Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fronte kovojantis artileristas dėkoja Lietuvai: „Jūs šaunuoliai!“

Keliavimas autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gana rizikingas, tačiau suteikia galimybę sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkivo į Iziumą per Balaklėją, mane pavėžino trys vairuotojai ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai.

Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto, jog būtų galima jį suremontuoti.

„Mes vykstame parą vėliau nei išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai jie patikrins teritoriją apie tiltą. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su virvutėmis. Jei eidamas už jų užkliūsi, granata sprogs ir liksi be kojos arba žūsi“, – sakė Oksana.

Kai privažiavome minėtą tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužyminčius išminuotą lauko dalį.

„Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, ganyti gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – apgailestavo geodezininkė.

Tilto viduryje, dešinėje pusėje, žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti buvo leidžiama – atraminių konstrukcijų sprogimas nepažeidė.

Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdomi sustojo senutėliai „žiguliai“, leidžiantys didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, kadangi jų važiavo labai mažai, bet kartu ir abejojau, ar bus saugu važiuoti. Mat vairuotojas paprašė neišsigąsti, kad jo automobiliui 35 metai, kad variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai.

„Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad vakar internetu užsisakiau stabdžių kaladėles. Bet nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be stabdžių ir nieko, aš šituos kelius pažįstu, žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasakojo 42-ejų Olehas Borodavka.

Vyriškis sakė Balaklėjoje dirbąs gelbėtoju, o dabar vykstantis namo į Savintsi gyvenvietę. Sužinojęs, jog esu žurnalistas, gelbėtojas pažadėjo papildomai pavėžinti dešimt kilometrų iki sankryžos, kur susikerta keliai į Iziumą ir pravažiuoja daugiau mašinų.

„Prieš karą Balaklėjoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16, nes kiti su šeimomis pasitraukė į Ukrainą“, – pasakojo O. Borodavka.

Vyriškio teigimu, okupantai nei jų, nei medikų nelietė ir nekonfiskavo nei darbinių, nei asmeninių mašinų. Tačiau elektrikus ir dujininkus vertė dirbti grasindami, jog priešingu atveju bus areštuoti.

„Mudu su žmona vaikų neturime, tad nusprendėme nebėgti. Be to, iš savo algos per okupaciją maitinau tris šeimas – savo, tėvus ir senelius“, – pasakojo vyras.

Olehas pas save atsivežė senelius ir tetą, nes turi įsirengęs pečių, tad namuose šilta, o jų butai šildomi dujomis, kurių tiekimas nutrūko. Be to, vyriškis turėjo dyzelinu varomą generatorių, taigi jo namuose buvo ir elektra.

Vyras trumpam sustojo Borodojarsko kaime, kur gyvena jo tėvai ir kuriems jis vežė Balaklėjoje nupirktų maisto produktų.

„Mano mama labai geros širdies. Ji prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme jų net šešiolika, nes mama priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros. Tad aš jiems vežu atliekų iš kariškių valgyklos“, – sakė Olehas.

Jis apgailestavo, jog į tuos žmones, kurie liko gyventi okupuotose teritorijose, dabar žiūrima tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba esą jau apklausė ir melo detektoriumi tikrino jų viršininką, o netrukus kvies apklausai ir kitus gelbėtojus.

„Labiausiai piktina gyvenvietės seniūnas, kuris per okupaciją pabėgo į Lvivą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu su juo. Nesupranta, jog senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų ir gyvulių, o mes, jaunesni – ligotų tėvų ir senelių. Be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad nebuvo kur bėgti“, – aiškino vyras.

Trečias mane pavėžėjęs vairuotojas buvo 22-ejų Bohdanu prisistatęs artileristas. Vaikinas sakė grįžtąs į savo dalinį šalia Iziumo iš pašto Balaklėjoje, kur vyko paimti sau bei keliems kitiems kariams iš namų atėjusius siuntinius, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.

Vaikinas teigė gimęs ir užaugęs Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, kur po mokyklos baigimo dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė jau pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą, buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausiai laiko praleido kovose Lisičansko miesto apylinkėse.

Ukrainai perėjus į kontrpuolimą, Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupianską, Ševčenkovą, o visai neseniai dalyvavo išlaisvinant Limano miestą. Prie Lisičansko vaikinas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.

„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atsigavęs tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis, o viena atkrito tik po dviejų savaičių. Galvą kartais paskauda ir dabar, bet niekis, kiti su rimtesniais sužeidimais liko kovoti“, – pasakojo vaikinas.

Bohdanas nebuvo šnekus ir beveik į visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad iš viso jau žuvo vienuolika kovos draugų, ėmė mirksėti ir nusisuko, o aš nebedrįsau jo klausinėti...

Kiek kalbesnis vaikinas tapo tik pasidomėjus, su kokia technika kovoja prieš okupantus.

„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M777. Tai labai naujoviškos patrankos – daug lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnavimui užtenka 6–8 žmonių. Mus skubiai apmokė, kaip jomis naudotis. Tai nuostabus ginklas, tokių patrankų reikia kuo daugiau, kad greičiau atsikovotume visas savo žemes“, – su užsidegimu prakalbo karys ir parodė į nedidelį dūmų kamuoliuką kairėje dangaus pusėje. Anot jo, ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą.

Kadangi mašinoje grojo muzika, negirdėjau jokio sprogimo atgarsio ir būčiau nieko nepastebėjęs, tačiau žvitri artileristo akis pamatė viską.

„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas tėvus, brolį. Šiam už kelių mėnesių sueis aštuoniolika. Labai nenorėčiau, kad jį paimtų į frontą – čia labai rizikinga, o jis toks vaikiškas. Meldžiuosi, jog karas kuo greičiau baigtųsi ir broliui netektų kariauti“, – pasakė Bohdanas prieš man išlipant.

Artileristas sutiko, kad jį porą kartų nufotografuočiau, o po akimirkos įšoko į mašiną, pareiškęs, jog privalo ruoštis rytojaus kelionei į naują fronto atkarpą, į naują mūšį. Vos pradėjęs važiuoti, Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“

Eldoradas BUTRIMAS

Rekomenduojami video