Referendumas dėl narystės ES ne tik suskaldė Didžiosios Britanijos visuomenę ir politinį elitą, bet gali dar labiau paskatinti išcentrines jėgas pačioje bendrijoje.
Spartins federalizaciją
Stiprus Didžiosios Britanijos rinkėjų „Ne“ tolesnei šalies narystei ES pasiuntė galingas seismines bangas į visas 28 šalis nares. Tai, kad iš bendrų Europos namų traukiasi britai, bene didžiausi Lietuvos rėmėjai mūsų nacionalinio saugumo reikaluose, drąsiai ir principingai priešinęsi Rusijos bandymams „šrioderizuoti“ ir skaldyti ES, negali nekelti nusivylimo ir nerimo. Tačiau ne mažesnį nerimą kelia ir pirmieji politiniai Vokietijos ir Prancūzijos signalai po „Brexit“ referendumo.
Spauda skelbia apie naują Paryžiaus ir Berlyno planą paspartinti ES federalizaciją, t. y. vieningos Europos „supervalstybės“, kuriai taip atkakliai priešinosi Londonas, kūrimo procesą. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Marcas Ayraultas jau pateikė pasiūlymą stiprinti ES integraciją trijose svarbiausiose srityse – siekiant užtikrinti vidinį ir išorinį saugumą, spręsti migrantų krizę ir stiprinti ekonominį bendradarbiavimą. Abiejų šalių ministrai pasisakė už politinės sąjungos Europoje stiprinimą ir pakvietė prie šio Prancūzijos ir Vokietijos siekio prisijungti ir kitas ES šalis.
Lenkijos žiniasklaida, kuriai pavyko iš anksto susipažinti su šiuo pasiūlymu, pavadino jį ultimatumu: esą toks planas reiškia, kad šalys narės turės perduoti Briuseliui savo kariuomenių, ekonomikos ir pasienio kontrolę. Pranešama, kad devynių puslapių dokumentas papiktino Lenkijos užsienio reikalų ministrą Witoldą Waszczykowskį. „Suprantama, tai nėra geras sprendimas, nes nuo to laiko, kai buvo sukurta ES, daug kas pasikeitė“, – pareiškė W.Waszczykowskis. Turbūt neverta abejoti, kad „ES supervalstybės“ kūrimo spartinimas sukels rimtų abejonių ir kitose Rytų ir Vidurio Europos sostinėse.
Suskilusi šalis
Vos prieš dvejus metus Škotijos gyventojai dalyvavo referendume dėl savo krašto nepriklausomybės. Tuomet 55,3 proc. rinkėjų balsavo už pasilikimą Jungtinėje Karalystėje, 44,7 proc. pasisakė už Škotijos nepriklausomybę. Tačiau referendumas dėl tolesnės narystės ES atskleidė, kad dauguma Škotijos gyventojų – 62 proc. – pasisakė už tai, kad Jungtinė Karalystė liktų ES. 38 proc. škotų referendume balsavo už išstojimą iš ES. Škotijos nacionalinės partijos lyderė, pirmoji Škotijos ministrė Nicola Sturgeon, vos paaiškėjus oficialiems referendumo rezultatams, pareiškė, kad Škotijos rinkėjai aiškiai išsakė savo norą likti ES.
Politikės teigimu, dauguma škotų savo ateitį sieja su ES. N.Sturgeon pabrėžė, kad daugumai britų apsisprendus priešingai, reali tapo pakartotinio referendumo dėl Škotijos nepriklausomybės tikimybė. Už narystę ES taip pat balsavo ir dauguma (55,8 proc.) Šiaurės Airijos gyventojų. „Sinn Fein“ partijos, glaudžiai susijusios su Airijos respublikonų armija, atstovai jau paragino ruoštis galimam ES priklausančios Airijos suvienijimui. Labai tikėtina, kad Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES gali smarkiai paaštrinti padėtį Šiaurės Airijoje.
Gibraltaras – prieš
Referendumo rezultatai ne tik suskaldė Didžiosios Britanijos visuomenę, bet ir dar labiau išryškino kai kurių užjūrio teritorijų problemas. Antai beveik 96 proc. referendume dalyvavusių Gibraltaro, kuris Didžiajai Britanijai priklauso nuo 1713 m., gyventojų pasisakė už tai, kad šalis liktų ES. Tai visiškai suprantamas sprendimas, nes Gibraltaras labai priklauso nuo kaimyninės Ispanijos, kuri iki šiol neatsisako pretenzijų į jo suverenitetą.
Paaiškėjus Gibraltare gyvenančių britų balsavimo rezultatams, Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Garcia-Margallo pareiškė, kad Ispanijos vėliava prie Gibraltaro priartėjo „labiau nei bet kada anksčiau“. Ministro teigimu, toks gibraltariečių sprendimas suteikia galimybę svarstyti apie bendrą šios britų užjūrio teritorijos suverenitetą: Gibraltaras esą galėtų siekti dvigubo pavaldumo – Londonui ir Madridui. Kažin ar tokiems pokyčiams psichologiškai pasiruošusi didžioji Didžiosios Britanijos gyventojų dalis.
Greičiau ar neskubėti?
Aiškiai išreikšta Didžiosios Britanijos rinkėjų valia palikti ES ir šios šalies Vyriausybei, opozicinėms partijoms ir ES vadovybei tapo nelengvu politiniu galvosūkiu. Iki šiol nė viena ES šalis nebuvo iš jos išstojusi, tad dabartinis referendumas tapo precedentu. Išstojimo iš ES tvarka nurodyta Lisabonos sutarties 50-ajame straipsnyje, tačiau vargu ar kas tikėjosi, kad tokia teorine galimybe teks pasinaudoti praktiškai. Teisiškai Didžioji Britanija ir ES turi dvejus metus politiniam susitarimui dėl pasitraukimo sąlygų pasiekti. Jei per šį laikotarpį susitarti nepavyks, Didžioji Britanija paliks ES be jokio susitarimo.
Dvejų metų laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai Londonas oficialiai informuoja Briuselį apie norą pasinaudoti 50-uoju Lisabonos sutarties straipsniu. Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Italijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų užsienio reikalų ministrai jau paragino Londoną kuo greičiau tai padaryti, kad būtų galima išvengti dėl neapibrėžtumo kilsiančių neigiamų politinių ir ekonominių pasekmių. Lūkuriuoti linkęs ir britų euroskeptikų stovyklai Konservatorių partijoje vadovavęs Borisas Johnsonas, kuris, kaip manoma, pakeis Davidą Cameroną premjero poste. Kai kurie diplomatiniai šaltiniai Briuselyje būgštauja, kad Londonas apskritai gali stengtis kuo labiau tempti laiką, siekdamas kuo mažiau komplikuoti politinę ir ekonominę situaciją šalyje.
Sugriovė karjerą
Įspūdinga daugiau nei 1,2 mln. Didžiosios Britanijos rinkėjų, pasisakiusių už šalies išstojimą iš ES, balsų persvara nutraukė sėkmingą premjero D.Camerono politinę karjerą. Iškart po referendumo rezultatų paskelbimo jis pareiškė atsistatydinsiantis. D.Cameronas pranešė vadovausiąs Vyriausybei iki spalio įvyksiančios Konservatorių partijos konferencijos, kurioje bus išrinktas jo įpėdinis. Tačiau jau pasirodė pranešimų, kad jis pasitrauks dar iki rugsėjo 2 dienos.
Nepaisydamas Briuselio raginimo kuo greičiau pradėti formalią pasitraukimo iš ES procedūrą, D.Cameronas nusprendė dėl to nepajudinti nė piršto. ES valstybių vadovų susitikime jis ketina tik „paaiškinti“ susidariusią situaciją. Pasak britų spaudos, artimiausiems padėjėjams D.Cameronas sakė neketinąs darbuotis už savo politinius priešininkus, agitavusius už išstojimą. Esą formalų atsiskyrimo procesą turėtų pradėti ir atsakomybę už jį prisiimti naujasis šalies premjeras.
Kas kitas eilėje?
Referendumas Didžioje Britanijoje sukėlė politinį žemės drebėjimą visoje Europoje. Dėl Briuselio nesugebėjimo įveikti pabėgėlių krizę, gelbėti prasiskolinusią Graikiją, gaivinti euro zonos ekonomiką, spręsti kitas svarbias problemas ES vis stiprėja euroskeptikų balsai. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen jau paragino rengti referendumą dėl narystės ES.
Kadangi artėja nacionaliniai rinkimai, referendumo tema Prancūzijoje gali tapti vis populiaresnė.
Populistinis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas Italijoje pareiškė reikalausiantis referendumo dėl šalies priklausymo euro zonai, o jis gali nutiesti kelią ir būsimam balsavimui dėl narystės ES. Visuomenės nuomonės apklausos Švedijoje rodo, kad dauguma švedų nori likti ES, tačiau kai jų klausiama, ar jie norėtų būti bendrijoje, kurioje neliktų Didžiosios Britanijos, rezultatai būna labai prieštaringi. Bent viena apklausa atskleidė, kad tokiu atveju kur kas daugiau švedų svarstytų referendumo dėl išstojimo iš ES galimybę.