Kolumbijoje iš penkių dykumų zonų Tatacoa dykuma, turinti 330 kv. km, yra pati lankomiausia. Čia mažiausia temperatūra – 35 laipsniai, bet neretai ji pakyla net iki 50 laipsnių. Vyraujančios spalvos – ochra arba pilka, kraštovaizdis – smėlio bangos ir trimetriniai kaktusai. Dykumą atradome vykdami į pietvakarius link pusiaujo. Toje pačioje Salento savivaldybėje esantis Cocora slėnis yra visiška priešingybė dykumai, tai – Vandens slėnis. Ir visa tai – vos kelios valandos automobiliu nuo Kolumbijos sostinės Bogotos.

Nuo ledynų iki smėlynų

Mažas, dulkinas, kaitrioje saulėje kasdien snūduriuojantis Villavieja miestelis Salento savivaldybėje didžiuojasi nedideliu vietos muziejumi, kuriame ne itin gausiais eksponatais aiškinama Tatacoa dykumos atsiradimo istorija.

Kai kurie „įrašai“ dykumoje liudija, jog žemynas yra kilęs iš ankstyvųjų plioceno, vėliau pleistoceno laikotarpių, kurie pasižymėjo besikartojančiais ledynmečiais. Tai galėjo būti maždaug prieš 2,5 mln. metų. Didžiausių apledėjimų laikotarpiais iki 30 proc. žemės sausumos buvo padengta ledynų. Šiauriniame pusrutulyje (Eurazija ir Šiaurės Amerika) pleistocenui būdinga gyvūnija: mamutai, gauruotieji raganosiai, urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiškieji elniai, laukiniai arkliai, kupranugariai, lokiai, gepardai, hienos, stručiai, daugybė antilopių rūšių. Panašūs gigantai veisėsi ir šiose vietovėse, regione gausu fosilijų – suakmenėjusių ar suanglėjusių įvairių organizmų liekanų, kurių matmenys neįprastai dideli.

Pasikeitus klimatui ši teritorija tapo pusiau sausa, tikra dykuma su karštu ir sausu klimatu, tiksliau – sausu atogrąžų mišku. Dykumos reljefas niekur kitur nematytas: iš pilko arba raudono kieto smėlio smarkios liūtys suformavo savotiškus griovius – labirintus garbanotais kraštais, o dugnu, kai sausa, galima pasivaikščioti, tik po lietaus geriau nebristi klampiu purvu...

Vyraujančios dykumos spalvos – ochra arba pilka, kraštovaizdis – smėlio bangos ir trimetriniai kaktusai.

Karaliauja kaktusai

Atvykome praėjus kelioms dienoms po lietaus. Keliais prisibrauti iki vietovės buvo nelengva – klampios duobės, išdarkytos provėžos, bet gerą kelio dalį nužingsniavus pusiau pėsčiomis iki pat dykumos, pasimatė visas pilkos ir raudonos, banguotos smėlio jūros grožis. Čia vaikštinėjome originaliomis trasomis... Radome vietų, kur vis dar laikėsi lietaus vanduo, ir mažų jūros kriauklelių nuotrupų – tai prieš tūkstantmečius čia ištirpusių sniegynų, jūrų palikimas. Tatacoa dykuma netelpa į įprastą dykumos apibrėžimą, nes jai trūksta biraus smėlio arba smėlio kopų, tai yra stipriai eroduota bei akmenuota vietovė, įsiterpusi tarp sausų kanjonų.

Dėl vandens trūkumo dykumoje nematyti jokios augalijos, išskyrus, žinoma, kaktusus (kai kurie iš jų siekia 5 m aukštį), erškėčių krūmus, turinčius labai ilgas ir gilias šaknis, kad galėtų rasti vandens. Mažoka ir gyvūnijos. Galima pamatyti kelių rūšių paukštelių, triušių, taip pat driežų, vabzdžių, skorpionų, gal net gyvačių. Mat ispanai ne šiaip sau šiai vietovei suteikė pavadinimą „Tatacoa“ – su nuoroda į barškuolę.

Mums pasisekė sutikti tik menkus augalėlius beskabančias ožkas (iš pradžių pamanėme, kad jos laukinės, bet, pasirodo, žmonėms patogu jas čia ganyti – iš labirintų niekur neištrūks). Beje, ir turistams nepatariama vaikštinėti po vieną, lengva paklysti…

Vaiduoklių dykuma

Pilkoji dykumos dalis priešingoje kelio pusėje kartais vadinama vaiduoklių slėniu, nes aptakios uolos turint gerą vaizduotę arba vaikščiojant vakare gali priminti galvas apsigaubusias mistines būtybes. Neilgai pasivaikščiojus po šią dykumos dalį laukia siurprizas – nedidelis iš lentų sukaltas baseinėlis su vandeniu. Sako, turistams išsimaudyti… Vidury dykumos! Deja, iš tolo „kvepėjo“ chloru.

Be augalų ir gyvūnų gyvenimo, Tatacoa dykumoje taip pat yra žmonių kultūros evoliucijos pėdsakų. Čia aptiktos priešistorinių laikų relikvijos padėjo antropologams tirti indėnų ir kitų vietinių kultūrų vystymąsi Kolumbijoje.

Kadangi dykumoje nėra šviesos taršos, tai yra ideali vieta stebėti dangų ir žvaigždynus, kurių šioje vietovėje galima pamatyti iki 88. Čia pastatyta astronominė observatorija, į kurią, žinoma, geriau atvykti vakarop.

Tatacoa dykuma apsaugota nuo žmogaus įsikišimo. Šiame regione draudžiamos bet kokios veiklos. Vis dėlto, ateityje ekologinę pusiausvyrą gali išbalansuoti vis didėjantys turistų srautai. Transporto priemonių išmetami teršalai ir kitokios atliekos gali paveikti regiono oro kokybę.

„Vandens žvaigždė“

Cocora slėnis yra visiška priešingybė dykumai, tai – Vandens slėnis. Vietinių pasakojimais, Cocora vietovėje gyveno Quimbaya genties princesė, kurios vardas reiškė „Vandens žvaigždė“.

O iš tikrųjų, nors vietovė iškilusi vos ne iki 2 km aukščio, Andų kalnai sustabdo vakarų vėjus nuo Ramiojo vandenyno, taigi debesys Salento regionui vos ne kiekvieną dieną pažeria lietaus. Temperatūra svyruoja nuo 12 iki 25 laipsnių. Visa tai leido išsivystyti tam tikrai ekosistemai.

Andų kalnai sustabdo vakarų vėjus nuo Ramiojo vandenyno, ir debesys Salento regionui vos ne kiekvieną dieną pažeria lietaus.

Vietovę įsisavino indėnai

Salento (aukštis siekia 1 895 m) miestelis ir, beje, visas šis regionas, turintis šiek tiek daugiau nei 7 000 gyventojų, pirmiausia yra vertinamas dėl kalnų žygių sporto, ypač dėl sportinės žvejybos. Žvejyba užsiimama upėse, kurios yra 2 000 – 4 000 m aukštyje virš jūros lygio. Viskas dėl upėtakių, kurių čia niekada netrūko. Deja, kanadiečiai, jau seniai importavę dvi naujas upėtakių veisles, sunaikino originalias vietinių žuvų veisles…

Dar ši vietovė žinoma dėl senų džipų, vis dar naudojamų komunalinėms reikmėms, dėl kalnų šlaituose auginamos kavos ir, suprantama, dėl vietovės, kurią, pasirodo, aptiko turistai, originalumo.

Prieš šimtmečius šią vietovę įsisavinę Quimbaya tautelės indėnai, kildinantys save iš šiaurės, čia sukūrė ir pritaikė metalurgijos metodus (aukso ir vario), pirmieji statybų ir transporto srityse ėmė naudoti bambuką, išgavo tekstilę, išmoko auginti kavą ir kitus augalus – avokadą, kukurūzus, maniokus.

Vaškinės palmės (Ceroxylon quindiuense) auga 1 800–2 400 m aukštyje. Jos – vienintelė palmių rūšis, gyvuojanti dideliame aukštyje.

Patogiausia – arkliais

Mūsų kelionės planas – iš pačios žemiausios Rio Quindio (maždaug per 15 km nuo Salento) slėnio vietos patekti į aukščiausiąjį tašką – į 2 870 m aukštį. Pirmoji kelio atkarpa prasidėjo žirgyne (siekėme sutaupyti šiek tiek laiko, mat šiame regione debesys užslenka ankstyvą popietę ir uždengia legendinį slėnį, neslėpsiu – ir jėgų), tad užsiropštėme ant arklių.

Įspūdis nenusakomas – per didelius ir slidžius akmenis romus, senas žirgas visą valandą kantriai nešė mane į viršų iki pat antrojo kelionės etapo. Tuomet mažais takeliais pėsčiomis, dažnai per „lietaus mišką“, įveikėme gerus 10 km į kalną. Teko ir lipti, ir šiek tiek nusileisti, vėl lipti sportiškais, o kartais labai žemiškais laiptais, pereiti mažus upelius. Kalno papėdėje įsikūrusiose kavinukėse (tiesa, prabangu jas taip vadinti) buvo galima pailsėti ir atsigerti kolumbietiškos kavos, fotoaparatu užfiksuoti mažuosius kolibrius, suskridusius į lesyklas.

Miškas yra saugomas, jame prieglobstį randa pumos, lokiai, elniai (jų mes, žinoma, nesutikome), taip pat daugybė paukščių.

Pasigrožėjome palmėmis

Vaškinės palmės (Ceroxylon quindiuense), dėl kurių ir leidomės į šį žygį, neretai auga privačios nuosavybės plotuose, tad norėdami į juos patekti turėjome susimokėti. Jos auga 1 800–2 400 m aukštyje. Tai vienintelė palmių rūšis, gyvuojanti dideliame aukštyje. Vadinamoji vaškinė palmė gali išgyventi iki 100 metų. Nuo 1985 m. ši gražuolė paskelbta nacionaliniu Kolumbijos medžiu ir dabar yra saugoma. Jos augimas gana lėtas, – reikia smėlingo ir rūgštaus dirvožemio, gerų kritulių. Mediena nėra ekonomiškai naudinga, tačiau jos prieglobstyje mėgsta įsikurti bei jos vaisiais maitinasi kai kurios paukščių rūšys.

Tą dieną debesys atkeliavo žymiai greičiau ir apie vidurdienį slėnį jau ėmė gaubti migla, grakščias palmes pavertusi mistinėmis herojėmis. Saulės blyksniai pro debesų plyšelius apšvietė žalią kalno šlaitą su vienišomis, tarsi pasivaikščioti išėjusiomis palmėmis. Įspūdis nenusakomas.