Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Europos galia mažėja

Dar 2004 m. Europos Sąjungos indėlis į pasaulinę ekonomiką sudarė 31,4 procento. Tais metais ES tapo didžiausia pasaulio ekonomine galybe, aplenkdama JAV, tačiau tai tebuvo trumpas blykstelėjimas. Sparčiai augančios valstybės Rytų Azijoje ir Afrikoje užima vis daugiau vietos po saule, kartu mažindamos Europos reikšmę tarptautiniuose reikaluose.

Europa tampa vis mažiau reikšminga

Galima pajuokauti, kad kai 1975 m. Jungtinė Karalystė stojo į Europos Sąjungą (tuo metu blokas vadinosi kitaip), tai buvo globalus dalykas, o kai 2016 m. nutarė išstoti, jau buvo tik lokalus. Taip kalbėti pagrindo suteikia paprasta statistika. Nors narių skaičius didėja, ES indėlis bendroje pasaulio ekonomikoje vis menksta: vidutiniškai per metus sumažėja 1 procentiniu punktu ir 2017 m. sudarys jau tik apie 20 procentų, panašiai tiek kaip ir JAV, kurios dalis taip pat traukiasi. Svarbiausia šalimi pasaulio reikaluose tampa Kinija: jos ekonomika dabar sudaro apie 15 proc. pasaulio ūkio. Į pasaulinės galios areną žengia ir kitos sparčiai augančios ekonomikos: Indija, Brazilija, Indonezija, Nigerija.

Europos Sąjungos šalių svarba pasaulio reikaluose mažėja, nes gyventojų skaičius beveik nekinta, o ekonomika auga vos 1–2, kartais 3 procentais. Tai nedidelis augimas, palyginti su besivystančio pasaulio šalimis. Lygiai taip pat, kaip mažėja ES dalis pasaulio ūkyje, mažėja ir kitų išsivysčiusių šalių svarba – JAV, Japonijos, Australijos, Kanados, be abejo, ir Rusijos. Pasaulio galios centrai aiškiai keičiasi, tai skatina besivystančių valstybių ekonominė plėtra ir demografiniai pokyčiai. Nors vidutinis vienos moters gimdymų skaičius besivystančiose šalyse mažėja, dėl jaunos visuomenės apskritai gyventojų tose šalyse daugėja labai sparčiai.

ES išardymas nieko nelemia

Europoje populiarėja dešiniosios partijos ir judėjimai, kurie dėl išorės bei vidaus problemų kaltina globalizaciją ir konkrečiai Europos Sąjungą. Daugelio šių partijų programose yra įrašytas siekis išstoti iš ES arba šį bloką reformuoti grąžinant galias iš Briuselio į valstybių narių sostines. Kalbos pavirto darbais Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ pavidalu, o dabar tokiu keliu sekti siūlo nemažai politinių lyderių ir šiapus Lamanšo. Greta  kritikos dėl nevaldomos imigracijos dažnai skamba raginimai apriboti laisvąją prekybą ir taip sustiprinti savo šalies ekonomiką. Tai buvo viena pagrindinių temų per JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo tokios politikos propaguotojas Donaldas Trumpas.

Izoliacionizmo ir protekcionizmo politinė doktrina nėra naujiena istorijoje, ji buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės pačios pasigamindavo viską, ką vartojo, o importas buvo nedidelis ir jį lengva buvo pakeisti vietos produkcija. Ne išimtis buvo ir tarpukario Lietuva: ji nuosekliai plėtė savo gamybą, orientuodamasi į vietos poreikius. Dabar viskas pasikeitę, importas yra labai svarbi valstybių ekonomikos dalis. 1960 m. importas sudarė apie 12 proc. pasaulio BVP, o dabar – apie 30 procentų. Priklausomybė nuo importo yra visuotinė: Europoje gyventojai mielai perka pigesnius drabužius ir techniką iš Azijos, arabų valstybės importuoja maistą iš Europos, Kinija pritraukia inovacijų iš Amerikos ir t. t.

Šalys tarpusavyje smarkiai susijusios prekybos ir paslaugų grandinėmis, todėl bandyti jas sutraukyti būtų tolygu revoliucijai. Tai labai greitai suprato Jungtinės Karalystės politikai, kurie nori kažkaip išstoti iš ES, bet negali rizikuoti netekti laisvo priėjimo prie ES rinkos. Lygiai taip pat tai greitai supras ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas.

Svarbiausia tampa Kinija

Kol Europoje svarstoma, ar geriau būti kartu, ar atskirai, Senojo žemyno reikalai pasauliui ima rūpėti vis mažiau. Jau „Brexit“ atvejis parodė, kad, nors JK žiniasklaida bando sureikšminti išstojimą, pasaulio ekonomikos šis įvykis nepaveikė niekaip. Visų akys krypsta į sparčiai augančias šalis, pirmiausia į Kiniją. Jau beveik 40 metų šalis auga vidutiniškai po beveik 10 procentų. Pajamos vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 226 dolerių iki beveik 8 000. Šios valstybės ūkis jau sudaro apie 15 proc. viso pasaulio ūkio, nors 2004 m. užėmė vos 4,5 procento. Ateityje Kinija dar labiau sustiprins savo pozicijas ir aplenks ne tik Europą ar JAV, bet ir jas abi kartu sudėjus. Dar 2005 m. ES buvo pagrindinė investuotoja Kinijoje, o jau 2014 m. investicijos iš Kinijos aplenkė europietiškąsias – 9,8 mlrd. ir 6,7 mlrd. dolerių.

Tokie labai greiti pokyčiai lemia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių politinę darbotvarkę. Dabar europiečiai vis rečiau išdrįsta Kinijai priekaištauti dėl Taivano, vis sunkiau apginti demokratinių šalių interesus Rytų Kinijos jūroje, nes Pekino galia auga ne tik ekonomiškai, bet ir diplomatijos, gynybos ar tarptautinių santykių srityse.

Įkandin Kinijos seka ir kitos buvusios trečiaeilės valstybės. Indijoje jau per 1,3 mlrd. gyventojų, o tai daugiau nei ES, JAV ir Rusijoje kartu sudėjus. Kai Indija pasieks bent dabartinį Kinijos ekonomikos išsivystymo lygį, Europos indėlis į pasaulio ekonomiką tesieks kokius 5 procentus.

Kaip išsaugoti gerovę?

ES kritikai teigia, kad Briuselio biurokratai atitrūkę nuo žmonių ir nesirūpina eiliniais piliečiais. Tame yra tiesos, bet negalima nematyti ir pasaulinio lygio laimėjimų. Europai pavyko sukurti unikalų projektą, kurio nepavyksta pakartoti kitur. ES tapo didžiausiu prekybos bloku, pritraukta daugiausia investicijų pasaulyje. ES yra net 80 valstybių pagrindinė prekybos partnerė. Taigi ES projektas pagerino gyvenimą daugybei žmonių ir nukėlė pasaulinės konkurencijos iššūkius į ateitį. Vis dėlto kitų šalių ekonominis augimas aštrina valstybių varžybas, todėl Europai reikia ieškoti būdų, kaip neatsilikti.

Gyventojams nelabai svarbu, kiek tų procentų pasaulio ekonomikoje sudarys šalies BVP, jiems svarbiausia yra aukštas gyvenimo lygis, tačiau šie klausimai susiję. Kol kas Europa yra turtingiausias pasaulio regionas, tačiau kas bus, kai jos vaidmuo pasaulio reikaluose dar labiau sumažės? Iškils svarbiausias klausimas: ar Europai pavyks išlaikyti tokį pat aukštą pragyvenimo lygį?

Europiečiai nori gyventi prabangiai, bet dirbti nori vis mažiau. Darbo sąlygas Senajame žemyne sunku net lyginti su vietnamiečių ar Bangladešo gyventojų, o štai atlyginimai tose šalyse šimtą kartų mažesni. Europoje investuotojų laukiama, bet mokesčiai daug didesni nei Mergelių salose ar Panamoje. Atlyginimai Senajame žemyne dideli, bet geriausi specialistai gali kur kas daugiau uždirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare. Taigi iššūkių tik daugėja, ir kaip išsaugoti gerovę, ateityje bus pagrindinis europiečių galvosūkis.

 

Gytis Janišius

Rekomenduojami video