Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
E. Macrono vadovavimo principas: niekada nesiaiškinti ir niekada neatsiprašinėti

Per savo rinkimų kampaniją 2016-aisiais Emmanuelis Macronas artimai bendravo su rinkėjais ir žadėjo, kad jų norai bus išgirsti. Sužibo viltis, kad pagaliau šalis bus valdoma kitaip – naujoviškai, atvirai, straipsnį pradeda „Reuters“ žurnalistas Michelis Rose.

Deja, praėjus metams po rinkimų viso to nematyti, o kai kurie E. Macrono rėmėjai pradeda reikšti nusivylimą jo valdymo stiliumi, kuris, kaip pripažįsta ir pats prezidentas, tenkina ne visus.

Tvirtai gina savo metodus

Supamas nedidelio būrelio artimų bendražygių, E. Macronas šiuo metu pluša siekdamas įgyvendinti ne vieną prieštaringai vertinamą reformą. Pažymėtina, rašo M. Rose, kad dėl šių reformų konsultuojamasi dar mažiau, negu įprasta Prancūzijoje, kurios 1958 m. konstitucija prezidentui suteikia išskirtinai plačių galių.

Keturiasdešimtmetis prezidentas, vieno iš patarėjų apibūdintas kaip hiperaktyvus žmogus, kuriam pakanka trumpai nusnūsti, tvirtai gina savo metodus.

„Mane absoliučiai tenkina galios vertikalumas, – prancūzų literatūriniam žurnalui „La Nouvelle Revue Française“ yra sakęs E. Macronas. – Aš didžiuojuosi padarytais pasirinkimais ir negaliu pakęsti tos tvarkos, pagal kurią įprasta nuolat aiškintis, kokiu pagrindu priimtas vienas ar kitas sprendimas.“

Konservatyvių pažiūrų prezidento Jacques`o Chiraco, kuris buvo vienas pirmųjų gerai žinomų šalies politikų, parėmusių E. Macrono rinkimų kampaniją 2016-aisiais, vyriausybėje ministrės pareigas ėjusiai Corinne Lepage tai anaiptol nepatinka.

Iš pradžių neslėpusi susižavėjimo buvusio ministro charizma ir tikėjusi jo pažadais vykdyti kitokią politiką, vėliau ji pareiškė, kad E. Macrono programą už uždarų durų rašė tie patys žmonės, kurie dabar užima atsakingus postus Eliziejaus rūmuose.

„Mane greitai pradėjo erzinti neatitiktis tarp prancūzams duoto pažado laikytis požiūrio „iš apačios į viršų“ ir realybės, – agentūrai „Reuters“ sakė C. Lepage. – Tai demokratinis centralizmas pagal sovietų metodiką. Visiškai vertikalus. Ir kartu labai vyriškas.“

Daugelis eilinių rėmėjų, kurių pastangomis, vykstant E. Macrono rinkimų kampanijai, visoje Prancūzijoje buvo įsteigta tūkstančiai „Pirmyn!“ komitetų, nuleido rankas supratę, kad jų idėjos iki Paryžiaus nenukeliauja, sakė C. Lepage.

Protestas prieš E. Macrono politiką, vykęs gegužės 5 d., AFP/Scanpix nuotr.

Požymių, kurie rodytų, kad E. Macronas ketintų keisti kursą, nėra. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, jo populiarumo reitingai pasiekė žemiausią kada nors buvusį lygį nuo tada, kai jis pradėjo eiti prezidento pareigas, o palankios nuomonės apie jį šiuo metu laikosi vos 40 proc. šalies rinkėjų.

Rašinio autoriaus M. Rose teigimu, viena iš priežasčių, kodėl jis netenka paramos, yra tai, kad žmonių akyse jis – arogancija trykštantis ir tik turtingųjų interesais besirūpinantis prezidentas.

Pasitiki savo jėgomis

Nors yra jauniausias išrinktas Prancūzijos lyderis, E. Macronas, remiamas grupelės panašių pažiūrų administratorių (tai vadinamieji „Macrono berniukai“; dauguma – vyrai, nors yra ir moterų), iki šiol rodė tvirtą pasitikėjimą savimi kaip šalies vadovu.

Ši keliolikos narių grupė yra atsakinga už reformų programos įgyvendinimą, o jai vadovauja Alexis Kohleris, kuris, kaip ir pats E. Macronas, yra elitinės Nacionalinės administravimo mokyklos (ENA) absolventas ir turi patirties privačiajame sektoriuje.

Reformos „stumiamos“ pavojingai dideliu greičiu. Vos per metus E. Macronas gerokai supaprastino priėmimo į darbą ir atleidimo tvarką, sumažino turto mokestį, inicijavo švietimo sistemos pertvarką, atskleidė planus sumažinti įstatymų leidėjų skaičių ir stojo į priešpriešą su profesinėmis sąjungomis, pasiūlydamas reformuoti skolų nualintą geležinkelių sistemą.

Priešakyje laukia dar daugiau. „Tai prasidėjo kaip sprintas, tačiau netrukus pavirs į maratoną, – agentūrai „Reuters“ sakė 45-erių A. Kohleris. – Mes rengiame planus gana toli į 2018-uosius ir net vėlesniam laikotarpiui. Mes dirbame būdami tikri, kad turėsime pajėgumo įgyvendinti reformas.“

Tokį pasitikėjimą savimi – šalyje, kurios vyriausybėms, atsidūrusioms prieš politinę opoziciją arba protestuotojus, nuolat tenka savąsias reformas nuleisti į kanalizaciją arba išmesti į sąvartyną, – nulemia galios centralizacija, kuri žmones slegia ne ką mažiau negu institucijas.

E. Macronas, savo filosofijos disertaciją parašęs apie renesanso laikų Italijos diplomatą Nicollo Machiavellį, pagarsėjusį savo šaltakraujiškais patarimais tiems, kurie nori išlikti valdžioje, užsitikrino, kad norinčių jam prieštarauti būtų kuo mažiau.

Ministrų patarėjų skaičių jis sumažino iki 10, taip kartu sumažindamas ir jų autonomiją. M. Rose atkreipia dėmesį, kad būdamas ekonomikos ministru E. Macronas turėjo 25 patarėjus.

Sipa Press/Scanpix nuotr.

Griežtai kontroliuoja informaciją

Ministrų duodamus interviu žiniasklaidai visų pirma perskaito ir patikrina Eliziejaus rūmų komanda, kartais – pats prezidentas.

Daugelis kabineto narių yra visuomenėje vis dar gerai žinomi technokratai. Šalies ministrui pirmininkui, buvusiam konservatorių merui, savo patarėjais – kurių dauguma yra E. Macrono lojalistai – teko pasidalyti su prezidentu.

Pagrindinių sprendimų priėmimo procesas vyksta stropiai kontroliuojant į viešumą patenkančią informaciją. Tai labai aiškiai iliustruoja įvykiai Eliziejaus rūmuose praėjusių metų gegužę.

A. Kohleris, didžiausią E. Macrono pasitikėjimą pelnęs patarėjas, norėjo užtikrinti, kad, įgyvendinant Vokietijos pramonės milžinės „Siemens“ siūlomą planą sujungti dalį jos vykdomų operacijų su kanadiečių konkurentu „Bombardier“, Prancūzijos bendrovė „Alstom“ neliktų nuošalyje.

Bet koks toks susijungimas galėjo palikti TGV greitaeigių traukinių gamintoją bendrovę „Alstom“ izoliuotą ir gerokai susilpnėjusią.

„Man reikia, kad tris mėnesius nenutekėtų jokia informacija“, – prezidento spaudos patarėjui, pasak šaltinio, sakė A. Kohleris.

Kitaip, negu įprasta sudarant tokius didelio masto tarptautinius sandorius, šįkart nebuvo paviešinta visiškai jokios informacijos, kol apie „Siemens“ ir „Alstom“ susijungimą po keturių mėnesių nepranešė pačios bendrovės.

Keista tai sieti su prezidentu, kuris tiek Europoje, tiek kitur dar neseniai laikytas potencialiu pažangių vertybių gelbėtoju, tačiau E. Macrono biuras pranešė ketinantis spaudos centrą – skaidrumo ir atskaitomybės simbolį – iškelti iš Eliziejaus rūmų.

E. Macrono specialusis patarėjas Ismaelis Emelienas parengė komunikacijos strategiją, kuri bus įgyvendinama naudojantis „Twitter“ ir „Facebook Live“. Taip tarsi atsiribojama nuo žiniasklaidos, pateikiant visuomenei trumpas prezidentinio gyvenimo akimirkas.

Posūkis į dešinę?

E. Macronas ne tik laimėjo prezidento rinkimus, bet ir užsitikrino milžinišką parlamentinę daugumą. Tai padaryti jam padėjo rinkimų sistema, specialiai sukurta pokario lyderio Charles`io de Gaulle`io iniciatyva tam, kad maksimaliai padidintų prezidento nepriklausomumą nuo parlamento.

Jo įstatymų leidėjai, iš kurių daugelis – politikos naujokai, stropiai laimino jų kryptimi siunčiamas reformas, dažnai priimdami teisinę galią turinčius dekretus, kurių paskirtis – paspartinti debatus.

Investuotojų požiūriu, gebėjimas įgyvendinti modernizavimo programas – geras ženklas tiek Prancūzijos, tiek kitų euro zonos šalių ekonomikai.

Reuters/Scanpix nuotr.

Tačiau toks kontrole grįstas E. Macrono valdymo stilius nėra nerizikingas.

Varžovai ir kai kurie bendraminčiai E. Macroną įspėja, jog jei rinkėjai pajus, kad prezidentūra jų balsų negirdi, per 2022 m. prezidento rinkimus jie gali atsigręžti į populistines partijas.

Ir nors E. Macrono dauguma išlieka tvirta, dalis jo rėmėjų, daugiausia – iš kairės, mano, kad jis linksta į dešinę ir apeidinėja parlamentą.

Ypač didelį susiskaidymą nulemsiantis imigracijos įstatymas, kuris, pasak kritikų, yra per daug griežtas ir nesiderina su per rinkimų kampaniją skelbta propabėgėliška E. Macrono pozicija, nulėmė pirmuosius skilimus jo rėmėjų gretose.

Vienas E. Macrono įstatymų leidėjas balsavo prieš šį įstatymą ir 14 susilaikė.

Pasak buvusio socialisto Jeano-Michelio Clement`o, Prancūzijai kyla grėsmė atsidurti tokioje padėtyje, kurioje parlamentinė kontrolė paprasčiausiai neegzistuoja.

„Kodėl aš buvau vienintelis, balsavęs prieš šį įstatymą, nors visi mano, kad jis blogas? Jie neatsako į klausimą, – agentūrai „Reuters“ sakė jis. – Ar tai reiškia, kad įstatymų vykdomasis padalinys spaudžia įstatymų leidžiamąjį? Manau, kad taip ir yra.“

J. M. Clement`o nuomone, rengiama konstitucinė reforma, kuria ketinama sumažinti įstatymų leidėjų skaičių, galios pusiausvyrą dar labiau nusvers prezidento ir vyriausybės naudai ir parlamento nenaudai.

Valdo kaip tėvas

Jei rinkėjai prieis prie išvados, kad E. Macronas – tik vienas iš daugybės meinstryminių politikų, kuriais jiems teko nusivilti, išlošti gali ekstremistinės jėgos.

„Labiausiai nusivylusieji neatiduos savo balsų už prezidentą antrą kartą. Žinant, kad Marine Le Pen turi 21 proc., o Jeanas-Lucas Melenchonas – 20, rytoj galima laukti bet ko“, – sakė J. M. Clement`as.

M. Le Pen vadovauja kraštutinės dešinės partijai „Nacionalinis frontas“, o J. L. Melenchonas atstovauja kraštutinei kairei.

E. Macrono patarėjai tokią kritiką ignoruoja.

„Jis sako, kad didžioji Nicolas Sarkozy ir Francois Hollande`o klaida buvo tai, kad jie stengėsi prancūzus globoti motiniškai, – sakė vienas aukščiausių prezidento patarėjų. – Šiame poste reikia laikytis tėvo pozicijos – su visu iš jos išplaukiančiu nepopuliarumu. Nes tėvas, be kita ko, yra ir tas, kurio nekenčiama.“

Rekomenduojami video