LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
1943 metų balandžio 19 dieną Varšuvoje prasidėjo geto sukilimas. Kaip liudija pogrindinės Lenkijos valstybės pasiuntinys Janas Karskis, per susitikimą geto sionistų lyderis jam ištarė tokius žodžius: „Jūs, lenkai, esate laimingi. Jūs taip pat kenčiate. Daug jūsų mirs, tačiau bent jau jūsų tauta išliks gyva. Po karo Lenkija prisikels. Jūsų miestai bus atstatyti ir jūsų žaizdos lėtai užgis. Jūsų šalis vėl pakils iš šio ašarų, kančios, neapykantos ir pažeminimo vandenyno, o Lenkijos žydų daugiau nebebus. Mes būsime mirę. Hitleris praloš kovą žmogiškumui, teisingumui ir gėriui, tačiau laimės savo karą prieš Lenkijos žydus. Ne, tai nebus pergalė, nes Lenkijos žydai bus išžudyti.“
Vėliau pokalbio metu jis J. Karskiui prasitarė: „Dar vienas dalykas, kurio jums neplanavome sakyti, tačiau noriu, jog tai žinotumėte. Mes nereikalaujame tokio pasiaukojimo iš savo lyderių užsienyje. Mes patys planuojame sudėti auką. Getas užsiliepsnos. Mes nesirengiame mirti lėtose kančiose, tačiau kovodami. Mes paskelbsime karą Vokietijai ir tai bus pati beviltiškiausia karo deklaracija istorijoje. Mes organizuojame geto gynybą ne todėl, kad manytume, jog getas gali būti apgintas. Norime parodyti pasauliui savo kovos beviltiškumą ir norime, kad ši kova taptų priekaištu pasauliui. Net dabar mes deramės su jūsų vadu dėl mums reikalingų ginklų. Jei juos gausime, vieną iš šių dienų deportacijas organizuojantis būrys sulauks kruvino netikėtumo. Dar pamatysime, ar mes, žydai, vis dar galime įgyti teisę mirti kovodami, o ne, kaip kad Hitleris įsakė, kentėdami.“
Varšuvos geto sukilimas tęsėsi iki gegužės 16 dienos, kai išžudę kovotojus naciai pažymėjo savo pergalę sugriaudami Didžiąją Varšuvos sinagogą. Taip jie tikėjosi ištrinti žydų atmintį. Tačiau atmintis gyva – aukos neužmirštos, neužmiršti ir nusikaltėliai bei jų barbariški nusikaltimai. Šiandien Varšuvos geto sukilimą simbolizuoja gelsvasis narcizas, kurį žmonės ne tik Lenkijoje įsisega į atlapą. Šis simbolis yra susijęs su paskutiniuoju Žydų kovinės organizacijos vadu Mareku Edelmanu, kuris balandžio 19 dieną kiekvienais metais nuo nežinomo siuntėjo gaudavo puokštę šių gėlių, simbolizuojančių atmintį, pagarbą ir viltį. Pats M. Edelmanas kiekvienais metais iki pat savo gyvenimo pabaigos padėdavo puokštę šių gėlių prie paminklo Geto didivyriams – žmonėms, pasirinkusiems mirtį kovoje priešinantis nužmoginančiam režimui ir jo išpažinėjams.
