Pradėdami karjerą Lietuvoje, startuoti norime ne nuo nulinės pozicijos, o mažiausiai nuo dešimtuko. Tačiau tam, kad sėkmingai pasiektum karjeros Olimpą, reikia nebijoti perlipti visas pakopas – taip sako šiuo metu vienas populiariausių žurnalistų šalyje Edvardas Žičkus, kuriam interviu duoti neatsisako pirmo ryškumo pasaulinės žvaigždės. Nors dabartinis jo darbas iš šalies atrodo kaip svajonė – nuolatinės kelionės, reportažai iš egzotiškų šalių ir pokalbiai su garsenybėmis – E. Žičkus neslepia, jog iki tol jam yra tekę ir kavą televizijos koridoriais nešioti, ir, ant peties užsidėjus kamerą, bėgioti paskui į Šiaulių bulvarą ištrūkusį žirgą.

Kone dvidešimt metų televizijoje dirbantis žurnalistas pripažįsta, kad iki šiol jaudinasi kalbindamas pasauliniu mastu žinomus žmones, ir tai, anot pašnekovo, yra gerai – mat vienąkart būtent drąsa nuvedė į, kaip jis pats teigia, didžiausią susimovimą karjeroje.

– Šiuo metu esate vienas žinomiausių šalyje televizijos žurnalistų, kalbinote daugybę užsienio garsenybių, kurių sutikimo duoti interviu sulaukia toli gražu ne visi norintys. Kaip atrodė Jūsų pirmieji žingsniai žiniasklaidoje?

– LRT pirmą kartą atsidūriau 1998 m. Mano pirmas darbas čia buvo „Krepšinio pasaulyje“, pas Vidą Mačiulį. Man, septyniolikmečiui, tai iš tikrųjų buvo baisokas reikalas. Dirbau žiniose ir, be abejo, svajojau apie rimtą darbą rimtoje televizijoje.

Paskambinau į LRT, pirmasis, kuris susidomėjo mano paslaugomis, buvo V. Mačiulis. Darydavau krepšinio apžvalgas. Taip atsidūriau Lietuvos televizijos naujienų tarnyboje. Visai neseniai, prieš porą metų, Vidas išsitraukė „Betacam“ video juostą ir paklausė, ar prisimenu savo pirmąjį reportažą. Klausiausi ir galvojau, kaip juokingai skamba mano balsas, taip dirbtinai sodriai „pastatytas“, ir kaip pakankamai profesionaliai apžvelgtos rungtynės.

Po „Krepšinio pasaulio“ sekė darbas sporto redakcijoje. Darydavau reportažus visam to meto sporto žurnalistikos elitui. Šiek tiek vėliau ėmiau daryti reportažus „Labam rytui“ ir „Panoramai“ iš Šiaulių regiono. Mano pirmasis mokytojas, kuris patikėjo manimi, jaunu vaikinu iš Šiaulių su didelėmis ambicijomis, buvo Skirmantas Pabedinskas. Esu labai dėkingas tam žmogui, nes vis dar pamenu tą baimės jausmą, kai iš Šiaulių surinkau „Panoramos“ telefono numerį, skambinau galingiausiai naujienų tarnybai Lietuvoje ir galvojau, nuo ko reikia pradėti prašantis darbo. Štai taip atrodė pirmieji žingsniai.

– Visuomet norėjote tapti žurnalistu?

– Nuo 14–15 metų žinojau, kad būsiu žurnalistas. Man labai gerai sekėsi kalbos, istorija. Niekada nesigaudžiau skaičiuose, chemija ir fizika man buvo kažkoks kosmosas. Mano mama visą gyvenimą svajojo būti žurnaliste, ir galbūt iš jos perėmiau polinkį skaityti knygas. Kiek save atsimenu, skaitydavau labai rimtas knygas. Šiandien namuose turiu mini biblioteką, kurios pagrindą sudaro biografinės knygos.

Tas skaitymas, domėjimasis ir atsitiktinis skelbimas, kabėjęs tuometinėje mokykloje, kuriame buvo įrašyti magiški žodžiai „video studija“, ir atvedė mane į žiniasklaidą. Pamenu, man tada – keturiolika. Jau buvau lankęs baseiną, karatė, išprašytas iš muzikos mokyklos dėl neva klausos neturėjimo. Buvau lankęs ir dailės mokyklą. Kiekvieną rudenį keisdavau profilį. Galiausiai, tą lemtingą rugsėjį, pamačiau skelbimą, nuėjau į Šiaulių moksleivių namus, dėl drąsos pasikvietęs dar šešis klasiokus.

Praleidęs porą metų video studijoje, ėmiau dalyvauti respublikiniuose trumpametražių filmų arba jaunųjų kūrėjų festivaliuose. Tuo metu vyko labai garsus kinematografininkų sąjungos rengiamas festivalis „Debiutas“. Vienais metais jį ir laimėjau. Tada atsirado šiek tiek pasitikėjimo, su ta didžiule statula, kuri iki šiol stovi mano namuose, nuėjau į Šiaulių regioninę televiziją ir paklausiau, gal vasarai jums reikia vaikinuko, kuris viską darys nemokamai, kad tik galėtų užsikabinti už televizijos?

Na, kam gi nereikia nemokamos darbo jėgos? Iš pat pradžių, žinoma, ir lapus, ir kavą panešioji. Tada jiems prireikė operatoriaus. Mokėjau filmuoti, nors, žinoma, svajojau apie visai kitokį darbą. Galiausiai mieste atsitiko didelis Šiaulių mastu įvykis – sportinis žirgas pabėgo į bulvarą. Regioninei televizijai tai yra svarbaus siužeto reikalas, respublikinei televizijai – žinių pabaigai skirtas reportažas. Aš su kamera gaudžiau ir žirgą, ir šeimininką, ir jį kalbinau. Taip mano pirmasis reportažas atsidūrė visų kanalų žiniose.

Vėliau atsidūriau Vilniaus regioninėje televizijoje, bet žinojau, kad tai – tik laikina stotelė. Po to jau sekė komercinės televizijos, nuosava prodiuserinė kompanija, ir su ja – grįžimas į LRT.

– Išbandėte įvairiausias sritis, bet jau kurį laiką vedate gyvenimo būdo laidą. Visuomet siekėte vesti tokią laidą?

– Niekada nenorėjau ko nors vesti. Visada norėjau kalbinti svarbias Lietuvai ir pasauliui asmenybes, rašyti, kurti vaizdu. Man yra tekę stažuotis JAV, Niujorke, ir, atsimenu, mane kaip tik to mokė – gera televizija yra ne tada, kai tu giliai įkvėpęs balsu išgyveni visą istoriją. Gera televizija yra tada, kai tu išjungi garsą, o žiūrovas iš vaizdų supranta emociją, kurią nori perteikti.

Žinojau, kad tuo metu lietuviškai televizijai trūko skanaus, kokybiško vaizdo. Su tuometiniais kolegomis pirmieji padarėme lūžį gyvenimo būdo publicistikos laidose, po to į Lietuvą atvedėme kelionių žurnalistikos žanrą. Buvome pirmieji, kurie pradėjo keliauti po pasaulį, rodyti ne tik išskirtinius interviu, bet ir įdomias vietas, kitokius kraštus – iki tol buvo sunku įsivaizduoti, kad miestas ar pastatas gali pasakoti istoriją. Tai buvo mano svajonė.

Laidos vedimas, ko gero, tapo atsitiktinumu. Vienos televizijos vadovai nusprendė, kad man pačiam papasakoti istorijas, kurias rengiu, yra greičiau, paprasčiau ir įtikinamiau, nei garsiam aktoriui ar pirmo ryškumo laidų vedėjai. Šiame žanre yra ypatingai svarbu, kad žiūrovas tavim patikėtų.

– Esate kalbinęs daugybę įdomių žmonių. Ar vis dar prisimenate, kaip išsiruošėte kalbinti pirmą pašnekovą?

– Atsimenu. Pirmoji garsenybė, kurią aš kalbinau, buvo tuo metu itin populiari muilo operų žvaigždė, Lotynų Amerikos aktorė Gabriella Spanic. Tam interviu ruošiausi – Dieve šventas – susirinkau visą įmanomą informaciją, viską perskaičiau apie ją, tris kartus susirašiau klausimus, juos išsiverčiau, repetavau ir pan. Interviu su „dideliais“ žmonėmis visada yra keliami griežti reikalavimai – jei aš noriu paklausti apie nenusisekusį asmeninį gyvenimą, tai dar nereiškia, kad ta garsenybė apie tai su manimi ir šnekės. Be to, stažuodamasis Amerikoje mokiausi sekti pašnekovo kūno kalbą ir iš anksto susikurtą klausimų sistemą laužyti pagal tai. Jei žmogus nusišypsojo, ar kaip tik, jei yra ledinis ir atsitraukęs – tada jokia lentelė tau nepadės ištraukti to, ko reikia. Tik nuojauta ir patirtis gali tave išgelbėti.

Tad štai, aš sėdžiu prieš ją ir nežinau, kas tokio nutiko, bet pabandžiau nuklysti nuo klausimų ir pokalbį pradėjau visiškai ne pagal susitarimą, o nuo to, kad ji greičiausiai yra labai pavargusi, nes prieš mane buvo spaudos konferencija, filmavimai, pristatymai, ir aš pasakiau: jūs dabar greičiausiai norėtumėte kristi į lovą, galbūt išgerti taurę vyno, ar tiesiog patogiai parkniubti į pagalvę ir pailsėti. Ji pradėjo juoktis ir paklausė, ar aš skaitau jos mintis. Atsakiau, kad tiesiog pabandžiau trumpam atsidurti jos vietoje. Tuomet ji ėmė smalsauti, kaip mano akimis atrodo jos gyvenimas, ir papasakojo, koks jis yra iš tiesų. Galiausiai mūsų pokalbis baigėsi atviravimais apie patirtą smurtą, karjerą, pinigus, nenusisekusį asmeninį gyvenimą, plastines operacijas, gandus ir visa kita.

Tai buvo metai, kai Iš tuometinės savo darbovietės gavau metų žurnalisto apdovanojimą. Įteikdamas jį, tuometinis direktorius pasakė, kad šitas apdovanojimas atitenka žmogui, kuris sugeba pačius nepatogiausius klausimus pateikti labai patogiai. Vėliau sužinojau, kad tai buvo G. Spanic žodžiai mums išsiskyrus.

– Kai pirmojo interviu įvertinimas yra toks, tikriausiai kitus pašnekovus kalbinti yra drąsu?

– Iš tiesų nežinau, ar kada nors buvo drąsu. Vis tik tai yra ryškios, daug pasiekusios asmenybės, apie kurias kuriami filmai, rašomos knygos... Kažkada pajutau, kad man yra drąsu kalbinti bet ką, ir tada padariau didelę klaidą. Tai buvo didžiausias mano susimovimas. Į Londoną nuskridau pakalbinti grupės „Pet Shop Boys“, bet, užsižiūrėjęs į studijoje einantį Robbie Williamsą, nepastebėjau, kaip šalia manęs atsidūrė plikagalvis senukas. Jis buvo labai prastos nuotaikos: mano operatoriui pradėjo nurodinėti, kad nemėgintų čia įsijungti kamerų. Tada pasakiau, kad mes čia atėjome pirmieji, esame priimamajame, laukiame sutarto interviu – jeigu jam nepatinka, kad mes čia filmuojame, jis gali išeiti. Ir jis išėjo.

Po kelių minučių mane palydi į salę, kur kalbinsime „Pet Shop Boys“, ir aš matau, kad tas žmogus, kurį ką tik išprašiau iš salės, ir yra „Pet Shop Boys“. Tai buvo pats sudėtingiausias mano interviu, nes tas žmogus interviu pradžioje paklausė, ar jam išeiti. Visas pokalbis vyko labai įtemptai.

Streso būna visuomet. Pvz., ilgą laiką laukiau atsakymo iš legendinės, garsiausios visų laikų grupės „Queen“ gitaristo Briano May dėl galimybės jį pakalbinti. Ir štai, plaukiu jachta Portugalijoje, ir sulaukiu skambučio iš jo atstovų, kad antradienį, vadinasi, po trijų dienų, Askote, savo namuose, Brianas mane priims. Ir, be abejo, iškart atkeliauja visas sąrašas reikalavimų: negaliu atsivežti savo komandos, turiu dirbti su BBC patikrinta operatorių grupe ir t. t.

Tad turiu kuo greičiau išlipti į krantą, greitai susiveikti bilietus, susiplanuoti, kaip atsidursiu Askote, pasiruošti interviu, susiorganizuoti britų operatorių komandą... Galiausiai atsidūriau B. May namuose ir buvau vienas iš keturių žurnalistų, kuriam jis šiais metais nusprendė duoti interviu. Prašiusiųjų sąrašas buvo iš trisdešimties šalių. Todėl LRT TELEVIZIJOS žiūrovai visai neseniai gavo progą pasididžiuoti, kad štai, vieni iš keturių esame mes, lietuviai.

– Savo laidose ne kartą minėjote, kad žmonės, dėl kurių dėmesio kaunasi žurnalistai, išskirtinai Jums sutinka duoti interviu. Kaip Jums tai pavyksta?

– Derinimo keliu. Tam iliustruoti puikiai tinka istorija su Hugh Hefneriu. Bandymas susitikti man užtruko penkerius metus. Jau buvau praradęs bet kokią viltį, bet po penkerių metų laukimo tapau vieninteliu lietuviu, kuris jį pakalbino.

Su kolegomis susėdame ir mąstome apie krūvą žvaigždžių, kurias norėtume pakalbinti, pradedant Beckhamais, Madonna ir baigiant karališkąja šeima. Tada rašome laiškus, ieškome kontaktų, pradedame nuo pirmųjų „ne“, „galbūt“, „mes įtrauksime jus į sąrašą“, tada vėl primename apie save. Po daugelio metų, kai jau yra šioks toks bagažas, už nugaros – keliolika pakalbintų ryškių pasaulio asmenybių, tampa šiek tiek paprasčiau, nes turi geras rekomendacijas, kontaktus.

Jei nepavyksta, bandai ieškoti, kaip prie to žmogaus prieiti iš kitos pusės. Labai dažnai tie žmonės ne tik nelaukia mūsų skambučio, bet net ir nežino, iš kur skambini. Turi apsišarvuoti kantrybe, susigalvoti labai daug „ginklų“, kuriais imsi šias tvirtoves.

– Penkeri metai buvo ilgiausias laikas, per kurį reikėjo derinti interviu?

– Taip, bet vis dar yra tokių, kuriuos derinu, kurių laukiu. Tų, kuriuos noriu pakalbinti, yra dar labai daug.

Visada sakau, kad kai pakalbinsiu Madonną, galbūt pamąstysiu apie karjeros pertrauką ar kitą kryptį. Bet tada pagalvoju, kad jaučiu labai didelę simpatiją Barackui Obamai, norėčiau pakalbinti ir jį su žmona, tai kam ta pertrauka? Po Madonnos pasaulis juk irgi nesibaigs.

– Iš šono skamba tarsi svajonių darbas: jūs daug keliaujate, susitinkate su įdomiausiais žmonėmis. Ar yra ta kita medalio pusė?

– Yra labai kita medalio pusė (juokiasi). Kai žmogus įsijungia televizorių, jis mato gražų vaizdą – žvaigždę arba egzotinę šalį – bet niekada nežino, kad derinant to interviu detales galbūt prabėgo penkeri metai. Žiūrovai nežino, kad, kai tau pasako „atskrisk antradienį“, tada prasideda kita dalis: o kur aš gyvensiu? Iš ko aš keliausiu? Kur aš rasiu nebrangų bilietą? Kaip ten nusigausiu?

Kartais atskridęs tris valandas padirbi, pafilmuoji ir išskrendi namo, bet būna daug bemiegių naktų, arba miegi pas kažką ant sofos, sėkmingu atveju – apsigyveni viešbutyje. Ta nematoma darbo dalis yra užgrūdinimas, kurio, aš galvoju, nemažai kolegų gal ir nepraeina. Tiesiog pabandai, sulauki atsakymo į laišką „ne“, vadinasi, pradiniam etape iškeli baltą vėliavą. O jei neiškeli, pradedi tempti sunkų vežimą. Jei jį nutempi iki finišo, tada būna labai smagu.

Nuolatinis keliavimas irgi turi savo poveikį sveikatai, miegui. Per 2017 metus aš turėjau apie 80 skrydžių. Iš tiesų kartais taip būna, kad matai lėktuvą, traukinį, viešbučio kambarį, tada tą savo kelių valandų darbą, ir vėl – traukinį, vėl lėktuvą.... Atsimenu, prieš penkerius metus, man teko nukelti savo jubiliejų dėl interviu su „Depeche Mode“, nes jie išsirinko būtent tą datą duoti interviu. Pasiruošimas interviu buvo labai sudėtingas, nes vietų nusižiūrėtame viešbutyje neliko, kur nakvoti – nežinia, o pokalbis – anksti ryte, vakare – skrydis namo. Jau skrendant namo operatorius man sako: parskrendu iš Paryžiaus, bet net neįsivaizduoju, kurioj pusėj turėjo būti Eifelio bokštas. Nes tiesiog jo nematei – buvai arba po žeme, metro, arba viešbuty miesto pakrašty, arba arenoje, kurioje vyko koncertas ir interviu, arba vėl oro uoste. Ir štai, gali pasakyti, kad pabuvojai Paryžiuje, bet iš tiesų – kaip ir ne.

– Grįžtant prie pašnekovų, ar buvo kažkoks įsimintiniausias pašnekovas, ar situacija?

– Dažniausiai visi tikisi išgirsti pasakojimą apie kokią nors garsenybę. Be abejo, prisiminimai apie susitikimus su žvaigžde yra ryškūs ir tos istorijos pasakojamos smagiausiai. Bet, jei reikėtų prisiminti istoriją, apie kurią aš vis pagalvoju, ir kuri mane patį sukrėtė, tai nebuvo susiję su jokiomis žvaigždėmis. Tai buvo į Londoną išvažiavusios emigrantės istorija. Ji iš didelės meilės ištekėjo už marokiečio, susilaukė dviejų vaikų, laimingai gyveno Londone, iki tos akimirkos, kai jos sutuoktinis vaikų akivaizdoje pamėgino ją sudeginti. Tada jis pagrobė vaikus ir išsivežė į Maroką.

Lietuvė visais įmanomais būdais mėgino susigrąžinti vaikus. Kai visi įmanomi būdai pasidarė nebeveiksmingi, ji kreipėsi į televiziją. Aš ėmiausi to projekto, nuvykau pas ją į Angliją, tada keliavome pas garsiausią Europos privatų detektyvą, kuris tokiose bylose padeda žmonėms susigrąžinti vaikus. Nuskridome į Maroką, kur praleidome tris sunkias savaites filmuodami slapta ir ne slapta, bandydami padėti susigrąžinti vaikus. Deja, ta istorija ne su laiminga pabaiga.

Visi šie įvykiai man labai priminė, ko gero, vieną garsiausių visų laikų knygų, pavadinimu „Tik su dukra“. Kaip tik buvau ją perskaitęs, tada supratau, kad visa tai vyksta realybėje, tik tų puslapių herojai dabar esame mes ir ši moteris.

Visa tai man iki šiol sukasi galvoje, aš labai dažnai pagalvoju, kad jos vaikai jau turėtų būti paaugliai. Istorija turėjo tęsinį – po daugelio metų jai pavyko susigrąžinti vaikus, bet vyras juos vėl pagrobė, aš nežinau, ar ji matė, kaip užauga jos vaikai. Tokios istorijos įstringa.

– Tokias istorijas apžvelgiate savo laidoje „Gyvenimas“, o socialines temas gvildenate laidoje „Svarbios detalės“...

– Tą laidą sukurti buvo mano ir mano ištikimiausios pakeleivės, verslo partnerės Katrinos Zeiter idėja. Esame kūrę įvairių televizijos projektų, realybės šou, ir automobilinių, ir socialinių, ir detektyvinių, bet visą laiką galvose sukosi mintis apie šiek tiek kitokią pokalbių laidą, be tradicinių parėkavimų, mosikavimų kumščiu ir išsiskirstymo net nesupratus, ko mes susirinkome.

– Kaip nujaučiate, kas žiūrovams bus įdomu?

– Visi laidų kūrėjai yra savotiški būrėjai. Jie turi žinoti, ko norės žiūrovas, prieš tai, kai pats žiūrovas supras, ko jis nori. Be abejonės, privalai jausti pulsą. Mes visi gyvenam toj pačioj visuomenėj ir esame sociumo dalis, tad jei man neskauda, kad duona pabrango penkiais centais, nereiškia, kad neskauda mano mamai, o ji yra statistinė pensininkė. Vadinasi, aš žinau, kokios yra vyresnio amžiaus žmonių bėdos, žinau, kokios yra mano bendraamžių bėdos. Žinau, kad žmonės, įpusėję ketvirtą dešimtį, nesugeba susirasti oraus darbo, arba kad per tris darbus bando išlaikyti šeimą ir dėti centą prie cento. Aš suprantu, kodėl jaunimas emigruoja arba dėl ko iš tiesų pas mus yra tiek daug negatyvo, nors aš to nepateisinu. Aš gyvenu čia, vadinasi, visos problemos liečia mane ir mano komandą. Labai vertinu tai, kad mūsų komanda yra įvairialypė: daugiavaikė mama, vyresnė moteris, jaunos šeimos atstovas, žmogus, užsienyje studijavęs žurnalistiką, žmonės iš kitų sričių...

– Pačiam niekuomet nekilo mintis apsigyventi svetur?

– Kartą, kai buvau dar labai jaunas, buvau trumpam – kelioms savaitėms – išvažiavęs. Galvojau, kodėl gi man kur nors nepadirbėjus barmenu: pralavinsiu kalbų žinias, įgysiu patirties, ir staiga, pirmą darbo dieną, aš supratau, koks tai yra sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik įgūdžių, bet ir daug kantrybės, atsakomybės. Ir dar galvoji, ar paliks tau kas nors tą dolerį, ar jį nusineš. Supratau, kad pakankamai smagiai gyvenau Lietuvoje, dirbdamas žurnalistu. Jei užsispirsiu, tikrai ko nors pasieksiu.

Džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje. Labai myliu Lietuvą ir visuomet sakau: niekur kitur nuvažiavęs, nebūsi kuo nors ypatingesnis. Lygiai taip pat atsistosi ties nuline riba. Jei kažkur nuvažiavęs gali sukaupti tiek jėgų, kad, kaip ir kiti emigrantai, pradėtum savo kelią nuo gyvenimo šešiese, darbo dešimt valandų per dieną, kokios vienos išeiginės per savaitę, jei ne per mėnesį, kad pradėtum uždirbti pinigus, Lietuvoje tu gali padaryti tą patį. Ir čia gali dirbti per tris darbus, taupyti pinigus, kaupti žinias, siūlyti idėjas, startuoti ties nuline pozicija. Bet kažkodėl čia mes visi norime startuoti ne nuo nulio. Norime pradėti bent jau nuo kokio dešimtuko.

Dabar, kai pats esu darbdavys, labai dažnai sulaukiu darbo prašymų. Mane labai stebina, kad jauni žmonės nenori padirbėti asistentais, nenori padirbėti medžiagos šifruotojais. Tai yra sunkus televizinis darbas. Visi nori, jei tik yra galimybė, vesti laidas, keliauti, dar geriau – iškart būti žvaigžde ir uždirbti labai daug.

Kažkada turėjau pokalbį su viena mergina, pradedančiąja žurnaliste. Paklausiau, kiek ji norėtų uždirbti. Ji paprašė tūkstančio eurų atlyginimo. Gerai, o ką tu už tą tūkstantį eurų duosi mums, tavo darbdaviams? Ji nesuprato mano klausimo. Atrodo, lyg kažkur yra parašyta: žmogus pabaigs universitetą, tada ateis į darbą, bus ten nuo 9 iki 17 ar 18 val., ir gaus norimą algą. Bet juk taip būna labai retai. Nežinau, ar kažkam yra taip lengvai nuskilusi karjera.

Niekas nepasakytų: žinai, aš atsibudau vieną rytą, nusprendžiau, kad štai, aš būsiu Dalia Ibelhauptaitė ir tapau Dalia Ibelhauptaite. Nieko panašaus: ji suplyšusiais batais vaikščiodavo Londono gatvėmis, valgydavo iš restoranų likučių. Ir ji šiandien yra Dalia Ibelhauptaitė. Juozas Statkevičius miegojo kažkokiam tarpdury, studijuodamas Paryžiuje, nes nebuvo pinigų, o šiandien jis yra Juozas Statkevičius. Bet jie turėjo nueiti labai sudėtingą kelią nuo nulinio starto, ir visada žinojo, kur jie nori atsidurti. O dabar visi žiūri į Olimpą ir galvoja, kad yra verti ten būti.

Man labai patinka žmonės su saviverte, tu turi žinoti savo kainą, bet, prieš keliant sąlygas, turi žinoti ir savo galimybes. Norėti didelių dalykų nėra blogai. Norėkite didelių dalykų ir jų siekite, susidarykite planą, palaipsniui jo laikykitės, tada nereikės apie emigraciją mąstyti. Norime visko čia ir dabar. Bet kas mums pažadėjo, kad taip ir bus?

Miglė Dauskurdienė