Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
G.Statinis: „Pasivijau ir pralenkiau ne vieną savo svajonę“

Kaip ir daugelį kitų žurnalistų, mane kažkada patraukė įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kelionių žurnalistų klubą. Ypač kai išgirdau, kad čia kelionės vyksta kitaip. Tas „kitaip“ tarsi atspindi patį klubo vadovą Gerimantą Statinį – linksmuolį žurnalistą su akordeonu, užsispyrusį keliautoją, muzikantą-trimitininką (daug metų jis grojo Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“), ir apskritai – visų sričių aistruolį, kuriam prilipo pravardė „žmogus – orkestras“, o šiandien jis pelnytai tituluojamas dar ir rašytoju.

Kas svarbiausia rašant knygas, susijusias su žmonių portretais – asmenybės, istoriniai faktai, aplinka, o gal net tam tikros vietovės? Šiuo metu, matyt, gyveni paskutine, dar „karšta“ knyga apie Romą Balčiūną?

O kaipgi? Juk pats 27 metus grojau Lietuvos valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“, dabar esu muzikantas de jure, gaunantis rentą, dar dirbu Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, kuris ir išleido šią knygą. Tai dokumentinė proza. Kaip žurnalistui, man svarbus dokumentavimas, o tai, kad esu dar ir muzikantas, svarbu kuo plačiau skleisti žinią apie pučiamųjų instrumentų orkestrų kultūrą. Kažkada „Kultūros baruose“ esu įkūręs rubriką „Dūdų kampas“, kuri iki šiol gyva. Pūtikų nėra daug, bet jie groja garsiai! (juokiasi). Be pučiamųjų neapsieina nė vienas didesnis renginys – pirmoji, 1924 metų Lietuvos dainų šventė, – taip pat! Neseniai išsiaiškinta, kad būtent dūdų orkestrai akompanavo giedant tautinę giesmę. Na, ne šiaip sau Dainų šventės įtrauktos kaip nekilnojamas, nematerialus UNESCO paveldas. Tarpukariu ir net gerokai anksčiau Lietuvos dvarai, pvz., Rietavo, Plungės, turėjo savo orkestrus. Taip pat juos turėjo daugelis organizacijų: pavasarininkai, šauliai, gaisrininkai, ateitininkai, atskiros bažnyčios ir kt. Žemaitijoje nuo seno gyvavo net šeimyniniai dūdų ansambliai gedulingiems vokaliniams instrumentiniams kūriniams, vadinamiesiems kalnams, atlikti. Pasakodamas apie R.Balčiūno indėlį į Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų kultūrą, rėmiausi faktais bei menine išmone, kaip galėjo būti. Surinkau ir paties Maestro bei jo kolegų prisiminimus, straipsnius, interviu. Šią knygą ką tik pristačiau seminare, Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykloje, nes būsimasis Maestro pradėjo savo kūrybinį kelią Druskininkuose.

Ekspedicijos metu, ieškant K.Pakšto Dausuvos, buvo surengtos net devynios konferencijos atsarginės Lietuvos tema.

Sudomino tavo istorinis romanas „Ponas Zy“. Pagrindinio herojaus gyvenimas – tai tarpukario Vilniaus istorijos dalis. Sakei, kad ne viena prabilusi Vilniaus gatvė turėtų ką papasakoti... Istoriniai romanai šiandien ant bangos. Puikus pavyzdys – Kristinos Sabaliauskaitės ir Undinės Radzevičiūtės kūryba. Kame ta istorinio romano magija?

Atrandi istorinės informacijos, ir jau esi turtingas. Anksčiau, nei dabartiniai istorinių romanų autoriai, man puikiai skaitėsi Jurga Ivanauskaitė – žavėjo jos drąsus požiūris į daugelį faktų. Istorija – reliatyvus dalykas. Štai portugalų kilmės istorikas Manuelis Rosa neseniai išleistoje knygoje „Kolumbas: nepapasakota istorija“ iškėlė versiją, kad Kristupas Kolumbas buvo Lenkijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo III sūnus. O kadangi Vladislovas III buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos sūnus, išeitų, jog K.Kolumbas yra tikras LDK didžiojo kunigaikščio Jogailos anūkas. Kaimynai lenkai šia korta puikiai pasinaudojo, o mes, lietuviai, būdami savigraužos, nesiryžtame. Glumina profesoriai, tikinantys, kad tai – alternatyvi istorija, suprask, nepatikrinta. O juk istorija – kintantis dalykas. Šiandien mes teigiame vienaip, o rytoj... Štai atkasame Gedimino kalne žiedą, ir istorija nušvinta kita šviesa. Remiamės istoriniais šaltiniais, bet kas tie šaltiniai, jei parašyti pagal kunigaikščių ar didikų užgaidas?

Mano romane kai kurios situacijos, detalės – kūrybos vaisius, bet yra ir tikros istorijos. Su režisieriumi Justinu Lingiu kūrėme dokumentinių filmų seriją, kurioje pasakojome ir apie Vilniaus požemius. Labai sudomino Varšuvos karo archyvuose aptikta teisminė vieno žmogaus byla, susijusi su bunkeriais. Pasvajojau net apie mokslinį tiriamąjį darbą, bet kritikų buvau nusodintas, esą čia lenkų paveldas. Nusprendžiau į mokslininkus nepretenduoti (šypsosi) ir parašyti žurnalistinį, istorinį romaną. Aleksandras Diuma irgi rėmėsi tikrais istoriniais faktais, rašydamas romaną „Trys muškietininkai“, nes jei būtų rašęs mokslinę studiją, kas apie jį šiandien žinotų? Mano herojus – savotiškas Ostapas Benderis, kuriam nuolat sekėsi, deja, jis baigė tragiškai. Trumpai tariant, knygos herojus „plovė“ pinigus, ir atsidūrė kalėjime. Per Zygmunto Šafranskio asmenybę norėjau parodyti Vilnių lenkų valdymo laikais. Knygoje netrūksta nuotykių gerai pažįstamose Vilniaus gatvėse, viešnamiuose.

Esi suorganizavęs ne vieną žurnalistinę ekspediciją. Įdomu, kuri iš jų tau pačiam įstrigo? Gal kuomet vijaisi prof. Kazio Pakšto idėją, ieškodamas atsarginės Lietuvos (Dausuvos)? Netrukus po to Karolis Kaupinis, remdamasis istorija, sukūrė meninį filmą. Ar ekspedicija galėjo pastūmėti šio filmo gimimą? Ką traktuotum kitaip, jei rašytum (o gal jau rašai) knygą apie K.Pakšto asmenybę?

LŽS Kelionių žurnalistų klubo tikslas – skleisti žinias, t. y. rašyti straipsnius, knygas, organizuoti ekspedicijas, susijusias su Lietuvos garsiųjų keliautojų vardais. Daugelis jų nepelnytai užmiršti arba kontroversiškai vertinami, pvz., Matas Šalčius, Antanas Poška, taip pat profesorius, Lietuvos geografų draugijos įkūrėjas K.Pakštas, iškėlęs atsarginės Lietuvos idėją, kuri, beje, aktuali visais laikais. Dar savotiškai sujaudino Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“, kurioje profesoriaus asmenybė pateikta gan ironiškai. Apėmė apmaudas, norėjosi atsvaros, o prisijungus Lietuvos geografų draugijai su jos aktyvia prezidente Genute Kyne, išsirengėme į ekspediciją. Beje, joje dalyvavo ir tuometis finansininkas Gitanas Nausėda su žmona Diana. Manau, kad ekspedicija išties galėjo tapti nedideliu postūmiu meniniam filmui apie profesoriaus idėją atsirasti. O mintis parašyti knygą apie K.Pakštą – be abejonės, vilioja.

Didieji keliautojai, tokie kaip šviesios atminties Paulius Normantas, sudėjo nemenką auką dėl kelionių į Rytus arba, kaip jis ne kartą sakė, „iš tikrųjų – kelionių į save...“ Ar ir tau kiekviena kelionė yra pirmiausia kelionė į save?

Neseniai išleista Odetos Žukauskienės sudaryta knyga „Paulius Normantas. Kelionė į tolumas, ėjimas į save“ skirta keliautojui, fotografui, orientalistui, haiku kūrėjui, laisvūnui, bastūnui. Toji knyga vėl stuktelėjo naują ekspediciją, numatytą šiai vasarai. Nuo Papilės, kuri tapo šio pasaulio žmogaus amžinuoju Everestu, link Vengrijos, jo antrųjų namų. Paulius buvo mūsų, Kelionių žurnalistų klubo, narys ir bemaž mano kraštietis, nors jis yra gimęs Šiaulių ligoninėje, o aš – Akmenės. Mano dėdė palaidotas Papilės piliakalnyje, ten pat Paulius ir jo tėvai. Gerai jį pažinojau. Vis ieškau jo dienoraščių, bet atsitrenkiu į nesutvarkytus palikimo reikalus. Išgirdau, kad už knygą svarbiau sutvarkyti kapą, nes kryžius papuvęs, likęs vien tėvų paminklas. Subūriau organizacinę garbingų žmonių bei klubo narių komisiją, sutarėme su skulptoriumi Gediminu Piekuru dėl paminklo, pradėjome rinkti lėšas. Žinoma, pandemija daug ką pristabdė, bet ekspedicija, kurios globėju tapo Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, tikrai įvyks. Svarbu apie Paulių paskleisti dar vieną žinią: jis buvo ne tik keliautojas, bet ir puikus meno impresarijus, organizuodavęs įvairius menininkų plenerus Vengrijoje. Jo dėka Tokaj-Hegyalja regione atsirado garsių Lietuvos skulptorių kūrinių parkas. Paulius – pats tikriausias Lietuvos kultūros ambasadorius Vengrijoje. Tie kultūriniai tiltai tarsi nematomi, bet jie lietuvio keliautojo dėka buvo nutiesti!

Kelionių metu, pastebėjau, nuolat užsirašinėji, nors vakarais būni pavargęs, sušlapęs, alkanas. Arba kol kažkas triūsia prie vakarienės stalo, tu dar klausi kolegų, kas galbūt leistųsi į žvalgybą po apylinkes, nes čia galima atrasti kažką įdomaus. Kokia yra tavo auka, ką turi atidėti rinkdamasis, lipti į kalnus ar ne, organizuoti ekspediciją ar pasitenkinti kažkuo mažu, juolab kad ir kitokios veiklos tau netrūksta? Ar pavyksta į keliones įtraukti savo šeimą?

Šeimai duoklę atiduodu pakviesdamas žmoną Inesą ir jos draugus į kurią nors nesudėtingą kelionę (į ekstremalias – ne). O šiaip, „kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, rodos, taip yra sakoma. Jei to nesuprasi, ar verta kurti šeimą? Mudu esame skirtingų interesų žmonės, laimė, abu tą suprantame ir vienas kito per daug nevaržome. Dukra Deimantė, VU baigusi ekonomikos bakalaurą, dar siekė magistro laipsnio komunikacijos bei viešųjų ryšių srityje. Ji, kurį laiką dirbusi žiniasklaidoje, taip pat yra mūsų klubo narė. Šiuo metu, pasimokiusi ortopedijos paslapčių, pasinėrė į gana retą sritį – yra batų dizainerė.

O kokia tavo svajonė, jei neskaičiuosime šalių, kurias dar planuoji aplankyti?

Lyg ir turėčiau sakyti, kad noriu sulaukti anūkų, bet ne, man svarbiau sulaukti Aukštutinės Lietuvos valdovų pilies atstatymo. Valdant Gediminui ir jo palikuoniams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis LDK centras – kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis ji sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Regis, ją svarbu atstatyti. Be to, mano, Gerimanto, vardu buvo pavadintas Šventaragio sūnus.

Tai įdomu

Gerimanto Statinio knygos – ne vien kelionių užrašai. Tai – žmonių portretai su jų gyvenimo istorijomis, laikmetis, aplinka, pamąstymai, analizė. Ne šiaip sau knygos įvertintos, apdovanotos. Štai po vienos iš pirmųjų ekspedicijų keliautojo Mato Šalčiaus pėdsakais gimusi knyga „Pasiklydęs Amazonėje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ pelnė M.Šalčiaus premiją, knyga „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“ – Vinco Kudirkos premiją, o istorinis romanas „Ponas Zy“ apie lenkmetį Vilniuje galbūt jau spėjo sukelti sąmyšį paminklosaugininkų gretose, ir Vilniaus gynybinius įtvirtinimus pagaliau pavyks įtraukti į kultūros paveldą. Be to, Gerimantui, kaip muzikantui, gana svarbiais jo parašytais kūriniais tapo pasakojimai apie muzikus Kazimierą Balčėtį „Mokyklai ir muzikai skirtas gyvenimas. Prisiminimai apie Kazimierą Balčėtį“ bei Romą Balčiūną „Romas Balčiūnas: didysis dūdų revoliucionierius“.

Rekomenduojami video