Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimo be keturkojų neįsivaizduojanti alytiškė: grynaveislių šunų be dokumentų nebūna

„Aš jau ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be šuns. Man tai ne tik drau­gas, bet ir kom­pa­nio­nas vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se. Vi­sa­da lau­kia su­grįž­tan­čios. Be šu­nų na­mai ne­gy­vi“, – sa­ko pa­ro­di­nių šu­nų ved­lė, rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Ive­ta Ko­mi­čiū­tė.

Pir­ma­sis šuo Ive­tos na­muo­se at­si­ra­do, kai jai bu­vo 13 me­tų. Tai bu­vo gi­mi­nai­tės pa­do­va­no­tas jau­nas šuo var­du Pu­cas. Pu­cas ne­tu­rė­jo kil­mės do­ku­men­tų, ta­čiau tai vi­sai ne­truk­dė jam tap­ti vi­sos šei­mos nu­my­lė­ti­niu. Mei­lė sa­vam au­gin­ti­niui mer­gi­ną pa­ska­ti­no ne tik pra­ver­ti įdo­maus šu­nų pa­sau­lio du­ris, bet ir įženg­ti pro jas.

Iš­ėju­si pa­si­vaikš­čio­ti su Pu­cu, Ive­ta ne­tru­ko su­si­pa­žin­ti su ki­tais šu­nų šei­mi­nin­kais, klau­sė­si jų pa­ta­ri­mų, kaip rū­pin­tis ir dre­suo­ti my­li­mus iš­dai­gi­nin­kus. Kol kar­tą Jau­ni­mo par­ke su­si­pa­ži­no su mo­te­ri­mi, au­gi­nan­čia du mop­sų veis­lės šu­niu­kus ir su sa­vo au­gin­ti­niais da­ly­vau­da­vu­sia šu­nų pa­ro­do­se. Ji su­pa­žin­di­no Ive­tą su dre­sū­ros pa­grin­dais, vež­da­vo­si į pa­ro­das.

Mo­kė šu­nis ir mo­kė­si pa­ti

Ne­tru­kus mer­gi­na su­si­pa­ži­no su ki­ta šu­nų my­lė­to­ja, su­pa­žin­di­nu­sia su pa­ro­dos da­ly­vių – jau­nų­jų ved­lių pra­džia­moks­liu.

„Ta­da pra­dė­jau rim­tai do­mė­tis šia veik­la. Nu­va­žia­vau į šu­nų pa­ro­dą ir da­ly­va­vau jau­nų­jų ved­lių kon­kur­se. Da­ly­va­vau la­bai en­tu­zias­tin­gai, da­bar, tu­rė­da­ma anuo­me­tę pa­tir­tį – ga­vu­si po­ra pa­mo­kų, pa­žiū­rė­ju­si fil­mu­kų in­ter­ne­te ir pa­si­skai­čiu­si fo­ru­muo­se ras­tą in­for­ma­ci­ją, da­ly­vau­ti ne­si­ryž­čiau“, – pir­muo­sius žings­nius pri­si­mi­nė I.Ko­mi­čiū­tė.

To­les­nį gy­ve­ni­mo eta­pą mer­gi­na api­bū­di­no la­ko­niš­kai – kar­tu su šu­ni­mis mo­kė­si ir ji. Pe­ri­odiš­kai nu­vyk­da­vo į jau­nų­jų ved­lių ir dre­sū­ros pa­mo­kas ki­tuo­se mies­tuo­se, ruo­šė pa­ro­doms ki­tų žmo­nių šu­nis. No­ras da­ly­vau­ti pa­ro­do­se su sa­vo au­gin­ti­niu ją pa­ska­ti­no įsi­gy­ti volf­špi­cų veis­lės ka­ly­tę Av­ro­rą. Su ja Ive­ta va­ži­nė­jo po Lie­tu­vos ir už­sie­nio pa­ro­das. „Da­bar ji ve­te­ra­nų čem­pio­nė“, – su mei­le apie au­gin­ti­nę kal­ba Ive­ta.

Vi­si Av­ro­ros vai­kų pa­sie­ki­mai pa­ro­do­se pel­nę aukš­tus įver­ti­ni­mus ir yra ne vie­nos ša­lies čem­pio­nai.

Pa­si­li­ko sau

Taip su­si­klos­tė, kad ne­tru­kus at­si­ra­do ir tre­čias šuo. Av­ro­ros pir­mos va­dos sū­nus Ben­džis ne­iš­vy­ko į už­sie­nį, o žmo­gus, no­rė­jęs jį įsi­gy­ti Lie­tu­vo­je, ne­kė­lė pa­si­ti­kė­ji­mo, tad Ive­tos šei­ma nu­spren­dė jį au­gin­ti pa­ti.

Ben­džis mer­gi­ną džiu­gi­no pui­kiais re­zul­ta­tais – ta­po Lie­tu­vos jau­ni­mo čem­pio­nu, vė­liau pel­nė ap­do­va­no­ji­mus Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Bal­ti­jos ša­lių šu­nų čem­pio­na­tuo­se, pa­te­ko į ge­riau­sių Lie­tu­vos šu­nų TOP 16.

„Įsto­jus į Aly­taus šu­nų my­lė­to­jų klu­bą „Ca­nis“, ši ma­no veik­la dar la­biau su­ak­ty­vė­jo, pra­dė­jau ves­ti pa­ro­di­nės dre­sū­ros pa­mo­kas. Klu­bas ren­gia pa­ro­das, iš­vy­kas šu­nų my­lė­to­jams, da­ly­vau­ja­me mies­to šven­ti­nė­je ei­se­no­je bei ki­tuo­se ren­gi­niuo­se, kar­tais pa­tys juos or­ga­ni­zuo­ja­me. Vie­nas di­des­nių ren­gi­nių nu­ma­to­mas spa­lio 6 die­ną kar­tu su Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tru – šven­tė skir­ta pa­mi­nė­ti Pa­sau­li­nę gy­vū­nų die­ną, į ku­rią kvie­si­me at­vyk­ti aly­tiš­kius ir su au­gin­ti­niais, ir be jų.

Į dau­giau kaip šim­tą šu­nų my­lė­to­jų vie­ni­jan­tį klu­bą ga­li sto­ti tiek veis­li­nių, tiek be­veis­lių šu­nų au­gin­to­jai ir net ne­tu­rin­tys šu­nų aly­tiš­kiai. Klu­bo na­riais tam­pa žmo­nės, ne šu­nys, tad ja­me lau­kia­mi vi­si, tie­siog klu­bas ne­pa­lai­ko dau­gi­ni­mo veik­los“, – pa­sa­ko­ja I.Ko­mi­čiū­tė.

Ta­po gy­ve­ni­mo bū­du

Pa­ro­di­nė dre­sū­ra ir da­ly­va­vi­mas pa­ro­do­se di­džiau­sias Ive­tos po­mė­gis, ta­pęs gy­ve­ni­mo bū­du. Pa­si­tai­ko lai­ko­tar­pių, kad į pa­ro­das vyks­ta ke­le­tą sa­vait­ga­lių iš ei­lės. Kar­tais su sa­vo au­gin­ti­niais, kar­tais su ki­tų žmo­nių.

„Jei ne­su su­pla­na­vu­si ke­lio­nės į pa­ro­dą, at­ro­do, kad kaž­ko trūks­ta“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Ive­ta jau ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be šu­nų. „Jie pui­kiai jau­čia vi­sas žmo­nių nuo­tai­kas. Kai liūd­na, at­ėję pri­sig­lau­džia – tu­ri ką ap­si­ka­bin­ti, jei links­ma – tu­ri su kuo džiaug­tis, jei no­ri pa­si­vaikš­čio­ti – vi­suo­met tu­ri kom­pa­nio­ną.

Po­sa­kis, kad šuo yra ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas, ne be rei­ka­lo at­si­ra­dęs, mes šu­niui esa­me vi­sas pa­sau­lis ir jis dėl šei­mi­nin­ko vis­ką pa­da­ry­tų. Ži­no­ma, taip yra ta­da, kai šu­niui ski­ria­me pa­kan­ka­mai dė­me­sio“, – su mei­le apie šu­nis kal­ba mer­gi­na.

La­biau dre­suo­ja­si žmo­gus

I.Ko­mi­čiū­tė aiš­ki­na, kad dre­sū­ro­je svar­biau­sia šei­mi­nin­ko kon­tak­tas su šu­ni­mi ir gy­vū­no mo­ty­va­ci­ja. „Jei tu ne­įdo­mus šu­niui, tai nie­ko ne­pa­vyks, ge­ro re­zul­ta­to ne­bus. Jei ry­te so­čiai pri­mai­tin­si šu­nį ir pra­dė­si dre­suo­ti – ga­li dre­suo­tis vie­nas. Dre­sū­ra vyks­ta ska­ti­ni­mo prin­ci­pu. Ta­čiau, kad ir ką sa­ky­tu­me, la­biau dre­suo­ja­si žmo­gus nei šuo“, – pa­ste­bi šu­nų ved­lė.

Kad au­gin­ti­nis bū­tų lai­min­gas ir džiu­gin­tų sa­vo šei­mi­nin­ką, ne­rei­kia bi­jo­ti kreip­tis pa­gal­bos į pro­fe­sio­na­lus, jie pa­tars vi­sais rū­pi­mais klau­si­mais. Kar­tais pa­si­tai­ko, kad dre­sū­ros pa­mo­kas lan­ko ke­le­rius me­tus, ta­čiau no­ri­mo re­zul­ta­to taip ir ne­pa­sie­kia.

„Daž­niau­siai taip nu­tin­ka, kai šei­mi­nin­kas ne­dir­ba su au­gin­ti­niu na­muo­se. Dre­suo­ti šu­nį rei­kia vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se, ne tik pa­mo­ko­se. Ta­da au­gin­ti bū­na ir leng­viau, ir sma­giau. Be to, rei­kia pa­pras­čiau žiū­rė­ti į šu­nų iš­dai­gas ir pri­si­min­ti, jog be­veik vi­sa­da esa­me kal­ti mes pa­tys“, – pri­me­na Ive­ta.

Anot I.Ko­mi­čiū­tės, šuns so­cia­li­za­ci­ja yra vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­tis pro­ce­sas ir la­bai svar­bu jį pra­dė­ti nuo ma­žens. Už anks­ty­vą­ją so­cia­li­za­ci­ją at­sa­kin­gas vei­sė­jas, o šei­mi­nin­kas tu­ri ją kryp­tin­gai tęs­ti.

So­cia­li­za­ci­jos rei­kia, kad šuo sau­giai jaus­tų­si ei­da­mas gat­ve, pra­si­lenk­da­mas su vai­ku, su­ti­kęs ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų ar šu­nį, iš­gir­dęs įvai­rius gar­sus bei dau­gy­bė­je ki­tų si­tu­a­ci­jų.

„Vi­so to iš­mok­ti pa­de­da spe­cia­lis­tas, ta­čiau joks spe­cia­lis­tas ne­gy­vens su šu­ni­mi ir ne­ves „eks­kur­si­jos“ per gy­ve­ni­mą. Au­gin­ti­nio so­cia­li­za­ci­ja ir dre­sū­ra – nuo­la­ti­nis šei­mi­nin­ko dar­bas“, – sa­ko I.Ko­mi­čiū­tė.

Gy­vū­nas – ne daik­tas

Tu­rė­ti au­gin­ti­nį – bran­gus ma­lo­nu­mas, tik iš ša­lies at­ro­dan­tis, kad ne­rei­kia di­de­lių pa­stan­gų. „Žmo­gus pri­va­lo įsi­ver­tin­ti, ar ga­lės kiek­vie­ną mė­ne­sį skir­ti pa­kan­ka­mai fi­nan­sų ko­ky­biš­kam ėda­lui, gy­vū­no reik­me­nims, dre­sū­rai, an­ti­pa­ra­zi­ti­niams pre­pa­ra­tams, jei šuns kai­lis ker­pa­mas – kir­pi­mo pa­slau­goms, o my­li­mam au­gin­ti­niui su­sir­gus, ve­te­ri­na­ri­nių pa­slau­gų kai­na ga­li siek­ti dau­giau nei ke­lis šim­tus eu­rų.

Be to, kas­dien rei­kia skir­ti po ke­lias va­lan­das pa­si­vaikš­čio­ji­mams, dre­sū­ros pa­mo­kė­lėms, so­cia­li­za­ci­jai. Jei žmo­gus dir­ba dvy­li­ka va­lan­dų, gy­ve­na vie­nas ir no­ri au­gin­ti šu­nį, šuo ne­bus lai­min­gas. To­dėl spren­di­mas tu­rė­ti au­gin­ti­nį pri­va­lo bū­ti ge­rai ap­gal­vo­tas, pri­si­i­mant at­sa­ko­my­bę už pa­pil­do­mą gy­vy­bę na­muo­se“, – aiš­ki­na I.Ko­mi­čiū­tė.

Įver­ti­nęs sa­vo ga­li­my­bes, žmo­gus tu­rė­tų at­sa­ky­ti į ki­tą, ne ma­žiau svar­bų klau­si­mą, ko­kio šuns no­ri. Jei no­ri kon­kre­čios veis­lės, tu­rin­čio tik tai veis­lei bū­din­gas iš­vaiz­dos ir cha­rak­te­rio sa­vy­bes, rei­kė­tų įsi­gy­ti veis­li­nį su kil­mės do­ku­men­tais.

„Gry­na­veis­lių šu­nų be do­ku­men­tų ne­bū­na, jei pir­ko­te to­kį ir jums bu­vo pa­sa­ky­ta, jog šuo veis­li­nis, tik ne­ėmė do­ku­men­tų – jus ap­ga­vo, o jei ma­no­te, kad kam tie do­ku­men­tai, į pa­ro­das ne­isiu, taip pat la­bai klys­ta­te.

Ta­da ge­riau pri­glaus­ti gy­vū­ną iš prie­glau­dos nei rem­ti dau­gin­to­jus, be­si­nau­do­jan­čius gy­vū­nais, jie, par­da­vę jums šu­niu­ką, grei­čiau­siai iš­trins jū­sų te­le­fo­no nu­me­rį, o iš­ti­kus bė­dai ne­su­teiks jo­kios pa­gal­bos. Pa­si­tai­ko, kad iš to­kių dau­gyk­lų įsi­gy­ti šu­niu­kai nu­gaiš­ta jau per pir­mas pa­ras.

Jei veis­lė ne­svar­bi, ge­riau ko­kiam prie­glau­dos ne­lai­mė­liui su­teik­ti nau­ją gy­ve­ni­mą, ir jis taps nuo­sta­biu šei­mos na­riu“, – pa­ta­ria Ive­ta.

 

Rita Krušinskaitė

Rekomenduojami video