Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimo eliksyras: judėjimas, vanduo ir meilė

Biržietis Antanas Valunta rudenį švęs septyniasdešimtąjį gimtadienį. „O sulaukęs aštuoniasdešimties apie viską, ką gyvenime teko matyti, knygą parašyti galėčiau. Aišku, reikėtų kad kas nors užrašytų, aš tik pasakočiau“, - sako jaunatviškas, vietoje nenustygstantis vyras. Jis visada atrodo skubantis, judantis, netgi pokalbio metu mintimis jau kažkur bėgantis. Antano minčių ratas vis grįžta į stoteles, kurias jungia įvairių nuotykių ir išbandymų patyrusio, tačiau meile nenusivylusio ir kiekviena diena besidžiaugiančio žmogaus gyvenimas.

Kai redakcijoje pasigirsta „Šiaurės rytų“ laikraščio pasiimti atėjusio Antano balsas, pajunti plūstančią gerąją ryto energiją. Antanas – iš tų, kurie anksti keliasi ir rytais nevirsta snaudulio valdomais energetiniais vampyrais. Mankšta, bėgimas, pėsčiomis įveikiami kilometrai – ne vieninteliai Antano gyvenimo varikliai.

Vyras daug žodžių nelaido, tačiau jie, liudijantys Antano potraukį meilės nuotykiams, vis išsprūsta. Anot pašnekovo, ir ko tik jaunystėje nepatirta! Tačiau santuokoje, kuriai ryžosi jau kone keturiasdešimties sulaukęs, buvo laimingas.

Anot Antano, Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Joana Kvedaravičienė negalėjusi patikėti, kad tokių metų vyrui tai pirmosios vestuvės. Ilgai ji varčiusi jaunikio pasą, kol įsitikinusi, kad Antanas Valunta veda pirmą kartą.

„Tai nuostabi moteris. Gaila, kad likimas mums teskyrė kartu būti tik vienuolika metų“, - sako Antanas apie savąją žmoną Dalytę. Su šia moterimi ir jos dukromis sutarė darniai. Tačiau žmoną pasiglemžė sunki liga.

„Po Dalytės mirties apie dvejus metus buvau vienas. Paskui nuėjau į šokius „Širvėnos“ kino teatre. Ten ir sutikau dabartinę draugę. Ir mes jau beveik dvidešimt metų kartu“, - pasakoja Antanas. Tačiau dabar jie gyvena atskirai. Taip susiklostė aplinkybės. Draugė – miesto centre, o Antanas butą nuomojasi V. Kudirkos gatvėje. Iš ten atskuba pas savo moterį, jiedu kartu ir pietauja.

„Prie ko čia maistas?“ - net pykteli Antanas, išgirdęs klausimą, ar dėl valgio jis kasdien pėsčiomis atkulniuoja į miesto centrą. Pasiteiravus, ar jaunystėje turėjęs daug meilės nuotykių, vyras tarsi atgyja.

„Ką čia ir bekalbėt?! Juk ilgai bernas buvau, tik savo malonumui gyvenau, - šypsosi. O smagiausias metas, regis, buvo, kai Antanas pardavėju Biržuose, Vilniuje ir Palangoje dirbo.

Sveikai maitintis besistengiantis Antanas Valunta gyvena nuomojamame bute be patogumų. Vanduo – jam būtinas švaros atributas, todėl ir fotografuotis jis sutiko prie šalia redakcijos esančio šulinio.

Pirmieji prekybos įgūdžiai – Rygos turguje

Smagias jaunas dienas patyrusio vyro vaikystė nebuvo lengva. Pasvalio rajone gimęs Antanas augo su keturiais broliais ir sese, buvo antras vaikas šeimoje.

„Šešis vaikus pagimdžiusi mano mama medalį turėjo, penkiasdešimties metų išėjo į pensiją. Žinot, komunistai medalius duodavo, o darbo stažo mamytė tik kokius dvidešimt metų surinko. Vyriausiam broliui praėjusiais metais būtų buvę 71, o jauniausiam pasiutėliui Broniui sukako 55. Mama jį gimdė turėdama 40 metų“, - pasakoja Antanas.

Į Biržų rajoną mama Liucija atsikėlė 1966 metais, dirbo Medeikių kolūkyje, gyveno Pagervės kaime. Mirė sulaukusi 72 - jų. Dabar Pagervės sodyboje gyvena jos anūkas – dukters Aldonos vaikas.

„Trys broliai mirė, likau tik aš, Varniūnuose gyvenanti sesuo Aldona ir išdykėlis Broniukas Pagervėje“, - sako apie šeimą, kuriai teko ir Latvijoje 10 metų gyventi.

„Žmonės pasakoja, kad tėvas nuo komunistų bėgo. Buvo vadinamasis disidentas. Jaunystėje per šokius Barklainių dvare (Pasvalio rajonas) Stalino portretą sudaužė... Hitlerio šukuoseną nešiojo ir ūsiukus... Mama 19 metų su juo vargo - kai tėvai išsiskyrė, buvau septyniolikos. O iš Latvijos į Lietuvą atvažiavom, kai man reikėjo eiti į mokyklą... Aštuonerių metų aš Rygoje obuolius turgavojau – tėvas eidavo gert, mane prie obuolių palikdavo“, - pirmąją prekeivio patirtį prisimena Antanas.

Elektriku tapęs vyras pagal šią specialybę dirbo Kaune, vėliau – rajono elektros tinkluose. Antano elektriko stažas – apie 35 metus. Ketverius metus vyras buvo pardavėju.

Biržų „Svajonėje“

Jau po tarnybos armijoje Antanas baigė trijų mėnesių kursus, išlaikė egzaminus ir 1975 metais pradėjo dirbti netoli rajono valdžios pastato esančioje parduotuvėje. Ji tada vadinosi „Svajonė“.

„Praktiką atlikau pas Aliuką Vileišį sporto prekių parduotuvėje. Teko tokiam viršininkui Kairiui ir šautuvą TOZ parduoti... Po kursų paskyrė dirbti į „Svajonę“ – ten komunistai buvo savitarną įkūrę. Sakydavo jie – „mūsų parduotuvė, mūsų Antanas“. Dažnai ateidavo ir pabaliavot, ir išgert.

Pats Bitinas (pirmasis komunistų partijos sekretorius – aut.) ateidavo – kaip be jo? Buvo kambariukas specialus, telefonas... Pačiam prekių į bazę tekdavo važiuoti... Prekių keli tūkstančiai, o aš, jaunas vyras, mediniais skaitliukais tik barškinu... „Jūs užsigimęs pardavėjas“. Taip sakydavo man kooperatyvo pirmininkas Grigaliūnas“, - su šypsena mena Antanas.

- Ar iš parduotuvės dažnai vogdavo?

- Jėzau, tai tikrai. Man net milicininkas su „Emka“ priskirtas buvo. Vienas iš dviejų brolių, atrodo, Švykų. Jam paskambinu, jis tuoj ant „Emkos“ ir atlekia. Aš atimu butelius, o jis bananu nuduoda.

Alkoholį dažniausia vogdavo grįžusieji iš kalėjimų, vaikai – tėvams cigaretes, o sau – saldainius. Vagiančių inteligentų nutverti netekdavo.

- Menate linksmų istorijų?

- Eina vienas „prisisprogęs“ girtas į lango vitriną. Kiaurai su stiklais išėjo, o man visą naktį reikėjo budėti. Grigaliūnas pasakė budėt, aš ir budžiu. O rytą ir vėl prie prekystalio.

Kartą „apsukau“ patį rajkoopsąjungos pirmininką Balkevičių. Pirko jis 20 kilogramų kruopų, gal į kaimą mamai vežė. Aš susimaišiau ir iš jo paėmiau pinigus kitokia kaina – gal daugiau nei dviem rubliais apskaičiavau. Sužinojęs, ką apgavau, vijausi per kiemą iki parduotuvės pastato galo, prašiau – „pirmininke, dovanokit“.

Paskui jau kaip anekdotą girdėjau, kad Balkevičius jam besiskundžiančias moterėles auklėjęs: „Bobos, ko jūs čia dejuojat? Jis mane ant dviejų rublių apsuko, o jūs čia dėl kelių kapeikų dejuojat“.

Kartą premiją praradau. Turėjau tokią mergytę pasimylėt įsitaisęs. Tai vieną rytą ateina pardavėja, klausia, ar žinau, kiek valandų. Aš atbėgu – gal dvidešimt žmonių eilutė stovi. Stovi ir Grigaliūnas. „Valunta, ką tai reiškia?“ – klausia jis manęs. Tai už tas pavėluotas minutes visą premiją nuėmė.

Pinigus į banką nešdavau „tašytėje“. Banke laukti nereikėdavo - turėjau ten mergyčių, kurias pamylėdavau, tai jos mane iš karto pamatydavo.

Kartą einu sau pro paštą su keliais tūkstančiais rublių. „Antaniuk, kiek neši? Duok ir mums ant butelio alaus“, - šaukia pašto karveliai. Jie buvo man kaip bičiuliai. Aš jiems duodu du rublius, tai jie labai patenkinti – šitiek alaus išeis. Juk butelis kainavo tik 21 kapeiką.

Per vasarą daug cukraus pardavęs gavau premiją, nusipirkau tranzistorių VEF. Einu išgėręs, muziką garsiai leidžiu, o to daryti negalima. Prišoka milicija, atima radiją, nori dėti antrankius ir uždaryti. O budėjo tai karininkas iš Vabalninko, ne savas. Aš sakau jiems, kur dirbu, rodau raktus ir aiškinu, kas bus, jeigu jie mane, materialiai atsakingą asmenį, uždarys. Veža mane namo, vėliau atiduoda ir VEFą. Aš tiems milicininkams perku iš restorano konjaką – jie patenkinti, ir aš laimingas, namo parvežtas.

- Kokį gyvenimo laiką vadintumėt išskirtiniausiu?

- Tą, kai metus dirbau pardavėju Vilniuje ir dvejus Palangoje. Kurorte dirbau mėsininku. „Šikarniai“ gyvenau – mergytės, restoranai, kavinės, Paltinienė su Ivanausku dainuoja. Nieko netaupiau – gyvenau dėl savęs.

- Audringo gyvenimo ir „meilės“ ligų nebijojote?

- Tai mus, prie maisto dirbusius, Palangoje kas dešimt dienų ar kas tris savaites tikrindavo – nuo užpakalio iki priekio. Tikrindavo ir Biržuose, bet jeigu tikrintis nesinori – tai už butelį konjako gydytojas pasirašo sanitarinėje knygelėje. Palangoj tai tas „nepraeidavo“, o čia – savi žmonės.

Bet va, Palangoje pamatė mano išsiplėtusias venas ir uždraudė dirbti stovint. Sakė, padirbsi ketverius metus, ir mes tau kojas turėsime nupjauti. Ėmiausi elektriko darbo.

- Supratau, kad moterys Jums reikalingos ne kaip valgio gamintojos. O koks santykis su maistu? Tiksliau, ką valgote, jei šitaip gerai atrodote?

- Bet ko į burną nededu. Maistą žiūrėti ypač ėmiau po avarijos 2005 metais. Vairuotojas buvo girtas. Ir aš tada dar išgerdavau, bet su saiku. Tų, kurie gėrė, jau nebėra. Iš klasiokų – aš tik vienas. Po tos avarijos pusantro mėnesio buvau komoje. Niekas netikėjo, jog išgyvensiu. Kad mane iš karto norėjo vežti į „morgą“, vėliau papasakojo. Po ligoninės kurį laiką buvau gydomas Vabalninke, paskui atvežė į Biržus. Pusę metų gulėjau, kol atstatė. Tada gydytojas davė lazdą, pasakė, kad niekada nebedirbsiu. Greit bus 15 metų, kaip aš vis dar gyvas.

Alkoholiui ir tabakui pasakiau „ne“. Druskos nevartoju - nei jos, nei cukraus net neturiu namuose. Jokių saldumynų nevalgau, tik medų. Jį perku iš pažįstamo patikimo žmogaus. Žuvies iš viso nesu ragavęs, nežinau, kas tai yra, – organizmas nepriima. Šiaip valgau viską – sriubą, raudoną mėsą. Sviestą dedu tik į košes – grikių, avižų, ryžių. Mėsą verdu tik su sriuba. Visą gyvenimą pats daržoves auginau. Turėjau šiltnamį pas tokią močiutę, ridikėlius, salotas, krapus, agurkus su pomidorais auginau. Iš parduotuvės pirkau tik duoną, kefyrą, retai – grietinę.

- Sportuojate?

- Dešimt metų laksčiau. Kai į pensiją išėjau, bėgioti nustojau, tačiau judėdavau – į Krinčiną, Pasvalį dviračiu numindavau. Dabar dviratį atidaviau giminaitei, o pats kasdien 10 kilometrų įveikiu pėstute. Ratas V. Kudirkos, Kęstučio, Vytauto ir Respublikos gatvėmis – apie 5 kilometrus. Aš tuo ratu apeinu du kartus. Juk ir pas draugę pietauti keliauju.

Kai dar pas ją bute miesto centre gyvenau, dešimt metų mankštą dariau – juk stadionas buvo šalia. Dabar judėjimo ir taip užtenka. Net nežinau, kas yra vaistai. Gyvenu be jų, išskyrus tą laiką, kai buvau ligoninėje.

-Miego sutrikimai nekamuoja?

- Oi, ne. Keliuosi šeštą valandą, tačiau per pietus valandą ar pusvalandį numiegu. Mano babytė mirė 94 metų, bet visą gyvenimą per pietus miegodavo. Guluosi devintą valandą. Aišku, jei rodo gerą kriminalinį filmą, kartais pažiūriu ir ilgiau. Visada užsitraukiu langų žaliuzes, kad kambaryje būtų tamsu.

- Ir nei pinigų trūkumu, nei gyvenimu nesiskundžiate?

- Ką čia kalbėt? Man visko užtenka, dar po šimtą eurų susitaupau. Mamytei paminklą pastačiau, dabar – broliui. Jie palaidoti Latveliuose.

Dejuoti tikrai nėra dėl ko. Turiu nuomojamą butuką, jame savo prausyklą, tualetą. Per dieną kokius penkis kibirus vandens sunaudoju. Nesuprantu, kaip kitiems ir vieno kibiro užtenka. Man švara – svarbiausia.

- Linkėjimas artėjančių Velykų proga - tegu Jūsų gyvenimas teka kaip skaidrus vanduo.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video