Savi marškiniai arčiau kūno – ši patarlė tiksliai apibūdina tikrąją garsiai deklaruotos Europos Sąjungos vienybės ir atsakomybės būklę. Ar suvienytos Europos projektas atlaikys pandemijos išbandymą?

Viską lems efektyvumas

Klausimas apie ES atsparumą karantine uždarytose Europos šalyse užduodamas vis dažniau. Visai tikėtina, kad po kurio laiko, atslūgus pirmajai COVID-19 pandemijos bangai ir susitvarkius su neatidėliotinais reikalais kiekvienoje ES valstybėje, jis nuskambės visu garsumu. Žaibiška globalinė krizė tarsi lakmuso popierėlis patikrino ne tik nacionalinių, bet ir transnacionalinių institucijų, organizacijų, aljansų veikimo efektyvumą ir tikruosius, o ne deklaruojamus jų prioritetus. Kaip paaiškėjo, vaizdelis, švelniai tariant, nekoks. Kažin ar ko kita vertėjo tikėtis: galima ilgai ir nuoširdžiai kalbėti apie draugystę, bendrus tikslus ir vertybes, solidarumą ir paramą, bet iškilus mirtinam pavojui visi, ką tik glėbesčiavęsi prie bendro stalo, persigandę išsilaksto po savo kampus.

Vieni galbūt tikisi, kad grėsmė jų nepastebės, kiti bando išlošti daugiau laiko, treti, žiūrėdami, kaip bėda surietė kaimyną, su kuriuo ką tik keitėsi pakiliais tostais, guodžiasi, kad jis tvirtas ir turtingas, turėtų atsilaikyti ir be kitų, mažesnių bei silpnesnių, pagalbos. Kažką labai panašaus ES politinėje scenoje matome šį pavasarį, pandemijai itin skaudžiai smogus Italijai ir Ispanijai. Prancūzijos internetinis leidinys „Agora Vox“ kelia klausimą tiesiai šviesiai: ar Europos Sąjunga išgyvens pandemiją? Jo teigimu, labai panašu, kad politinis ES išlikimas priklausys nuo visų institucijų kovos su COVID-19 užkratu efektyvumo, taip pat ir nacionaliniame lygmenyje. Ši krizė esą jau parodė, kad kiekviena bendrijos šalis kovoja už išlikimą savo jėgomis.

Vis sparčiau pasaulyje plintanti koronaviruso pandemija smogė stiprų smūgį laisvam žmonių ir prekių bei paslaugų judėjimui, tai yra, ir Europos Sąjungos atsiradimo priežasčiai, ir pasekmei, konstatuoja leidinys. Galima sakyti, kad glaudūs ES šalių ryšiai COVID-19 virusui sudarė optimalias sąlygas plisti Europoje tiek laiko, tiek erdvės požiūriu. Vėl paaštrėjusi migrantų krizė, Turkijai faktiškai atvėrus sieną į Graikiją ir Bulgariją skubantiems prasibrauti atvykėliams, paskatino ES valstybes dar labiau sustiprinti savo sienų apsaugą ir tam tikra prasme išoriškai atsiriboti nuo kitų bendrijos šalių, tačiau kilusi epidemija nacionalinėms vyriausybėms suteikė kur kas svarbesnių argumentų nedelsiant izoliuotis. Ir šiuos argumentus labai sunku atremti, pastebi „Agora Vox“.

Jeigu ES nori atlaikyti laisvo žmonių judėjimo tvarkos pakeitimus, jai būtina suformuoti vieningą bendrijos politiką sveikatos apsaugos srityje, ir visoje Šengeno erdvėje imtis koordinuotų ir nuoseklių veiksmų, kuriais pirmiausia būtų siekiama nustatyti COVID-19 virusu užsikrėtusius žmones ir teikti jiems neatidėliotiną medicininę pagalbą. Pasak ekspertų, norint sustabdyti viruso plitimą ir galiausiai jį sunaikinti, būtina veikti ir nacionaliniame, ir bendrijos šalių lygmenyje. „Europa remiasi ne tik idealais, ją simbolizuoja institutai, kurie gerai moka diegti taisykles, ypač kai norima sustiprinti pramoninių ir finansinių grupių galią. Taigi, ES išlikimas priklausys nuo šių institutų efektyvumo kovojant su pandemija, o ne nuo ištikimybės tariamai humanistiniams idealams“, – teigia „Agora Vox“.

Šiomis dienomis italai viešosiose vietose palikinėja maisto produktus dėl epidemijos maisto stokojantiems tėvynainiams.

Be spausdinimo mašinos

Pandemijos krizei tęsiantis su kiekviena diena stiprėja ir abejonės dėl ES ateities, tvirtina leidinys. Jos pirmiausia susijusios su esminiu pagrindinių ES institucijų silpnumu visose bendrijos veiklos srityse. Europos Komisija esą priprato remtis valstybių vadovų parama realizuojant savo nukaltas direktyvas, tačiau dabar toks veikimo būdas stringa, nes šalys stengiasi apginti kiekviena savo interesus. Prieštaravimai tarp skirtingų ES valstybių politikų, atsakingų už sanitariją, tokį veikimą gali išvis paralyžiuoti.

ES valstybių skilimas dėl būtinų veiksmų kovojant su koronaviruso epidemija ir jos sukeltomis ekonominėmis pasekmėmis įvyko pagal tą pačią ašį, kaip ir 2008 m. finansų krizės ir katastrofiškai neefektyvaus valstybių skolų problemos sprendimo laikotarpiu. Abiem atvejais labiausiai nukentėjo pietinės ES šalys. Šiandien Italijai ir Ispanijai tenka beveik 60 proc. užsikrėtimo COVID-19 virusu ir daugiau nei 80 proc. mirčių nuo jo atvejų tarp visų euro zonos šalių. Mirtingumas nuo koronaviruso epidemijos šiose šalyse siekia 9 proc., tuo tarpu kitose euro zonos valstybėse – tik 2,5 proc.

Šie nuolat besikeičiantys skaičiai atspindi skirtingas demografines ir socialines realijas, teigia leidinys. Iki pandemijos krizės Italijos valstybės skolos ir BVP santykis gerokai viršijo ribą, kurios įsipareigojo laikytis euro zonos šalys. Šiuo metu Italijos ekonomika dėl izoliacijos nustojo augti, ji smarkiai smunka, o problemos niekur nedings ir pasibaigus nacionaliniam karantinui. Šalies ekonomikoje svarbus vaidmuo tenka turizmui, jis sukuria 13 proc. Italijos BVP (Vokietijoje, pavyzdžiui, tik 8,6 proc.). Turint mintyje ilgalaikes koronaviruso epidemijos pasekmes turizmo sektoriuje, Italijai bus sunkiau sugrįžti į ekonominės gerovės vėžes nei kitoms ES šalims.

Pasak ekonomistų, šios bei kitos problemos, kilusios pandemijos krizės metu, taptų stipriu galvos skausmu net ir šalims, visiškai kontroliuojančioms savo valiutą, tačiau Italija, kaip ir kitos euro zonos narės, tokios galimybės neturi. Italai negali įjungti savo pinigų spausdinimo mašinos. Reikia gauti Briuselio sutikimą išlaidoms didinti, o kitų euro zonos šalių finansų ministrai neturi vieningos nuomonės dėl tokių išlaidų sąlygų.

Achilo kulnas

Kai kurie ekonomistai perspėja: jeigu artimiausiu metu Italija, Ispanija ir galbūt Prancūzija negaus stambių kreditų priimtinomis sąlygomis, jų finansų sistema sužlugs. Tačiau šiaurinės ES šalys neskuba su jomis dalintis atsakomybe ir finansiniais įsipareigojimais. Epidemija ir tebesitęsianti ekonomikos prastova verčia veikti labai greitai, priešingu atveju iškils rimta grėsmė euro zonai ir bendrajai ES rinkai. ES valstybių pajamos šios krizės metu staigiai susitraukė, o išlaidos, skirtos kovai su epidemija, staigiai išaugo. Tokių neigiamų veiksnių sutapimo Europoje nebuvo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Netgi Didžiosios depresijos laikotarpiu 3-ąjį ir 4-ąjį XX amžiaus dešimtmetį ekonomika taip smarkiai ir taip staigiai nesmuko.

Nors Europos Centrinis Bankas (ECB) pranešė skyręs 750 milijardų eurų valstybinio ir privataus sektoriaus įmonių obligacijoms supirkti, kasdien vis sunkėjančios euro zonos šalių ekonominės situacijos kontekste toks žingsnis gali pasirodyti mažai efektyvus. Apžvalgininkų teigimu, dabartinė krizė dar kartą priminė apie euro zonos Achilo kulną, pažeidžiamiausią vietą: kritinėmis sąlygomis ji negali reaguoti į situaciją taip, kaip reaguoja nacionalinės valstybės. Ji nesugeba prisiimti atsakomybės už kitų valstybių skolas išleisdama bendras euro zonos skolos obligacijas.

Tokiam Italijos siūlymui, kuriam pritarė ir Prancūzija, Ispanija, Graikija bei kitos ES šalys, griežtai pasipriešino Vokietija ir Nyderlandai. Nepritaria jam ir kitos šiaurinės šalys. Nors garsiai nesakoma, už tokio nenoro greičiausiai slypi nuogąstavimas, kad vokiečiai, olandai, belgai ar austrai turės prisiimti papildomą naštą už toli gražu ne tokias ekonomiškai efektyvias, gana korumpuotas ir išlaidauti linkusias Pietų Europos šalis. Ir šis nuogąstavimas, reikia pripažinti, yra visai suprantamas. Savi marškiniai visada ir visiems yra arčiau kūno.

Šiuo atveju tai reiškia, kad, skirtingai nuo JAV, kai iškilus atskirų ekonomikos šakų žlugimo grėsmei Federalinis rezervų bankas gali reaguoti žaibiškai ir užpilti jas milžiniškais kreditais, ECB yra pavojingai nerangus. ES valstybės skolinasi pačios, tačiau ištikus krizei euro zonos šalys negali atsispausdinti reikiamo kiekio pinigų, nes neturi centrinių bankų. Tuo tarpu ECB neturi teisės supirkinėti nacionalinių skolos vertybinių popierių, nes nauja finansinė našta būtų perkelta kitoms šalims. Taigi, prireikus veikti greitai, ECB turėtų išleisti visos euro zonos skolos vertybinius popierius, tačiau to padaryti be visų šalių sutikimo neįmanoma. Kas nugalės ES nacionalinio egoizmo ir pasiaukojamo solidarumo priešpriešoje, turbūt parodys artimiausia ateitis.