Aly­tiš­kis pro­fe­sio­na­lus spor­to fo­to­gra­fas Vy­tau­tas Dran­gi­nis - vie­nas lai­min­gų­jų, pa­te­kęs į Da­ka­ro ra­ly­je da­ly­va­vu­sių ir 18 vie­tą ben­dro­je įskai­to­je iš­plė­šu­sių lie­tu­vių Vai­do­to Ža­los ir Sau­liaus Jur­ge­lė­no ko­man­dos gre­tas. „Iš taip ar­ti ste­bė­ti pa­čias karš­čiau­sias Da­ka­ro aki­mir­kas ga­li tik jas įam­ži­nan­tys ak­re­di­tuo­ti as­me­nys. To, ką ma­to­me mes, ne­pa­ma­tys nė vie­nas žiū­ro­vas“, - tei­gė pro­fe­sio­na­las, ko­man­do­je at­li­kęs fo­to­gra­fo vaid­me­nį. Be­je, ak­re­di­ta­ci­ja į to­kį ren­gi­nį kai­nuo­ja net ke­le­tą tūks­tan­čių eu­rų, ta­čiau, kaip sa­kė Vy­tau­tas, to­kie pi­ni­gai yra ver­ti ne­pa­kar­to­ja­mų Da­ka­ro ra­lio aki­mir­kų.

Kuo sun­kiau, tuo ge­riau

Aly­tiš­kis Da­ka­ro ra­lį iš taip ar­ti ste­bė­jo jau an­trą kar­tą, ta­čiau šie me­tai, pa­sak jo, bu­vo tie­siog ne­pri­lygs­ta­mi pir­mie­siems.

„Pir­mo­jo ir šio Da­ka­ro įspū­džiai la­bai skir­tin­gi, nes pir­ma­ja­me ma­no fo­to­gra­fuo­ta­me Da­ka­re mū­sų ko­man­da iš­kri­to jau po ket­vir­to ruo­žo. Ta­da li­ku­sį Da­ka­ro lai­ką tu­rė­jo­me ga­li­my­bę mė­gau­tis aki­mir­ko­mis, te­ko ma­žiau at­sa­ko­my­bės, ga­lė­jo­me dau­giau lai­ko skir­ti pa­sig­ro­žė­ti pa­čia gam­ta, pa­ma­tė­me dau­gy­bę gra­žių vaiz­dų. Vie­nas jų – drus­kos eže­ras Bo­li­vi­jo­je. Sto­jo­me prie kiek­vie­no įdo­mes­nio vaiz­do. O šiais me­tais mū­sų ko­man­da va­rė ge­rai, kiek­vie­ną die­ną ro­dė re­zul­ta­tus, to­dėl re­a­liai mums rū­pė­jo tik dar­bas“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Vy­tau­tas pats dė­lio­jo gra­fi­ką, kur va­žiuo­ti, ieš­ko­jo vie­tų, kad ga­lė­tų iš­gau­ti kuo įspū­din­ges­nių Da­ka­ro kad­rų. Mie­go­ti nak­ti­mis jam tek­da­vo vos po dvi tris va­lan­das. Ir taip be­ne tris sa­vai­tes.

Ta­čiau iš­se­ki­mo, grį­žęs iš Da­ka­ro, Vy­tau­tas ne­jau­čia. Tam, ma­tyt, reikš­mės tu­rė­jo jo pa­ties di­de­lis no­ras iš­šū­kių ir nu­si­tei­ki­mas, kad da­bar tris sa­vai­tes teks gy­ven­ti vi­sai ki­to­kiu, įtemp­tu re­ži­mu. „Kuo iš­šū­kiai sun­kes­ni, tuo man ge­riau“, – ti­ki­no vy­ras.

Iš­lai­dos – de­šim­ti­mis tūks­tan­čių

Į V.Ža­los ir S.Jur­ge­lė­no ko­man­dą aly­tiš­kis pa­te­ko vi­sai at­si­tik­ti­nai. Is­to­ri­jos šak­nys sie­kia dar jo vai­kys­tę, kai per te­le­vi­zi­ją ste­bė­da­mas Da­ka­ro ra­lį, pra­leis­da­vo ne vie­ną be­mie­gę nak­tį. „Au­to­mo­bi­liai tuo me­tu man bu­vo la­bai įdo­mu. Gal­būt tai už­si­li­ko ma­no gal­vo­je, o no­ras bū­ti ten ir pa­čiam vys­tė­si są­mo­nin­gai“, – svars­tė vy­riš­kis.

Prieš pus­an­trų me­tų jis kaip spor­to fo­to­gra­fas da­ly­va­vo Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se. „Pra­ėjus dviem mė­ne­siams po olim­pia­dos, vėl puo­liau į ru­ti­ną. O aš gy­ven­ti ra­miai, bū­ti vie­no­je vie­to­je tie­siog ne­mo­ku. Ta­da vėl ėmiau ieš­ko­ti iš­šū­kių. Kaip tik tuo me­tu lau­kė Da­ka­ras. Pa­skam­bi­nau vi­soms ko­man­doms, ta­čiau jos jau bu­vo vi­siš­kai su­si­kom­plek­ta­vu­sios ir man vie­tos jau ne­be­bu­vo. Pa­ban­džiau lai­mę an­trą kar­tą. Bū­tent Vai­do­to ir Sau­liaus ko­man­da man pa­siū­lė vie­tą, ta­čiau su są­ly­ga, kad vi­sas iš­lai­das su­si­mo­kė­siu pats. Iš­krapš­čiau vi­sų me­tų san­tau­pas ir su­ki­šau į ke­lio­nę. Pa­si­ro­do, vis­kas bu­vo ne vel­tui, ma­no pa­da­ry­tas įdir­bis at­si­pir­ko su kau­pu, nes šie­met jie ma­ne vėl pa­kvie­tė, tik šį­kart jau su fi­nan­sa­vi­mu“, – is­to­ri­ją, kaip pa­te­ko į Da­ka­rą, pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Pir­ma­sis Da­ka­ras jam tą­kart pa­tuš­ti­no ki­še­nes maž­daug tri­mis tūks­tan­čiais eu­rų. Ta­čiau ši pi­ni­gų su­ma tė­ra grū­de­lis, pa­ly­gin­ti su tuo, ko­kių iš­lai­dų iš­ties rei­kia, kad fo­to­gra­fas ga­lė­tų kom­for­tiš­kai dirb­ti Da­ka­re.

Pa­sak Vy­tau­to, su­ma ga­li siek­ti ir dau­giau nei de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. Vien ak­re­di­ta­ci­ja fo­to­gra­fui kai­nuo­ti ga­li ne­to­li ke­tu­rių tūks­tan­čių eu­rų. Bū­tent dėl tos prie­žas­ties aly­tiš­kis į pra­ėju­sių me­tų Da­ka­rą vy­ko be ak­re­di­ta­ci­jos, to­dėl jam te­ko ge­rai pa­suk­ti gal­vą, kaip be­fo­tog­ra­fuo­jant ne­pa­tek­ti į or­ga­ni­za­to­rių aki­ra­tį, kad ne­bū­tų iš­vy­tas.

Jis pri­pa­ži­no, kad šie­met tu­rė­jo ir dau­giau pa­siū­ly­mų vyk­ti į Da­ka­rą kaip pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas, ta­čiau jis li­ko iš­ti­ki­mas tai ko­man­dai, dėl ku­rios į ra­lį pa­te­ko pir­mą kar­tą. „Man la­bai svar­bus vi­di­nis san­ty­kis su ko­man­da ir ra­my­bė. Ki­to­se ko­man­do­se vis­kas su­sty­guo­ta griež­tai, pa­gal tai­syk­les, ne­ga­li nie­kur nu­klys­ti, o mū­sų ko­man­da į vis­ką žiū­rė­jo la­bai li­be­ra­liai. Va­ka­rais, jei­gu la­bai no­ri, ga­li net skar­di­nę alaus at­si­da­ry­ti. Ga­lė­da­vau sau ra­miai prie kom­piu­te­rio il­giau pa­dir­bė­ti ir va­ka­rais. Su šia ko­man­da tu­rė­jau daug lais­vės“, – at­vi­ra­vo vy­riš­kis.

Ti­kė­jo ko­man­dos sėk­me

Pa­pra­šy­tas iš­skir­ti, įvar­dy­ti įsi­min­ti­niau­sias aki­mir­kas Da­ka­re, Vy­tau­tas to pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo, nes, pa­sak jo, jau pats Da­ka­ro ra­lis yra tar­si gy­vas or­ga­niz­mas, ku­rio gy­ve­ni­mas ver­da kiek­vie­ną die­ną ir nak­tį: „Pats Da­ka­ras yra įspū­din­gas da­ly­kas. Kai tu kaž­kur sė­di, per­gal­vo­ji, ką šian­dien da­rei, kaip vis­kas at­ro­do ap­link, už­da­ra­me par­ke ta­ve su­pa pen­ki tūks­tan­čiai žmo­nių, vis­kas ver­da tar­si ko­kiam skruz­dė­ly­ne ir kas­nakt skir­tin­go­se vie­to­se, vie­ną nuo ki­tos ski­rian­čio­se apie tūks­tan­tį ki­lo­met­rų, ta­da tu su­vo­ki ren­gi­nio mas­tą. Žmo­nių in­dė­lis į tai taip pat yra įspū­din­gas, ma­tai, kaip jie, ne­gai­lė­da­mi sa­vęs, ne­pa­mie­ga, ne­pa­val­go, le­kia da­ry­ti sa­vo dar­bų. Vi­sa tai man pa­li­ko įspū­dį, ko ge­ro, iš spor­ti­nio in­te­re­so pu­sės, nes ten žmo­nės ko­vo­ja, ati­duo­da vi­są sa­ve ir tai la­bai už­kre­čia. Iš la­bai ar­ti ma­tau spor­ti­nin­kus, lenk­ty­ni­nin­kus, ma­tau, kaip jie iš­gy­ve­na, sten­gia­si. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad Da­ka­ras yra pa­čios sun­kiau­sios lenk­ty­nės pa­sau­ly­je.“

Tur­būt di­džiau­sias trū­ku­mas per vi­są Da­ka­ro ra­lio lai­ko­tar­pį, su ku­riuo su­si­dū­rė fo­to­gra­fas, bu­vo ri­bo­tas in­ter­ne­to ry­šys, dėl ku­rio per­duo­ti in­for­ma­ci­ją Lie­tu­vai kar­tais iš­ties bū­da­vo su­dė­tin­ga.

Pa­si­tei­ra­vus, ar Vy­tau­tas pats ti­kė­jo­si, kad V.Ža­lai ir S.Jur­ge­lė­nui pa­vyks pa­siek­ti to­kių aukš­tų re­zul­ta­tų (ben­dro­je įskai­to­je – 18 vie­ta), jis tik at­sa­kė: „Jei­gu ne­si­ti­ki, tai ko ten iš vi­so va­žiuo­ti? Be ti­kė­ji­mo sa­vo ga­li­my­bė­mis, sėk­me, net ne­ver­ta kel­ti ko­jos iš na­mų. Aš as­me­niš­kai tuo la­bai ti­kė­jau, juo­lab kad ir bu­vo nu­pirk­ta nau­ja ma­ši­na, la­biau ati­tin­kan­ti Da­ka­ro stan­dar­tus, pa­ti­ki­mes­nė. Ko­man­da bu­vo tam pa­si­ruo­šu­si. Bu­vo eta­pas, kai mū­siš­kiai net ap­len­kė ly­de­rius. Ži­no­ma, bu­vo ir ne to­kių sėk­min­gų eta­pų, pa­vyz­džiui, kai pra­ra­do­me ke­le­tą va­lan­dų, kuomet lūžo vairo traukė, dėl jos buvo prarastas pusašis ir nutraukta stabdžių šlangelė. Dėl to po­zi­ci­ja ga­lė­jo bū­ti daug ge­res­nė, ta­čiau ten Da­ka­ras, ten kiek­vie­ną aki­mir­ką ga­li nu­tik­ti tai, ko vi­sai ne­si­ti­kė­jai.“

Ga­lė­jo bū­ti aukš­tes­nė­je po­zi­ci­jo­je

Vy­tau­to klau­sė­me, ar ne­bu­vo svei­ko pa­vy­do, kad re­zul­ta­ty­viau­sia šie­met lie­tu­vių ko­man­da bu­vo An­ta­no Juk­ne­vi­čiaus, o ne V.Ža­los. „Tai na­tū­ra­lus da­ly­kas, kad kaž­kas yra prie­ky­je, o kaž­kas ne. Man tai tik­rai ne­bu­vo jo­kio pa­vy­do. Ne vel­tui pa­si­rin­kau bū­ti su šia ko­man­da, jie ma­no bi­čiu­liai, žmo­nės, su ku­riais man mie­la bū­ti. Aš kon­kre­čiai ži­nau, ko­dėl tai yra 18 vie­ta. Mū­siš­kiai yra Va­nagui padėję atversti automo­bilį nuo stogo, pa­sko­li­nę pa­dan­gų Juknevičiui. Jam net­gi pas­ku­ti­nę pa­dan­gą da­vė, nors mū­siš­kiai dar ne­bu­vo bai­gę grei­čio ruo­žo. Jei­gu pa­dan­ga bū­tų ne­ti­kė­tai pra­kiu­ru­si, mū­sų ko­man­dai vis­kas bū­tų bai­gę­si blo­gai. Tai spor­ti­nis da­ly­kas, žai­di­mas. O dar ži­nant, kiek iš­krin­ta da­ly­vių... Be abe­jo, no­rė­tų­si bū­ti aukš­čiau, ir jei­gu ne tos pra­ras­tos va­lan­dos, tik­rai bū­tu­me aukš­čiau už Juk­ne­vi­čių. Iš ki­tos pu­sės, tai bus pa­spir­tis dar ge­riau pa­si­ruoš­ti ki­tam Da­ka­rui“, – ti­ki­no vy­riš­kis.

Pa­si­tei­ra­vo­me, ir kaip jis ver­ti­na pas­ku­ti­nio iš tau­tie­čių fi­ni­ša­vu­sio Be­ne­dik­to Va­na­go ko­man­dos pa­si­ro­dy­mą Da­ka­re, juk dau­gy­bė ger­bė­jų iš jo ti­kė­jo­si aukš­čiau­sių iš vi­sų lie­tu­vių re­zul­ta­tų. Čia Vy­tau­tas iš­li­ko tak­tiš­kas ir pa­brė­žė, kad vie­ta pri­klau­so ne tik nuo vie­no žmo­gaus, bet ir nuo štur­ma­no, ke­lio, tech­ni­kos, be­ga­lės ki­tų da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li nu­spė­ti.

„Ne­ma­nau, kad žmo­gaus ži­no­mu­mas le­mia re­zul­ta­tus. Juo­lab nie­ka­da jo re­zul­ta­tų ne­sie­jau su šiuo fak­tu, gal­būt net­gi jam sun­kiau ne­gu vi­siems ki­tiems. Va­na­gas tu­ri už­si­brė­žęs la­bai di­de­lių tiks­lų. Man net­gi ža­vu, kiek jis su­ge­ba ap­im­ti daug da­ry­ti. Da­ka­ras yra Da­ka­ras, tu ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia už ko­pos. Tai yra spor­tas“, – sa­kė Vy­tau­tas.

Iš­vyks­ta į žie­mos olim­pia­dą

Ne­ti­kė­tų nuo­ty­kių ten už­te­ko ir fo­to­gra­fams. Net į tam tik­ras tra­sų vie­tas ke­lio­mis va­lan­do­mis anks­čiau nei lenk­ty­ni­nin­kai iš­va­žia­vu­siai fo­to­gra­fų ko­man­dai ne kar­tą te­ko keis­ti marš­ru­tą, va­žia­vi­mo kryp­tį, kad į rei­kia­mą vie­tą at­vyk­tų lai­ku, kirs­ti ko­pas, jo­se už­klimp­ti, ieš­ko­ti nau­jų fo­to­gra­fuo­ti tin­ka­mų vie­tų. Pa­sak jo, te­ko va­žiuo­ti ir to­kio­mis vie­to­vė­mis, kur nu­si­gau­ti de­šimt ki­lo­met­rų ga­li už­truk­ti vi­są va­lan­dą.

„Lai­mei, kri­ti­nių mo­men­tų iš­veng­ti pa­vy­ko. Ma­nau, kad tam pa­dė­jo ma­no iš­mok­tos pa­mo­kos pra­ėju­sių me­tų Da­ka­re. O jų bu­vo. Pa­vyz­džiui, kai sto­vyk­lo­je pa­li­kau sa­vo ke­pu­rę. Po die­nos, pra­leis­tos sau­lė­kai­to­je, gal­va tie­siog ply­šo iš skaus­mo. Ki­tą die­ną ne­ga­lė­jau už­si­dė­ti ke­pu­rės ant gal­vos, nes nuo nu­de­gi­mo skau­dė­jo odą“, – pa­sa­ko­jo vy­ras, į šį ra­lį pla­nuo­jan­tis vyk­ti ir ki­tą­met.

Na­muo­se at­si­kvė­pęs vos po­rą sa­vai­čių, šiek tiek pa­bu­vęs su Alytujė gyvenančiais tė­vais ir drau­ge, Vy­tau­tas vėl šią sa­vai­tę iš­skren­da fo­to­gra­fuo­ti žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių aki­mir­kų Pjong­čan­ge, Pie­tų Ko­rė­jo­je, ir ten pra­leis taip pat tris sa­vai­tes. Tai pir­mo­sios jam žie­mos žai­dy­nės, to­dėl ne­kan­trau­ja su­si­dur­ti su nau­jais ir dar ne­iš­ban­dy­tais po­ty­riais. „Ma­nęs lau­kia ki­to­kios oro są­ly­gos, at­stu­mai ki­ti, nau­jos spor­to ša­kos. Ži­nau, kad vėl vis­kas bus ki­taip“, – lū­kes­čiais da­li­jo­si aly­tiš­kis.

Pa­ti­ko tai, kas ne­su­vai­din­ta

Pa­sak jo, iš­gy­ven­ti vien iš spor­to fo­to­gra­fi­jos bū­tų su­dė­tin­ga, to­dėl ša­lia šio sa­vo dar­bo jis dar už­si­i­ma ir re­kla­mi­ne fo­to­gra­fi­ja, ta­čiau taip pat spor­to sri­ty­je. Vy­ras fo­to­gra­fuo­ja ir po­pu­lia­raus spor­ti­nės ap­ran­gos pre­kės žen­klo at­sto­vams. Ves­tu­vių, krikš­ty­nų, ju­bi­lie­jų jis ne­fo­tog­ra­fuo­ja, ne­bent tik ar­ti­miems drau­gams ir gi­mi­nai­čiams. Yra iš­ban­dęs dau­gy­bę fo­to­gra­fi­jos rū­šių, ta­čiau sa­ve at­ra­do bū­tent spor­to fo­to­gra­fo vaid­me­ny­je.

„Man vi­suo­met pa­tik­da­vo gat­vės fo­to­gra­fi­ja, do­ku­men­ti­ka, nes jo­je vis­kas tik­ra, nė­ra nie­ko su­vai­din­to. Taip ir spor­te – vi­sos ver­dan­čios emo­ci­jos yra tik­rų tik­riau­sios, ir tai ma­ne trau­kia. Kai tu olim­pia­do­je fo­to­gra­fuo­ji krep­ši­nį ir esi vos per met­rą nuo bau­dos aikš­te­lės, jau­ti tą žai­dė­jų jė­gą, ma­tai, kaip jiems krin­ta pra­kai­to la­šas, gir­di, kaip jie kei­kia­si, rė­kia, kaip iš­gy­ve­na tam tik­rus mo­men­tus, vi­sa tai la­bai už­ka­bi­na. Tu jau­tie­si toks gy­vas... Vis­ką ga­li iš­gy­ven­ti ir pats sa­vo kū­nu. Dėl to spor­to fo­to­gra­fi­ja yra ma­no sti­chi­ja“, – sa­kė pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad ne­no­rė­tų bū­ti tik vie­nos spor­to rū­šies fo­to­gra­fu. Jam pa­tin­ka ne­ži­no­my­bė, trau­kia nau­ji da­ly­kai, nau­ja ap­lin­ka.

Sa­ve lai­ko aly­tiš­kiu

Nors šiuo me­tu Vy­tau­tas gy­ve­na Vil­niu­je, sa­ve jis lai­ko tik­ru dzū­ku, aly­tiš­kiu, o Aly­tus yra jo gim­tie­ji na­mai, į ku­riuos grįž­ta pail­sė­ti, ap­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. „Aly­tus man yra ta vie­ta, į ku­rią su­grįž­tu ra­miai pa­bū­ti, su­sto­ti, pa­gal­vo­ti. Čia man tar­si lai­kas su­sto­ja. Pa­bu­vęs gim­ti­nė­je, vėl su nau­jo­mis jė­go­mis ga­liu grįž­ti į tą šur­mu­lį, grei­tą gy­ve­ni­mą“, – ti­ki­no aly­tiš­kis.

„Čia aš už­au­gau, čia ma­no tė­vai, drau­gai, čia bai­giau tuometinę Vo­lun­gės viduri­nę mo­kyk­lą. Aly­tus ma­no šir­dy vi­suo­met liks di­de­lis mies­tas pa­sau­ly­je“, – sa­kė vy­riš­kis.

Jis pa­ti­ki­no, kad ge­rai jau­čia­si bet ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te, vi­sur pri­si­tai­ko. Jam te­ko ku­rį lai­ką gy­ven­ti už­sie­ny­je, ku­ria­me su­tin­ka aly­tiš­kių. O apie juos Vy­tau­tas ga­li pa­sa­ky­ti tik pa­čius ge­riau­sius žo­džius. Pa­sak jo, dzū­ke­liai – la­bai stro­pūs, šil­ti, nuo­šir­dūs, pa­slau­gūs, vi­sa­da pa­si­ruo­šę da­ly­tis.

Laura BALIUKONIENĖ