„Atrodo, kad europietiški sprendimai vis dėlto įmanomi“, – taip penktadienio rytą Europos Sąjungos biudžeto ir žmogiškų išteklių komisaras Gunteris Oettingeris sveikino Europos viršūnių konferencijoje pasiektą susitarimą dėl migracijos politikos.

Tai „tikras proveržis“, sakė jis pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ ir pridūrė, kad europietiški sprendimai geriau nei atskirų šalių savavališki ėjimai.

Vokietijos radijo žurnalistas Tobias Armbrusteris paminėjo, kad Briuselyje jau sutarta šiais klausimais: „steigti surinkimo punktus pabėgėliams už Europos Sąjungos ribų, taigi šiaurinėje Afrikoje, taip pat steigti pietų Europoje uždaras stovyklas jau į Europą atvykusiems pabėgėliams. Bet ar tai realu?“

G. Oettingeris į tai atsakė taip: „Manau, kad  EK prezidento J.-C. Junckerio ir kanclerės A. Merkel iš pagrindų atliktas paruošiamasis darbas dabar atnešė tikrą proveržį. Taip, dar reikia daug nudirbti su detalėmis, tačiau akivaizdu, jog europietiški sprendimai galimi.

Sakyčiau taip: tas viskas remiasi savanorišku solidarumu ir protingumu. Čia svarbu tai, kad sienos būtų visų kartu saugojamos. Svarbu ir tai, kad žmones, kurie yra Viduržemio jūroje, mes priimtume ir tada padalytume tarp didesnio skaičiaus šalių taip, kad palengvintume naštą Italijai, Graikijai, Maltai, Kiprui.

Svarbu, kad intensyviai pabandytume Europos vidury ir už jos sukurti kontroliuojamus centrus, tai yra apgyvendinimo stovyklas, kuriose būtų gerbiamas žmonių orumas, bet kuriose būtų reikalaujama ir pasilikti.

Tam numatyti ir reikalingi pinigai. Turkijai paskirti trys milijardai eurų tam 1,2 milijono žmonių, kurie jau ten gyvena ir galėtų toliau gyventi oriai. O Afrikai paskyrėme 500 milijonų eurų paketą. Manau, kad tai svarbus ir didis žingsnis.“

Briuselyje dar nepasibaigus Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui, daugelis laikraščių rašė štai ką.

Londono dienraščio „Times“ teigimu, „Vokietijos kanclerės, kuri prieš 3 metus nelemtai atverdama Vokietijos sienas migrantų problemą tik paaštrino, laukia politinės tiesos valanda. Užtat Europos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimas jai turi egzistencinės reikšmės.

Jeigu jai nepasisektų iš pagrindų pakeisti Europos politiką, ant lošimo stalo atsidurtų jos vyriausybės ateitis. Tačiau šiame susitikime ant kortos pastatyta gerokai daugiau negu tik Vokietijos vyriausybės vadovės, kurios laikai vis viena artėja prie pabaigos, ateitis.

Esminis klausimas yra tas, ar vienu balsu kalbėti siekianti Europos Sąjunga įstengs savyje surasti pakankamai politinės valios tam, kad išsaugotų savo sienas ir veiksmingai išlaikytų savo įtaką pasaulyje“.

Anot Paryžiaus dienraščio „L`Opinion“, „dabar jau kalbama ne apie skirtingų greičių Europą, o apie Europą, skilusią tarp einančiųjų į priekį ir tų, kurie nuo dabar nori žingsniuoti atgal. Net ir dramatiškoji Graikijos krizė prie tokios takoskyros nepriėjo.

Viršūnių susitikimo pabaigoje matysime, ar vis dar galime kalbėti apie visiems bendrą Europos pastatą“.

Čekijos verslo dienraštis „Hospodarske Noviny“ atkreipė dėmesį į vieną rečiau akcentuojamą aplinkybę: „tūkstančiai čekų firmų pasinaudoja galimybe prekes be jokių kliūčių pervežti į likusias Europos Sąjungos šalis.

Laiko sutaupymas yra vienas didžiųjų šio laisvo prekių ir asmenų judėjimo sienos kontrolių neturinčioje Šengeno erdvėje privalumų. Bet dabar dėl migracijos krizę lydinčių ginčų gresia Šengeno susitarimų likvidavimas. Čekijai tai būtų stiprus smūgis, nes beveik 85 proc. viso čekų eksporto keliauja į Europos Sąjungą“.

Gerokai dažniau kalbama apie tai, kad, kaip rašo Oslo dienraštis „Aftenposten“, „Vokietijos kanclerei ir jos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vadovei Angelai Merkel reikia sėkmingos viršūnių konferencijos pabaigos tam, kad ji laimėtų virvės traukimo varžybas su seseriška Bavarijos krikščionių socialine sąjunga (CSU).

Palyginti nedidelis prieglobsčio prašytojų srautas šiemet kuria gerą klimatą politinei pažangai, tačiau prieštaravimai čia tokie dideli, kad konferencija greit gali išvirsti į fiasko“.

Panašiai rašo ir Romos dienraštis „Repubblica“: „Krikščionių socialinei sąjungai priklausantis Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir jo Italijos kolega, vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvini turi daug ką bendro.

Griežtą liniją prieš migrantus jiedu įkėlė į europietiškos krizės prieglobsčio klausimu epicentrą, nors bėglių šiemet atvyksta gerokai mažiau nei atvykdavo keleriais praėjusiais metais.

Nors per viršūnių susitikimą norėta pirmiausia kalbėti apie euro zonos reformą, bet dabar viskas pasisuko prie Dublino susitarimo ir pasidalijimo pabėgėliais. Ir taip yra tik dėl to, kad H. Seehoferis kartu su M. Salvini nutarė žengti konfrontacijos prieš A. Merkel ir Europą keliu.“

Pasak Budapešto dienraščio „Nepszava“, „daugėja ženklų, kad krikščionių socialinė sąjunga (CSU), seseriška krikščionių demokratų sąjungos (CDU) partija, savo ultimatumu Angelai Merkel gali pasiekti kaip tik priešingą rezultatą.

Nuo to laiko, kai prieglobsčio klausimas Bavarijoje nuolatos įtraukiamas į darbotvarkę, CSU populiarumas smunka. Tuo tarpu CDU populiarumas, ypač kanclerės A. Merkel, auga.

Matyt, jos pastangos rasti bendrus Europos Sąjungos sprendimus politikoje bėglių atžvilgiu rinkėjams atrodo geriau nei H. Seehoferio savavališki žygiai. Galų gale tai gali baigtis H. Seehoferio šūviu sau pačiam į koją“.

M. Drunga