Šimto metų senumo klausimas vėl tapo karščiausia dienraščių pirmųjų puslapių aktualija. Tai klausimas Europos ateities, kurios ne geografinio, bet politinio ir ekonominio žemyno erozija ir tektoninės slinktys vyksta iš visų pusių. Po Brexit – Šiaurėje, po D. Trumpo – Vakaruose, šovinistiškai mąstančių lyderių atėjimo į valdžią Pietuose, po jėgų pusiausvyros pasivirimo arčiau Tolimųjų Rytų, po plūstelėjusios imigrantų bangos iš Artimųjų Rytų, o emigrantų – į Šiaurę, šios slinktys pakeitė ir mūsų kasdienybę.

Giedrė Liutkevičiūtė

Kai žiūri iš arti, matai aktualijas ir detales, jomis piktiniesi ar gąsdiniesi, o jei iš toliau – gali pamatyti visumą. Kaip ir paveiksle – jei pernelyg priartėji, dingsta sukurta visumos magija – potėpiai tampa labai jau negražūs, tuomet galima atsitraukti ir pažiūrėti iš tolimesnės vietos, ir iš tolesnės – laiko perspektyvos.

Kas tinka paveikslui, tinka ir žemėlapiui. Taigi, pažiūrėkim iš toliau. Pradžioje žmonės jungėsi į gentis kraujo pagrindu, skiriamieji bruožai tapo viena kalba, viena teritorija. Tai kūrė vieną kultūrą. Vėliau, perėjus prie sėslesnio gyvenimo būdo, atsiradus poreikiui išlaikyti tą, kas užauginta ir sukurta (arba atimti, kas kitų sukurta) vienos žemės prie kitos, vienos genties prie kitos jungties pagrindas buvo jėga, karinė jėga, kalbų, kultūrų daugėjo, teritorijos plėtėsi.

Praėjusiame amžiuje jėgos principą pakeitė pinigų principas – viena ekonominė erdvė leidžia laisvai augti ekonomikai, užimti kitos nebereikia, sukūrus patrauklų darinį, kiti patys nori prisijungti.

Ar pastarųjų kelerių metų aktualijos nerodo, kad tie praėjusio amžiaus kriterijai pasenę, per maži? Ar jie tikrai atitinka vidinį daugumos žmonių bendrystės poreikį? Ar nėra taip, kad srovė pasisuko kita linkme, o mes vis bėgam iš paskos, norėdami ją parginti į mums įprastą vagą? Pamėginkim išsigryninti, kokie veiksniai dabar yra jungiantieji žmones į bendruomenes, sąjungas ir unijas, o kokie – skiriantieji.

Viena vertus, visos separatistinės idėjos paremtos siekiu ne puoselėti savo kalbą ir kultūrą (jos dažniausiai tą gali netrukdomai daryti), o kad teritorinės ribos sutaptų su etninėmis ribomis. Priklausymo savo šeimai, genčiai, jausmas ateina per kraują, bet čia slypi mūsų prigimties dualumo sukelta painiava.

Mes ne tik fizinės, mes ir socialinės, dvasinės būtybės ir, suvokdami savo identitetą, savo kilmę, savo šaknis, jungėmės į didesnes bendruomenės pagal to meto socialines realijas, grėsmes ar galimybes. Anksčiau tam, kad apsigintume, tos jungties pagrindas buvo jėga, paskui pakankamai gerai mums tarnavę kurį laiką buvo pinigai – mums tapo naudinga priklausyti didesniam dariniui. Dabar manau, kad esamos veikiančios sistemos nebepatenkina didesnės dalies visuomenės poreikio, o Brexit, į valdžią atėjusių populistų, imigrantų sukeltos krizės geras to indikatorius.

Jei į Europos Sąjungą visuomenės jungiasi vedamos pragmatinių, ekonominių interesų, jos ir žiūri ekonominių interesų. Tai yra bendri pinigai nekuria bendros kultūros. Vieša paslaptis, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo, formaliai siekiant sukurti kriterijų atitiktį, problema vyrauja visoje Sąjungoje. Ekonominis interesas – individualistinis interesas, reiškiantis, aš žiūriu savo intereso, ir nenoriu galvoti apie kito, esu su kitu tiek, kiek man tai naudinga. Tą rodo ir rinkimai, kai Europos Sąjungos rinkimams ir Briuselio kuluarų aktualijoms skiriama mažiausiai dėmesio, nes tai toli, tai kažkaip svetima.

Mumyse sėdi tas archajinis tradicinis tautosakos veikėjas kuriam vokietukas, anot G. Beresnevičiaus, tapatinamas buvo su velniuku, tas, kuris svetimas, tas už ribos, tai yra grėsmė arba potencialus blogis, kurio reikia saugotis arba kurį galima apmauti. To skirstymo į savus ir nesavus bendra ekonominė erdvė nepanaikina. Pinigai nepakankami klijai. Jų pleištai – kultūrų skirtumai. Pažiūrėkime, juk sprendimas atidaryti sienas imigrantams buvo labai praktiškas – užpildyti trūkstamas darbo vietas pigesniais ištekliais, tačiau jis sukėlė nemažą kultūrinę krizę. Nepaisant gražiai surašytų oficialių deklaracijų ir direktyvų, plūstelėję imigrantai iš esmės elgiasi taip pat kaip prisijungusios naujosios ES narės – kaip sistemą paversti naudinga sau – panaudoti jos fondus, negalvojant, kaip tapti darnia naudinga jos dalimi, nes mes esam mes, o tie – tai jie ten toli, Briuselis, arba apskritai kitatikiai, kuriuos apmauti prieš Alachą ne nuodėmė.

Pažiūrėkime – stebėdami problemas ją įkūrusiose, Europos Sąjungos širdyje esančiose, valstybėse matome, kad žodžiai leitmotyvai yra kultūrų konfliktas, vertybių konfliktas. Mes save identifikuojame ir priešpriešiname kitiems kultūriniu pagrindu. Mes europiečiai, nes mums artima europietiška kultūra – tie patys pradinių jungčių į bendruomenes ir valstybes pagrindu buvę motyvai – gimininga kalba kuria giminingą kultūrą.

Pažiūrėkim į kitą kultūrinį aspektą. Lietuvis gali gyventi emigracijoje, bet laikyti save lietuviu, gali nebemokėti kalbos, bet viduje save tapatinti su lietuvių tauta, kita vertus, pažįstu niekad Lietuvoje nebuvusių, lietuviškų šaknų neturinčių žmonių, kuriems artima viskas, kas lietuviška. Estiška elektroninės pilietybės idėja taip pat ištrynė tradicines tos pačios teritorijos ir kalbos nulemtas ribas.

Nesenai grįžau iš Venecijos – matau Italiją, kuriai būdingos visos Europos Sąjungos erdvės problemos – ekonominius imigrantus, mėginančius pasinaudoti sistema, o kurie nemoka pasinaudoti – mėginančius sugraudinti, paimti jos ekonominius išteklius, bet neatsisakyti savo gyvenimo būdo ir kultūros, nes ji savesnė, ji brangesnė, ji vertingesnė. Kartu matau seną kultūrą, kuri patraukli kitos kultūros atstovams tiek, kad jie masiškai superka ištisus kvartalus, kaip jau dejuoja milaniečiai, kad supirktas kvartalas aplink „La Scala“, stebiu pro langus kinus, gaminančius venecijietiškus spaghetti con seppia nera, arba plojančius didžiulius pinigus už „Prada“ ar „Gucci“, taigi noriai išsiskiriančiais su savo turimais ekonominiais ištekliais tam, kad identifikuotųsi su jiems patrauklia kultūra.

Aukštosios mados salonų savininkai sako, kad seniai jų pagrindinis klientas nebėra italas, slavus ilgainiui keičia kinai. Ilgam į atmintį įstrigo gal 22 metų vaikino veidas triumfo akimirką, kai jis prisėdo San Marco aikštėje kavos ir ant stalelio pasidėjo ryškiai šviečiantį „Armani“ parduotuvės pirkinių maišelį, besidairydamas, ar kas mato jį triumfo akimirką, lyg Čingischanas, įžengęs į centrinę nukariauto miesto aikštę. Tik Čingischanas nešė savo kultūrą, o kinas triumfavo, galintis susimokėti už galimybę savąją iškeisti į kitą.

Bendri pinigai nekuria bendros kultūros, tačiau kultūra, su kuria norisi identifikuotis, puikiai virsta pinigais. Kalbu apie kultūrą plačiąja prasme – išsirutuliojusią iš tautos ir jos tradicijų ir įgijusią universalesnių estetinių ir dvasinių formų, rezonuojančių ne tik tos kultūros atstovams. Nesvarbu, ar mes kalbame apie aukštąją, ar apie vartojamąją, ar apie subkultūrą, kiekvienam savo – su ta kultūra nori identifikuotis ir už tai atsisveikinti su pinigais ir nemažai kitos kultūros žmonių, o ten, kur bendri ekonominiai dalykai, bet skirtingos kultūros, to noro nesimato.

Ar tikrai vis dar manome, kad Rusijoje gana stipriai veiktų teritorinės ir kalbinės jungtys, jei jos nebūtų taip smarkiai skatinamos per visas skyles trimituojamų identifikavimosi kultūriniu, vertybiniu, patriotiniu pagrindu jungčių? Mes – tokie ir tokie, o jie – tokie ir tokie.

Paimkim kitą pavyzdį – iš socialinio tinklo, nes visuomenė visur veikia pagal tuos pačius modelius – nesvarbu, ar realybėje ar feisbuke – tik ten viskas vyksta daug greičiau be dirbtinių ribojimų, teritorinių, institucinių, kalbinių, finansinių, barjerų, taigi leidžia matyti greitesnes, aiškesnes ir tikslesnes visuomenės tendencijas ir jų kaitas. Feisbuko grupės, kurias vienija ekonominiai interesai „perku – parduodu“ ir pan., susitaria dėl bendrų taisyklių, bendra erdvė leidžia kiekvienam siekti savo tikslų, bet neverčia atsisakyti savo naudos dalies dėl bendro gėrio.

O ten, kur vienijimasis dėl kultūrinių, vertybinių dalykų, ten yra ir pasiaukojimas, ir vieningumas, ir dalijimasis savo ištekliais (renkamos lėšos, aukojamas savo laikas neatlygintinai ir pan.). Ir jei idėja itin galinga ir universali, ji geba rezonuoti kitų širdyse, geba išlaikyti mūsų individualumą, bet jungti per universalumą – geba mobilizuoti ir katalizuoti gražiausias mūsų individualias savybes. Taigi feisbuke, kur žmonės į bendruomenes jungiasi vertybių, idėjų panašumo pagrindu, jungties ir populiarumo indikatorius like – man tai patinka, man tai artima, aš su tuo galiu identifikuotis, ir tos grupės tikrai nenusileidžia populiarumu ekonominėms, nors ir nežada pagausinti išteklių, o greičiau jais pasidalyti.

Pažiūrėkim visur aplink versle, dalykinėje komunikacijoje atsirado naujas žodis integralumas – integralumas, darna, sėkmės, bendradarbiavimo, pagrindas. Integralumas yra stabilizuojantis veiksnys nuo politinių, finansinių, ekonominių krizių. Jis neatima individualumo, tačiau leidžia atrasti jungiančių bendravardiklių anapus jo. Ar tie bendravardikliai dar vis kariniai ir ekonominiai? Matom, jog tos jungtys per silpnos, kad atlaikytų esamus darinius nepabirusius, ir išcentrinės jėgos juos ardo.

Atsitraukim nuo to paveikslo dar toliau. Už kraujo, už kalbos, už religijos, už jėgos, už pinigų, už kultūros – kokios jungtys mus jungia – universalios – bendražmogiškos, vertybinės. Noras prisiimti atsakomybę arba tapti išlaikytiniu, noras prisidėti prie bendrų vertybių arba jas griauti nenulemtas nei genų, nei kultūros, nei religijos. Tikintieji žmonės sako, kuo žmogus arčiau Dievo, tuo arčiau jo, nes žino – karai priešina žmones, pinigai priešina žmones, intelektas priešina žmones, nes kelia pagundą iš aukšto žiūrėti į nežinantį ir jam perteikti savo „žinojimą“. Sąmoningumas leidžia panaudoti išteklius ir intelektą, ieškant sąlyčio taškų.

Už viso to mes visi esame žmonės, kurie visi nori iš esmės to paties, ir aš matau, kad tokie poreikiai vis daugiau surenka laikų tiek socialiniuose tinkluose, tiek rinkimuose.

Giedrė Liutkevičiūtė