Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ekstremalūs alytiškio fotografo potyriai Dakare

Aly­tiš­kis pro­fe­sio­na­lus spor­to fo­to­gra­fas Vy­tau­tas Dran­gi­nis - vie­nas lai­min­gų­jų, pa­te­kęs į Da­ka­ro ra­ly­je da­ly­va­vu­sių ir 18 vie­tą ben­dro­je įskai­to­je iš­plė­šu­sių lie­tu­vių Vai­do­to Ža­los ir Sau­liaus Jur­ge­lė­no ko­man­dos gre­tas. „Iš taip ar­ti ste­bė­ti pa­čias karš­čiau­sias Da­ka­ro aki­mir­kas ga­li tik jas įam­ži­nan­tys ak­re­di­tuo­ti as­me­nys. To, ką ma­to­me mes, ne­pa­ma­tys nė vie­nas žiū­ro­vas“, - tei­gė pro­fe­sio­na­las, ko­man­do­je at­li­kęs fo­to­gra­fo vaid­me­nį. Be­je, ak­re­di­ta­ci­ja į to­kį ren­gi­nį kai­nuo­ja net ke­le­tą tūks­tan­čių eu­rų, ta­čiau, kaip sa­kė Vy­tau­tas, to­kie pi­ni­gai yra ver­ti ne­pa­kar­to­ja­mų Da­ka­ro ra­lio aki­mir­kų.

Kuo sun­kiau, tuo ge­riau

Aly­tiš­kis Da­ka­ro ra­lį iš taip ar­ti ste­bė­jo jau an­trą kar­tą, ta­čiau šie me­tai, pa­sak jo, bu­vo tie­siog ne­pri­lygs­ta­mi pir­mie­siems.

„Pir­mo­jo ir šio Da­ka­ro įspū­džiai la­bai skir­tin­gi, nes pir­ma­ja­me ma­no fo­to­gra­fuo­ta­me Da­ka­re mū­sų ko­man­da iš­kri­to jau po ket­vir­to ruo­žo. Ta­da li­ku­sį Da­ka­ro lai­ką tu­rė­jo­me ga­li­my­bę mė­gau­tis aki­mir­ko­mis, te­ko ma­žiau at­sa­ko­my­bės, ga­lė­jo­me dau­giau lai­ko skir­ti pa­sig­ro­žė­ti pa­čia gam­ta, pa­ma­tė­me dau­gy­bę gra­žių vaiz­dų. Vie­nas jų – drus­kos eže­ras Bo­li­vi­jo­je. Sto­jo­me prie kiek­vie­no įdo­mes­nio vaiz­do. O šiais me­tais mū­sų ko­man­da va­rė ge­rai, kiek­vie­ną die­ną ro­dė re­zul­ta­tus, to­dėl re­a­liai mums rū­pė­jo tik dar­bas“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Vy­tau­tas pats dė­lio­jo gra­fi­ką, kur va­žiuo­ti, ieš­ko­jo vie­tų, kad ga­lė­tų iš­gau­ti kuo įspū­din­ges­nių Da­ka­ro kad­rų. Mie­go­ti nak­ti­mis jam tek­da­vo vos po dvi tris va­lan­das. Ir taip be­ne tris sa­vai­tes.

Ta­čiau iš­se­ki­mo, grį­žęs iš Da­ka­ro, Vy­tau­tas ne­jau­čia. Tam, ma­tyt, reikš­mės tu­rė­jo jo pa­ties di­de­lis no­ras iš­šū­kių ir nu­si­tei­ki­mas, kad da­bar tris sa­vai­tes teks gy­ven­ti vi­sai ki­to­kiu, įtemp­tu re­ži­mu. „Kuo iš­šū­kiai sun­kes­ni, tuo man ge­riau“, – ti­ki­no vy­ras.

Iš­lai­dos – de­šim­ti­mis tūks­tan­čių

Į V.Ža­los ir S.Jur­ge­lė­no ko­man­dą aly­tiš­kis pa­te­ko vi­sai at­si­tik­ti­nai. Is­to­ri­jos šak­nys sie­kia dar jo vai­kys­tę, kai per te­le­vi­zi­ją ste­bė­da­mas Da­ka­ro ra­lį, pra­leis­da­vo ne vie­ną be­mie­gę nak­tį. „Au­to­mo­bi­liai tuo me­tu man bu­vo la­bai įdo­mu. Gal­būt tai už­si­li­ko ma­no gal­vo­je, o no­ras bū­ti ten ir pa­čiam vys­tė­si są­mo­nin­gai“, – svars­tė vy­riš­kis.

Prieš pus­an­trų me­tų jis kaip spor­to fo­to­gra­fas da­ly­va­vo Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se. „Pra­ėjus dviem mė­ne­siams po olim­pia­dos, vėl puo­liau į ru­ti­ną. O aš gy­ven­ti ra­miai, bū­ti vie­no­je vie­to­je tie­siog ne­mo­ku. Ta­da vėl ėmiau ieš­ko­ti iš­šū­kių. Kaip tik tuo me­tu lau­kė Da­ka­ras. Pa­skam­bi­nau vi­soms ko­man­doms, ta­čiau jos jau bu­vo vi­siš­kai su­si­kom­plek­ta­vu­sios ir man vie­tos jau ne­be­bu­vo. Pa­ban­džiau lai­mę an­trą kar­tą. Bū­tent Vai­do­to ir Sau­liaus ko­man­da man pa­siū­lė vie­tą, ta­čiau su są­ly­ga, kad vi­sas iš­lai­das su­si­mo­kė­siu pats. Iš­krapš­čiau vi­sų me­tų san­tau­pas ir su­ki­šau į ke­lio­nę. Pa­si­ro­do, vis­kas bu­vo ne vel­tui, ma­no pa­da­ry­tas įdir­bis at­si­pir­ko su kau­pu, nes šie­met jie ma­ne vėl pa­kvie­tė, tik šį­kart jau su fi­nan­sa­vi­mu“, – is­to­ri­ją, kaip pa­te­ko į Da­ka­rą, pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Pir­ma­sis Da­ka­ras jam tą­kart pa­tuš­ti­no ki­še­nes maž­daug tri­mis tūks­tan­čiais eu­rų. Ta­čiau ši pi­ni­gų su­ma tė­ra grū­de­lis, pa­ly­gin­ti su tuo, ko­kių iš­lai­dų iš­ties rei­kia, kad fo­to­gra­fas ga­lė­tų kom­for­tiš­kai dirb­ti Da­ka­re.

Pa­sak Vy­tau­to, su­ma ga­li siek­ti ir dau­giau nei de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. Vien ak­re­di­ta­ci­ja fo­to­gra­fui kai­nuo­ti ga­li ne­to­li ke­tu­rių tūks­tan­čių eu­rų. Bū­tent dėl tos prie­žas­ties aly­tiš­kis į pra­ėju­sių me­tų Da­ka­rą vy­ko be ak­re­di­ta­ci­jos, to­dėl jam te­ko ge­rai pa­suk­ti gal­vą, kaip be­fo­tog­ra­fuo­jant ne­pa­tek­ti į or­ga­ni­za­to­rių aki­ra­tį, kad ne­bū­tų iš­vy­tas.

Jis pri­pa­ži­no, kad šie­met tu­rė­jo ir dau­giau pa­siū­ly­mų vyk­ti į Da­ka­rą kaip pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas, ta­čiau jis li­ko iš­ti­ki­mas tai ko­man­dai, dėl ku­rios į ra­lį pa­te­ko pir­mą kar­tą. „Man la­bai svar­bus vi­di­nis san­ty­kis su ko­man­da ir ra­my­bė. Ki­to­se ko­man­do­se vis­kas su­sty­guo­ta griež­tai, pa­gal tai­syk­les, ne­ga­li nie­kur nu­klys­ti, o mū­sų ko­man­da į vis­ką žiū­rė­jo la­bai li­be­ra­liai. Va­ka­rais, jei­gu la­bai no­ri, ga­li net skar­di­nę alaus at­si­da­ry­ti. Ga­lė­da­vau sau ra­miai prie kom­piu­te­rio il­giau pa­dir­bė­ti ir va­ka­rais. Su šia ko­man­da tu­rė­jau daug lais­vės“, – at­vi­ra­vo vy­riš­kis.

Ti­kė­jo ko­man­dos sėk­me

Pa­pra­šy­tas iš­skir­ti, įvar­dy­ti įsi­min­ti­niau­sias aki­mir­kas Da­ka­re, Vy­tau­tas to pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo, nes, pa­sak jo, jau pats Da­ka­ro ra­lis yra tar­si gy­vas or­ga­niz­mas, ku­rio gy­ve­ni­mas ver­da kiek­vie­ną die­ną ir nak­tį: „Pats Da­ka­ras yra įspū­din­gas da­ly­kas. Kai tu kaž­kur sė­di, per­gal­vo­ji, ką šian­dien da­rei, kaip vis­kas at­ro­do ap­link, už­da­ra­me par­ke ta­ve su­pa pen­ki tūks­tan­čiai žmo­nių, vis­kas ver­da tar­si ko­kiam skruz­dė­ly­ne ir kas­nakt skir­tin­go­se vie­to­se, vie­ną nuo ki­tos ski­rian­čio­se apie tūks­tan­tį ki­lo­met­rų, ta­da tu su­vo­ki ren­gi­nio mas­tą. Žmo­nių in­dė­lis į tai taip pat yra įspū­din­gas, ma­tai, kaip jie, ne­gai­lė­da­mi sa­vęs, ne­pa­mie­ga, ne­pa­val­go, le­kia da­ry­ti sa­vo dar­bų. Vi­sa tai man pa­li­ko įspū­dį, ko ge­ro, iš spor­ti­nio in­te­re­so pu­sės, nes ten žmo­nės ko­vo­ja, ati­duo­da vi­są sa­ve ir tai la­bai už­kre­čia. Iš la­bai ar­ti ma­tau spor­ti­nin­kus, lenk­ty­ni­nin­kus, ma­tau, kaip jie iš­gy­ve­na, sten­gia­si. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad Da­ka­ras yra pa­čios sun­kiau­sios lenk­ty­nės pa­sau­ly­je.“

Tur­būt di­džiau­sias trū­ku­mas per vi­są Da­ka­ro ra­lio lai­ko­tar­pį, su ku­riuo su­si­dū­rė fo­to­gra­fas, bu­vo ri­bo­tas in­ter­ne­to ry­šys, dėl ku­rio per­duo­ti in­for­ma­ci­ją Lie­tu­vai kar­tais iš­ties bū­da­vo su­dė­tin­ga.

Pa­si­tei­ra­vus, ar Vy­tau­tas pats ti­kė­jo­si, kad V.Ža­lai ir S.Jur­ge­lė­nui pa­vyks pa­siek­ti to­kių aukš­tų re­zul­ta­tų (ben­dro­je įskai­to­je – 18 vie­ta), jis tik at­sa­kė: „Jei­gu ne­si­ti­ki, tai ko ten iš vi­so va­žiuo­ti? Be ti­kė­ji­mo sa­vo ga­li­my­bė­mis, sėk­me, net ne­ver­ta kel­ti ko­jos iš na­mų. Aš as­me­niš­kai tuo la­bai ti­kė­jau, juo­lab kad ir bu­vo nu­pirk­ta nau­ja ma­ši­na, la­biau ati­tin­kan­ti Da­ka­ro stan­dar­tus, pa­ti­ki­mes­nė. Ko­man­da bu­vo tam pa­si­ruo­šu­si. Bu­vo eta­pas, kai mū­siš­kiai net ap­len­kė ly­de­rius. Ži­no­ma, bu­vo ir ne to­kių sėk­min­gų eta­pų, pa­vyz­džiui, kai pra­ra­do­me ke­le­tą va­lan­dų, kuomet lūžo vairo traukė, dėl jos buvo prarastas pusašis ir nutraukta stabdžių šlangelė. Dėl to po­zi­ci­ja ga­lė­jo bū­ti daug ge­res­nė, ta­čiau ten Da­ka­ras, ten kiek­vie­ną aki­mir­ką ga­li nu­tik­ti tai, ko vi­sai ne­si­ti­kė­jai.“

Ga­lė­jo bū­ti aukš­tes­nė­je po­zi­ci­jo­je

Vy­tau­to klau­sė­me, ar ne­bu­vo svei­ko pa­vy­do, kad re­zul­ta­ty­viau­sia šie­met lie­tu­vių ko­man­da bu­vo An­ta­no Juk­ne­vi­čiaus, o ne V.Ža­los. „Tai na­tū­ra­lus da­ly­kas, kad kaž­kas yra prie­ky­je, o kaž­kas ne. Man tai tik­rai ne­bu­vo jo­kio pa­vy­do. Ne vel­tui pa­si­rin­kau bū­ti su šia ko­man­da, jie ma­no bi­čiu­liai, žmo­nės, su ku­riais man mie­la bū­ti. Aš kon­kre­čiai ži­nau, ko­dėl tai yra 18 vie­ta. Mū­siš­kiai yra Va­nagui padėję atversti automo­bilį nuo stogo, pa­sko­li­nę pa­dan­gų Juknevičiui. Jam net­gi pas­ku­ti­nę pa­dan­gą da­vė, nors mū­siš­kiai dar ne­bu­vo bai­gę grei­čio ruo­žo. Jei­gu pa­dan­ga bū­tų ne­ti­kė­tai pra­kiu­ru­si, mū­sų ko­man­dai vis­kas bū­tų bai­gę­si blo­gai. Tai spor­ti­nis da­ly­kas, žai­di­mas. O dar ži­nant, kiek iš­krin­ta da­ly­vių... Be abe­jo, no­rė­tų­si bū­ti aukš­čiau, ir jei­gu ne tos pra­ras­tos va­lan­dos, tik­rai bū­tu­me aukš­čiau už Juk­ne­vi­čių. Iš ki­tos pu­sės, tai bus pa­spir­tis dar ge­riau pa­si­ruoš­ti ki­tam Da­ka­rui“, – ti­ki­no vy­riš­kis.

Pa­si­tei­ra­vo­me, ir kaip jis ver­ti­na pas­ku­ti­nio iš tau­tie­čių fi­ni­ša­vu­sio Be­ne­dik­to Va­na­go ko­man­dos pa­si­ro­dy­mą Da­ka­re, juk dau­gy­bė ger­bė­jų iš jo ti­kė­jo­si aukš­čiau­sių iš vi­sų lie­tu­vių re­zul­ta­tų. Čia Vy­tau­tas iš­li­ko tak­tiš­kas ir pa­brė­žė, kad vie­ta pri­klau­so ne tik nuo vie­no žmo­gaus, bet ir nuo štur­ma­no, ke­lio, tech­ni­kos, be­ga­lės ki­tų da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li nu­spė­ti.

„Ne­ma­nau, kad žmo­gaus ži­no­mu­mas le­mia re­zul­ta­tus. Juo­lab nie­ka­da jo re­zul­ta­tų ne­sie­jau su šiuo fak­tu, gal­būt net­gi jam sun­kiau ne­gu vi­siems ki­tiems. Va­na­gas tu­ri už­si­brė­žęs la­bai di­de­lių tiks­lų. Man net­gi ža­vu, kiek jis su­ge­ba ap­im­ti daug da­ry­ti. Da­ka­ras yra Da­ka­ras, tu ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia už ko­pos. Tai yra spor­tas“, – sa­kė Vy­tau­tas.

Iš­vyks­ta į žie­mos olim­pia­dą

Ne­ti­kė­tų nuo­ty­kių ten už­te­ko ir fo­to­gra­fams. Net į tam tik­ras tra­sų vie­tas ke­lio­mis va­lan­do­mis anks­čiau nei lenk­ty­ni­nin­kai iš­va­žia­vu­siai fo­to­gra­fų ko­man­dai ne kar­tą te­ko keis­ti marš­ru­tą, va­žia­vi­mo kryp­tį, kad į rei­kia­mą vie­tą at­vyk­tų lai­ku, kirs­ti ko­pas, jo­se už­klimp­ti, ieš­ko­ti nau­jų fo­to­gra­fuo­ti tin­ka­mų vie­tų. Pa­sak jo, te­ko va­žiuo­ti ir to­kio­mis vie­to­vė­mis, kur nu­si­gau­ti de­šimt ki­lo­met­rų ga­li už­truk­ti vi­są va­lan­dą.

„Lai­mei, kri­ti­nių mo­men­tų iš­veng­ti pa­vy­ko. Ma­nau, kad tam pa­dė­jo ma­no iš­mok­tos pa­mo­kos pra­ėju­sių me­tų Da­ka­re. O jų bu­vo. Pa­vyz­džiui, kai sto­vyk­lo­je pa­li­kau sa­vo ke­pu­rę. Po die­nos, pra­leis­tos sau­lė­kai­to­je, gal­va tie­siog ply­šo iš skaus­mo. Ki­tą die­ną ne­ga­lė­jau už­si­dė­ti ke­pu­rės ant gal­vos, nes nuo nu­de­gi­mo skau­dė­jo odą“, – pa­sa­ko­jo vy­ras, į šį ra­lį pla­nuo­jan­tis vyk­ti ir ki­tą­met.

Na­muo­se at­si­kvė­pęs vos po­rą sa­vai­čių, šiek tiek pa­bu­vęs su Alytujė gyvenančiais tė­vais ir drau­ge, Vy­tau­tas vėl šią sa­vai­tę iš­skren­da fo­to­gra­fuo­ti žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių aki­mir­kų Pjong­čan­ge, Pie­tų Ko­rė­jo­je, ir ten pra­leis taip pat tris sa­vai­tes. Tai pir­mo­sios jam žie­mos žai­dy­nės, to­dėl ne­kan­trau­ja su­si­dur­ti su nau­jais ir dar ne­iš­ban­dy­tais po­ty­riais. „Ma­nęs lau­kia ki­to­kios oro są­ly­gos, at­stu­mai ki­ti, nau­jos spor­to ša­kos. Ži­nau, kad vėl vis­kas bus ki­taip“, – lū­kes­čiais da­li­jo­si aly­tiš­kis.

Pa­ti­ko tai, kas ne­su­vai­din­ta

Pa­sak jo, iš­gy­ven­ti vien iš spor­to fo­to­gra­fi­jos bū­tų su­dė­tin­ga, to­dėl ša­lia šio sa­vo dar­bo jis dar už­si­i­ma ir re­kla­mi­ne fo­to­gra­fi­ja, ta­čiau taip pat spor­to sri­ty­je. Vy­ras fo­to­gra­fuo­ja ir po­pu­lia­raus spor­ti­nės ap­ran­gos pre­kės žen­klo at­sto­vams. Ves­tu­vių, krikš­ty­nų, ju­bi­lie­jų jis ne­fo­tog­ra­fuo­ja, ne­bent tik ar­ti­miems drau­gams ir gi­mi­nai­čiams. Yra iš­ban­dęs dau­gy­bę fo­to­gra­fi­jos rū­šių, ta­čiau sa­ve at­ra­do bū­tent spor­to fo­to­gra­fo vaid­me­ny­je.

„Man vi­suo­met pa­tik­da­vo gat­vės fo­to­gra­fi­ja, do­ku­men­ti­ka, nes jo­je vis­kas tik­ra, nė­ra nie­ko su­vai­din­to. Taip ir spor­te – vi­sos ver­dan­čios emo­ci­jos yra tik­rų tik­riau­sios, ir tai ma­ne trau­kia. Kai tu olim­pia­do­je fo­to­gra­fuo­ji krep­ši­nį ir esi vos per met­rą nuo bau­dos aikš­te­lės, jau­ti tą žai­dė­jų jė­gą, ma­tai, kaip jiems krin­ta pra­kai­to la­šas, gir­di, kaip jie kei­kia­si, rė­kia, kaip iš­gy­ve­na tam tik­rus mo­men­tus, vi­sa tai la­bai už­ka­bi­na. Tu jau­tie­si toks gy­vas... Vis­ką ga­li iš­gy­ven­ti ir pats sa­vo kū­nu. Dėl to spor­to fo­to­gra­fi­ja yra ma­no sti­chi­ja“, – sa­kė pa­šne­ko­vas ir pri­dū­rė, kad ne­no­rė­tų bū­ti tik vie­nos spor­to rū­šies fo­to­gra­fu. Jam pa­tin­ka ne­ži­no­my­bė, trau­kia nau­ji da­ly­kai, nau­ja ap­lin­ka.

Sa­ve lai­ko aly­tiš­kiu

Nors šiuo me­tu Vy­tau­tas gy­ve­na Vil­niu­je, sa­ve jis lai­ko tik­ru dzū­ku, aly­tiš­kiu, o Aly­tus yra jo gim­tie­ji na­mai, į ku­riuos grįž­ta pail­sė­ti, ap­mąs­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. „Aly­tus man yra ta vie­ta, į ku­rią su­grįž­tu ra­miai pa­bū­ti, su­sto­ti, pa­gal­vo­ti. Čia man tar­si lai­kas su­sto­ja. Pa­bu­vęs gim­ti­nė­je, vėl su nau­jo­mis jė­go­mis ga­liu grįž­ti į tą šur­mu­lį, grei­tą gy­ve­ni­mą“, – ti­ki­no aly­tiš­kis.

„Čia aš už­au­gau, čia ma­no tė­vai, drau­gai, čia bai­giau tuometinę Vo­lun­gės viduri­nę mo­kyk­lą. Aly­tus ma­no šir­dy vi­suo­met liks di­de­lis mies­tas pa­sau­ly­je“, – sa­kė vy­riš­kis.

Jis pa­ti­ki­no, kad ge­rai jau­čia­si bet ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te, vi­sur pri­si­tai­ko. Jam te­ko ku­rį lai­ką gy­ven­ti už­sie­ny­je, ku­ria­me su­tin­ka aly­tiš­kių. O apie juos Vy­tau­tas ga­li pa­sa­ky­ti tik pa­čius ge­riau­sius žo­džius. Pa­sak jo, dzū­ke­liai – la­bai stro­pūs, šil­ti, nuo­šir­dūs, pa­slau­gūs, vi­sa­da pa­si­ruo­šę da­ly­tis.

 

Laura BALIUKONIENĖ

Rekomenduojami video