mūsų bendras turtas, nepaisant nuosavybės formų. Ir tada neišnyks nei šie ereliai, nei kiti mūsų miškų gyventojai.

Dar ne juodi juodojo gandro jaunikliai.

- Jūs stebite ir nykstančius juoduosius gandrus. Vienas iš pavyzdžių, kad šie gandrai nyksta, yra jūsų stebėto lizdo Spalviškių girininkijoje istorija... Ar yra tikimybė, kad jų populiacija bus išsaugota?

- Juoduosius gandrus įvairiose Lietuvos vietose stebime jau 25 metus. Tai archajiški tikrų sengirių paukščiai, skirtingai nuo savo giminaičių baltųjų gandrų, jie renkasi atokius miško kampelius, kur randa ramybę ir gali netrikdomi perėti. Bėda ta, kad tokių nuošalių miško kampelių vis mažėja. Šiuolaikinis ūkininkavimas miškuose beveik nepalieka didesnio ploto brandesnių miško sklypų, tinkančių šiems paukščiams. Siauromis viena arti kitos išdėstytomis plynomis biržėmis išvagoti miškų masyvai mažiau betinka tokioms rūšims, kaip juodasis gandras.

Dar 2006 metais Biržų girioje žinojau aštuonias juodųjų gandrų poras su tuo metu užimtais lizdais. Vėliau jų skaičius sumažėjo iki penkių. Ir ne dėl kirtimų. Dažniausiai uosiuose sukrauti šių gandrų lizdai laikui bėgant išvirto kartu su džiūstančiais šiais medžiais. Užpernai drauge su juodųjų gandrų lizdu išvirto paskutinis toks žinotas senas uosis Spalviškių girininkijoje. Lizdui buvo ne mažiau kaip 30-40 metų. Liūdniausia, kad tai įvyko ne žiemą, o paukščių perėjimo metu – šalia lizdo liekanų radau buvusių sudėtų kiaušinių lukštus...

Su kolegomis susivieniję „Padėkime ereliams“ organizacijoje stengiamės padėti ir juodiesiems gandrams – keliame jiems tinkamus dirbtinius lizdus, įrengdami juos buvusiose ilgametėse gandrų lizdavietėse ar šalia jų. Mūsų stebėjimai rodo, kad ilgainiui šie paukščiai grįžta į įprastas savo perėjimo vietas.

Biržų krašte tokie lizdai buvo įrengti 2014 metų žiemą, o juodieji gandrai juos iš naujo „atrado“ tik po 5-6 metų, t. y. 2018-2019 metais. Džiugu, kad dirbtinius lizdus rado, užėmė ir net dviejuose iš jų sėkmingai išaugino jauniklius. Vienas šių lizdų kaip tik ir yra Spalviškių girininkijoje. Tai vieta, kurioje garsus kino operatorius ir režisierius Petras Abukevičius dar 1977 metais filmavo dokumentinį filmą apie juoduosius gandrus.

Yra ir daugiau dirbtinių lizdų, kuriuose grįžtant paukščių tikimės jau šiais metais. Juodieji gandrai peri ne tik didelėse giriose, atskiri Biržų regioninio parko miškai taip pat yra priglaudę bent po vieną šių retų ir išvaizdžių paukščių porą. Taigi viltis pas mus išgyventi juodajam gandrui išlieka.

- Esate vienas iš tų, kurie itin gerai pažįsta Biržų girią. Kokių paukščių buveinių joje aptinkate ir jas stebite?

- Manau, galima ir taip sakyti, bet labai norėčiau pažinti tą Biržų girią, kuri čia augo dar iki jos ūkinio sutvarkymo nutiesiant kelius ir iškasant surenkamuosius nusausinimo griovius. Koks tai turėjo būti miškas Nemunėlio potvynių užliejamoje žemumoje...

Žinoma, dabar labai patogu visur nuvažiuoti, bet medynai jau nebe tie, kokius dar spėjau pamatyti pirmą kartą čia atvykęs tyrinėti 2001 metais. Pacituosiu vieną iš girininkų, kuris džiaugėsi, kad „pagaliau baigė tvarkyti visokius šabakštynus“, kas reiškia, kad dabar beveik visi medynai šioje girioje išugdyti, laiku kertami ir atkuriami. Išskyrus du draustinius, saugomas kertines miško buveines ir Biosferos poligone išskirtas saugomų paukščių rūšims nustatytas veisimosi vietas ir tinkamus veistis potencialius medynus.

Dalis šių plotų yra tos pačios kertinės miško buveinės, tie patys draustiniai.

Be mažųjų erelių rėksnių ir juodųjų gandrų, Biržų girioje gyvena retos mūsuose uralinės ir žvirblinės pelėdos, nereguliariai peri lututės, žiemą čia kartais užklysta ir viešnios iš šiaurės – raiboji ar net laplandinė pelėdos. Dažnos girioje naminės pelėdos, pamiškėse įsikuria ir mažieji apuokai. Čia galima pamatyti beveik visų mūsų krašte sutinkamų rūšių genius, išskyrus tik žaliąją meletą. Reti šiuose miškuose vištvanagiai, kuriems kaip ir juodiesiems gandrams reikalingi didesni nekirsto miško plotai. Šių paukščių čia gyvena po 1-2 poras kiekvienoje girininkijoje. Ypatingas slaptas girios paukštis vapsvaėdis nėra labai retas, tačiau dėl savo biologijos rečiau pastebimas. Kartais čia pasirodo žuvininkas ir didžiausi mūsų ereliai – jūrinis ar net kilnusis, bet tai tik praskrendantys paukščiai. Dar šis miško masyvas pasižymi slankų, jerubių, gervių gausa, o anksčiau čia gyvenusių tetervinų nebeliko. Jau seniai jų nebematau.

- Kokį paukštį labiausiai Biržų krašte norėtumėte rasti? O gal buvo toks atradimas, kuris itin nustebino?

- Savame krašte labai norėtųsi surasti dar kurią iš didžiųjų pelėdų – laplandinę arba net didįjį apuoką. Šie paukščiai pasirodo Biržų miškuose, ypatingai migracijos metu. Turime duomenų apie stebėtus ar po elektros linijomis rastus nutrenktus didžiuosius apuokus.

Dažnai tai būna dar jauni, klajojantys paukščiai, kurie, tikėtina, galėtų čia ir apsistoti. Lietuvos šiaurėje aptikta nauja šių didžiųjų pelėdų lizdavietė papildytų mūsų ornitologijos žinių lobyną.

Kita, dar nerealesnė svajonė – perintys kilnieji ereliai. Tikrai nepretenduoju į jų radėjus, užtektų vien žinoti apie tai. Šie paukščiai nuolat lankosi Lietuvoje, jie matomi šalia didžiųjų mūsų girių ir kitose vietose. Tai yra ženklas, kad kaimyninėse šalyse gyvuojanti jų populiacija neretėja ir jauni paukščiai dairosi naujų vietų. Kaip rodo kolegos ornitologo ir pirmojo mokytojo dr. Eugenijaus Drobelio patirtis, net po 40-ties metų ieškojimų netikėtai galima surasti ypač reto ir labai laukto paukščio – gyvatėdžio lizdą.

O štai jaudinantis atradimas tikrai buvo. Prieš 20 metų Biržų girioje pirmą kartą aptikau uralines pelėdas! Kai nuvyksti į tada dar mažai pažįstamą girią, tinkamai pasirenki laiką ir vietą ir jau pačią pirmą naktį išgirsti balsą pelėdos, kurios ir nesitikėjai, ir tuo pat metu labai norėjai surasti, apima nenusakomas, su niekuo nepalyginamas jausmas. Ir tas jausmas tebelydi kiekvieną pavasarį važiuojant tirti šių paukščių – jau 20-tą sezoną iš eilės.

- Ar Biržų girioje geros sąlygos paukščiams perėti ir veistis, ar derėtų ką nors keisti?

- Paukščiams perėti sąlygos geros būna tuomet, kai konkrečioje teritorijoje jie gali pasirinkti tiek tinkamas vietas lizdams krauti, tiek ir geras mitybines teritorijas, kur randa maisto. Esant geroms sąlygoms perėti, paukščiai gali skristi maisto ir didesniais atstumais. Blogesnė situacija, kai esant gerai mitybinei bazei paukščiai neberanda optimalių vietų savo lizdams.

Biržų girioje man atskaitos taškas yra 2001 metai, kuomet prasidėjo pažintis su ja. Manau, kad intensyvus miškų ūkis ženkliai pakeitė girios medynus. Buvo stengiamasi formuoti vienaamžius ir labiau vienarūšius medynus. Nors iškirstuose plotuose ir formuojasi naujos mitybinės teritorijos, kuriomis naudojasi įvairūs paukščiai, šalia tokių kirtaviečių dažnai nebelieka seno miško plotų, kuriuose šie paukščiai galėtų perėti. Apie besikeičiančią situaciją byloja mažėjantis juodųjų gandrų porų skaičius, bet labiausiai geros būklės pokytį iliustruoja vis labiau užimamos dirbtinės lizdavietės ir inkilai. Savo lizdinėje teritorijoje paukščiai tokias dirbtines lizdavietes paprastai renkasi tuomet, kai jų lizdams pritrūksta natūralių vietų – senų šakotų medžių, drevėtų stuobrių, uoksų ir nepakeistos tokių vietų aplinkos.

Problema egzistuoja dar ir todėl, kad nuolat saugant vienus miško sklypus ir reguliariai kertant visus kitus, nesaugomus medynus, per tam tikrą laiką nebelieka vietų, kur retieji paukščiai galėtų naujai įsikurti sunykus natūralioms jų lizdavietėms. Taip nesudaromos tinkamos alternatyvos šiems paukščiams pakeisti lizdavietes. Natūraliame miške potencialių vietų lizdams būna daugiau nei reikia ir paukščiai gali pasirinkti. Biržų girioje toks pasirinkimas jau yra ribotas, reikia galvoti.

- Esate Vilniaus universiteto gyvybės mokslų centro lektorius. Ką dažniausiai akcentuojate studentams per biologinės įvairovės apsaugos paskaitas?

- Esu sakęs, kad niekada nebūsiu mokytojas... Bet man patinka, galiu realizuoti save kitaip ir dalintis įgyta patirtimi. Paskaitų, laboratorinių darbų ar praktikos metu su studentais mokomės ne tik pažinti mus supančius gyvūnus, jų sandarą, bet ir aiškinamės įvairius jų tyrimo metodus. Gyvybės mokslų centre turime Biologinės įvairovės magistrantūros kursą. Daug dėmesio čia skiriame biologinės įvairovės apsaugai, saugomoms teritorijoms ir įvairiems apsaugos būdams. Diskutuojame apie tai, kaip tvariai naudoti gamtos išteklius, stengiantis suderinti ir žmonių, ir gamtos įvairovės poreikius.

Paukščiais besidominčius studentus kartu vežuosi į tyrimus į Biržų girią, kur jie ne tik padeda tirti, bet ir įgyja žinių apie paukščius, bendrai apie mišką, susipažįsta su jo gyventojais. Dažnas iš jų čia pirmą kartą paragauja meškinio česnako ir pamato ne tik pelėdas, erelius, bet ir vilką ar netgi lūšį...

Saulė Vaitaitė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"