Irako vadovaujama koalicija, į kurią įeina kurdų pajėgos ir JAV specialiosios pajėgos, pradėjo karinę kampaniją, kuria siekiama ekstremistinę grupuotę „Islamo valstybė“ išvaryti iš Mosulo – antro pagal dydį grupuotės valdomo miesto. Grupuotei „Islamo valstybė“ (IS) itin svarbus miestas Dabikas, kuriame, pasak grupuotės ideologų, turėtų įvykti apokaliptinis mūšis, ženklinantis pasaulio pabaigą, buvo atiduotas be mūšio. „Islamo valstybė“ praranda teritorijas visur. „Dawla“, arba „valstybė“, kurią grupuotė brutaliais metodais suformavo per praėjusius dvejus metus, byra akyse, Laisvosios Europos radijo interneto svetainėje rašo Davidas Patrikarakas.
Atrodo, kad grupuotės „Islamo valstybė“ „kalifato“ žlugimas yra neišvengiamas, tačiau tai nereiškia, kad pati grupuotė sunyks. Nepaisant pretenzijų į valstybingumą, „Islamo valstybė“ visada buvo teroristinė grupuotė, nors ir sugebėjusi užkariauti didelę dalį Sirijos ir Irako. Kaip ir visos teroristinės organizacijos, išvaryta iš didžiųjų miestų, ji ištirps kaimuose, miesteliuose ir dykumoje, kad toliau tęstų kovą kaip sukilėlių grupuotė.
Atsižvelgiant į tai, kad grupuotė „Islamo valstybė“ netenka teritorijų Irake (nors ir neaišku, kiek tai tęsis ir koks bus tokio atsitraukimo mastas), o Sirijoje patiria vis didesnį spaudimą, neišvengiamai kyla bendresnio pobūdžio klausimas: kaip tai paveiks platesnius abiejose šalyse vykstančius konfliktus, kurie prasidėjo iki tol, kai į juos įsitraukė „Islamo valstybė“.
Čia ir yra problemos esmė. Nei Irako vidaus nesantaikos, nei Sirijos pilietinio karo – konfliktų, kuriuos „Islamo valstybė“ tik dar pagilino savo išskirtiniu brutalumu ir rafinuota propaganda, – neįmanoma užbaigti karinėmis priemonėmis. Irake įtampa tarp sunitų ir šiitų niekur nedings, kaip ir nenustos lietis kraujas, net jei „Islamo valstybė“ galiausiai bus nugalėta. Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą remia Rusija ir Iranas, todėl opozicija negali nugalėti režimo, o Damaskas nepajėgus susigrąžinti visų prarastų teritorijų. Atrodo, kad kruvina aklavietė – vienintelė artimiausios ateities perspektyva.
Tai reiškia, kad problemos turi būti išspręstos politiškai, su Artimųjų Rytų valstybių ir Vakarų pagalba. Tačiau kiek Vakarai yra pasiryžę išspręsti Sirijos krizę?
Diplomatinės dvejonės skatina neapibrėžtumą
Maždaug prieš tris savaites įvyko nedidelis skandalas, kai britų valdžia konfiskavo prieš B. al-Assado valdžią pasisakančios aktyvistės Zainos Erhaim pasą, kai moteris atskrido į Londoną. Jai buvo pasakyta, kad, Sirijos institucijų duomenimis, jos pasas buvo pavogtas. Į šalį ji sugebėjo patekti tik su savo antruoju pasu.
Todėl ne be pagrindo gali susidaryti įspūdis, kad Jungtinė Karalystė taip kovoja su sirų disidentais ir daro nešvarų darbą už B. al-Assadą. Maža to, Z. Erhaim Laisvosios Europos radijui elektroniniu paštu teigė: „Tai nutiko ne tik man. Turiu informacijos apie penkis aktyvistus ar žurnalistus, kurių pasus pavogė, kai jie kreipėsi vizos Turkijoje. Tad nenuostabu, kad režimas skelbia visų tų, kurie išdrįsta mesti iššūkį režimo nusikaltimams ir kalbėti apie tai Vakaruose, pasų numerius. Formaliai Jungtinės Karalystės valdžia vadovaujasi galiojančiomis taisyklėmis, nepaisant to, kad jie turi reikalų su karo nusikaltėliu, kuris persekioja žurnalistę. Akivaizdu, kad B. al-Assado režimą jie vis dar vertina kaip teisėtą.“
Jungtinės Karalystės valdžios veiksmai atrodo ypač apgailėtini dėl to, kad jie panaudojami B. al-Assado propagandos tikslais. Z. Ehraim toliau teigė: „Jie elgiasi kaip tikri B. al-Assado parankiniai, padedantys nutildyti mane ir kitus. Rusijos valstybinė žiniasklaida apie incidentą pranešė su pasididžiavimu ir pateikė tai kaip įrodymą, kad Vakarai jų remiamą režimą vis dar pripažįsta kaip teisėtą valdžią.“
Tokie incidentai tik sustiprina su B. al-Assadu Sirijoje kovojančių sirų įtarimus, kad iš Vakarų jie negali tikėtis jokios rimtesnės pagalbos ir kad Vakarai greičiausiai siekia išsaugoti B. al-Assadą valdžioje. Ir kuo daugiau sirų taip mano, tuo daugiau jų bus pasirengę prisijungti prie „Islamo valstybės“ ar kitų antivakarietiškų grupuočių, kurias jie mato kaip veiksmingiausią jėgą, kovojančią su brutaliu režimu.
Kuo labiau įsivyraus nuostata, kad tokios valstybės, kaip Jungtinė Karalystė ir ypač Jungtinės Valstijos, nėra sąžiningi tarpininkai, tuo mažiau Sirijos sukilėliai jomis pasitikės derybose dėl politinio konflikto sprendimo, nors tai – vienintelis būdas nutraukti kraujo praliejimą. Vietoj reikšmingos paramos jie sulaukė dar didesnių karo baisumų. Rusija įsitraukė į konfliktą tariamai tam, kad kovotų su „Islamo valstybe“, tačiau iš tiesų ji puola opozicijos pajėgas ir visus tuos, kas kelia grėsmę Rusijos marionetei B. al-Assadui ir Rusijos karinei infrastruktūrai Tartuse.
Be to, pagrindinis B. al-Assado rėmėjas Iranas, sudaręs sandorį dėl savo branduolinės programos su Vašingtonu ir kitomis pasaulio didžiosiomis valstybėmis, palaipsniui grįžta į tarptautinę bendruomenę, o tuo pačiu metu jo remiamos šiitų grupuotės Sirijoje toliau žudo sunitus.
Visų šių įvairių veiksnių propagandinė vertė yra milžiniška ir, nepaisant pralaimėjimų karo lauke, „Islamo valstybė“ ir toliau pritrauks vis daugiau sunitų, kuriems beveik nebelieka jokių kitų variantų.
Apibendrindama Z. Erhaim teigė: „Tai bus paskutinė mano kelionė į Vakarus. Mano antrajame pase, kuriam jau 9 metai, nebeliko vietos antspaudams ir vizoms, be to, kitąmet baigiasi jo galiojimas. Tad prisijungsiu prie šimtų tūkstančių sirų, kurie yra niekas ir kurie neturi savo šalies. Neturėsiu jokių dokumentų, gyvenamosios vietos, banko sąskaitos, darbo ir ateities.“