Nė viena kėdainiečio Grąžvydo Drąsučio (32) diena nepraeina be muzikos. Vos pabudęs vyras čiumpa į rankas savo gyvenimo meilę – seną vokišką bandoniją ir užtraukia dainą. Bandonijos garsai vyrą nuteikia ir lydi visą dieną. Jis pasakoja, kad beprotišką meilę muzikai paveldėjo iš savo prosenelio, kuris buvo vargoninkas, o jo paties koncertai kol kas stebina tik Kėdainių turgaus lankytojus.

Niūniuodavo nuo mažens

G. Drąsutį muzika traukė nuo pat mažens. Dar būdamas vaikas jis niūniuodavo įvairias dainas, o įsimintos melodijos niekaip negalėdavo pamiršti.

„Rimtą instrumentą – akordeoną, pimąsyk pačiupinėjau devynerių. Jau tada pagrodavau vieną kitą melodiją. Buvau savamokslis, niekas manęs nemokino, mokytis traukė kažkokia jėga, ypatinga meilė muzikai. Galų gale radau savo tikrąjį kelią – pradėjau groti armonika. Pirmiausia rusiška, o po to – vokiška, o vėliau ir mylimąją bandonija“, – trumpai savo kaip muziko kelią apibūdina jaunas vyras.

„Bandonija – tai yra aukštoji matematika. Tik beprotis gali ja mokytis groti. Tačiau aš ir buvau tas beprotis, nusprendęs, kad aš be jos negaliu“, – teigia Gražvydas Drąsutis. A. Barzdžiaus nuotr.

Savarankiškai – sunku G. Drąsutis neslepia, savarankiškai mokytis jam buvo labai sunku, tad nuo dešimties metų pradėjo eiti į muzikos mokyklą, tačiau pasimokius vos keletą metų, ją metė, mat labai nepasisekė.

Tačiau mažasis Gražvydukas negalėjo nedainuoti. Jo keliai nuvedė į chorą, kur jis sėkmingai dainavo bent keletą metų. Chore paauglys tobulino savo dainavimo įgūdžius.

Gyvenimo meilė

Po visų muzikos kelių ir klystkelių G. Drąsutis suprato, kad jo gyvenimo meilė yra bandonija. Tuomet ilgą laiką ieškojo, kur galėtų nusipirkti šį vokišką instrumentą. Galų gale suradęs, nesiskiria su juo iki šiol.

„Bandonija – tai yra aukštoji matematika. Tik beprotis gali ja mokytis groti. Tačiau aš ir buvau tas beprotis, nusprendęs, kad aš be jos negaliu“, – teigia bandonininkas.

Suvaldyti nelengva

G. Drąsutis neslepia, kad bandonija – sunkiai valdomas instrumentas, o jį suvaldyti, toli gražu ne kiekvienam yra skirta.

„Nes skirtingai nuo daugelio akordeonų, bandonija yra diatonis instrumentas: tas pats mygtukas gali sukurti du visiškai skirtingus garsus. Vieną – kai dumplės traukiamos, kitą – kai jos suspaudžiamos, – aiškino muzikantas. – Tikrai tai yra ypatingas instrumentas.“

Dagiau nei dvi dešimtis

G. Drąsučio muzikinis kelias tęsiasi šiek tiek daugiau nei du dešimtmečius. Pats vyras save vadina muzikantu, sako, kad muzika yra visas jo gyvenimas.

„Aš kiekvieną rytą pradedu kokia nors melodija, ar tai valsiu, ar polkute, nesvarbu, bet tai mane nuteikia visai dienai. Nežinau, kaip į tai reaguoja kaimynai, lyg ir nepyksta, turbūt supranta, kad aš kitaip negaliu, susitaiko“, – juokiasi bandonininkas.

Būna visaip

Tiesa, vyras nelepia, kad būna visko. Būna, kad vieną kartą bandonija nuotaiką pakelia, kitą sykį sugadina.

„Visko būna. Būna, kad noriu išmokti vieną ar kitą melodiją ir man nesiseka. Tada būnu liūdnas, bet nenuleidžiu rankų. Mokausi, kol išmokstu. Esu labai užsispyręs. Jei žinau, kad įmanoma išmokti, vadinasi aš išmoksiu. Tokiu užsispyrusiu keliu ir keliauju per gyvenimą. Nežinau, tai gerai ar blogai. Kol kas lyg ir gerai“, – svarsto vyriškis.

Mano, kad paveldėjo

Muzikantas mano, kad šį kelią jis paveldėjo būtent iš savo prosenelio, mat šis buvo vargoninkas, o daugiau šeimoje niekas negroja jokiu instrumentu.

„Mane visi palaiko, bet niekas negroja. Taip jau yra. Nors prosenelio aš nesu matęs, bet esu įsitikinęs, kad čia iš jo aš paveldėjau meilę muzikai. Kitaip ir būti negali. Muzika vienaip ar kitaip persiduoda iš kartos į kartą“, – įsitikinęs G. Drąsutis.

Konkurentų nėra

Vyriškis teigia, kad Kėdainiuose bandonistų daugiau nepažįsta, tad nėra daugiau nei kolegų, nei konkurentų. Vyras groja tik sau ir šeimai namuose, o kartais keliauja į turgų.

„Man patinka linksminti žmones, mažai kas žino mane, gal todėl niekur nekviečia, bet į turgų galiu nueiti ir nekviestas. Pakeliu žmonėms nuotaiką savo instrumentu, savo muzika. O man tai patinka. Pakeliu nuotaiką ir sau, ir kitiems. Ko daugiau reikia“, – juokiasi muzikantas.

Užkietėjęs žvejys

Tiesa, paklaustas apie kitus pomėgius, jis nedaugžodžiauja ir ilgai nemąsto.

„Aš esu ir užkietėjęs žvejys. Žvejoju ir vasarą, ir žiemą. Manau, kad laikas, kurį praleidžiu žvejyboje, į mano gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas. Tikiu šiuo posakiu. Žvejyboje aš būnu labai ramus, pailsiu nuo visko. Ten groja gamtos muzika, o jos klausytis reikia mokėti. Linkiu kiekvienam išgirsti šiuos nuotabius gamtos muzikos garsus“, – pokalbį baigia G. Drąsutis.