Elegantiškame Vismaro mieste akmenimis grįstos gatvės užtvindytos turistų, besigėrinčių gotiškąja architektūra. Susidaro įspūdis, kad šį Hanzos miestą aplenkė šiandienos problemos ir kad viduramžių istorija jame paliko didesnį pėdsaką nei pastaroji pabėgėlių krizė.

Nuo 2015 m. pradžios daugiau kaip 1,3 mln. žmonių paprašė prieglobsčio Vokietijoje, tačiau retai apgyvendinta Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žemė nėra populiari tarp pabėgėlių. Trys ketvirčiai iš beveik 19 tūkst. pabėgėlių, kurie 2015 m. buvo priimti šiame regione, persikėlė į kitas žemes, iki kol įsigaliojo kontraversiškas integracijos įstatymas, kuriuo siekta šią problemą spręsti Vokietijos mastu.

Devyniolikmetei Tasneem Almurdi, kuriai buvo suteiktas prieglobstis Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje 2016 m. kovo mėnesį, tas įstatymas jau taikomas. Paauglė iš Sirijos desperatiškai nori išvykti, tačiau ji turi Rytų Vokietijoje likti bent trejus metus.

„Gyventi čia – baisiausia, kas gali nutikti, – sako ji. – Vakarų Vokietijoje turiu daug draugų, ir jie niekada nesijaučia kaip svetimšaliai. Mane tiesiog sukrėtė vietinių nedraugiškumas.“

Rene Fuhrwerkas yra mentorius, kuris konsultuoja pabėgėlius, įskaitant Tasneem, jų prieglobsčio teisių klausimais.

„Europos Sąjungoje egzistuoja judėjimo laisvė, todėl nemanau, kad yra gerai versti žmones likti čia prieš jų valią, – sakė jis. – Vietoj to reikėtų stengtis užtikrinti, kad pabėgėliai čia norėtų likti: taikyti integracijos priemones, rengti kalbos kursus ir skatinti kontaktus su gimtojoje šalyje likusiomis šeimomis ir draugais.“

Rytų Vokietijos žemės pelnytai vertinamos kaip mažiau draugiškos užsieniečiams nei Vakarų Vokietijos regionai. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė, kurioje gyventojų yra daugiau nei visoje buvusioje Rytų Vokietijoje ir kurioje gyvena pusė milijono turkų, yra ypač patraukli pabėgėliams.

Protestas prieš irakiečių deportaciją iš Vokietijos, Reuters/Scanpix nuotr.

„Žmonės galvoja, kad Rytų Vokietijoje pilna nacių, – svarstė R. Fuhrwerkas. – Vakarų Vokietijoje imigracijos istorija daug ilgesnė.“

Jaunesni pabėgėliai greitai išmoksta vokiečių kalbą integracijos kursuose. Jie kalbos intensyviai mokosi tose pačiose mokyklose kaip ir jų bendraamžiai vokiečiai, tik atskirose klasėse. Nepaisant to, kad Alepe gimusi Tasneem susikalba vokiškai, jai sunku prisitaikyti.

„Geriausia, kai žmonės apskritai su manimi nekalba, – sako ji. – Kai jie ima kalbėti, jie sako tokius blogus žodžius, kurių net negaliu pakartoti. Tuos žodžius girdžiu visada – gatvėje, mokyklos kieme. Taip yra dėl to, kad nešioju hidžabą. Turiu su tuo susitaikyti. Negaliu niekur iš čia išvykti; norėčiau, bet negaliu.“

Sunku pasakyti, ar tokia asmeninė patirtis atspindi platesnę nepakantą pabėgėliams. Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žemėje parama A. Merkel politikai prieš metus smuko ir kanclerė žemės rinkimuose pralaimėjo antiimigracinei dešiniųjų partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Vėliau parama Vokietijos kanclerei tiek čia, tiek visoje šalyje šiek tiek išaugo, iš dalies dėl to, kad sumažėjo pabėgėlių srautas, o šalies valdžia ėmėsi vykdyti griežtesnę pabėgėlių politiką.

Viename iš Berlyno rajonų įsikūrusiame centre, kuriame gyvena be savo šeimų Vokietijoje atsidūrę 16–20 metų pabėgėliai vaikinai, po pabėgėlių krizės tvyro ramybė. Centre pabėgėliams teikiama ekspertų pagalba visais klausimais – nuo sudėtingos Vokietijos biurokratijos vingrybių iki teisės į tinkamą sveikatos priežiūrą. Taip siekiama užtikrinti, kad tie jauni žmonės taptų savarankiškais Vokietijos visuomenės nariais.

Socialinis darbuotojas Jonas Gugelis sako, kad padėtis dabar daug geresnė nei „katastrofišką“ 2015 m. rudenį, kai ėmė smarkiai stigti išteklių. Tačiau pabėgėliams vis dar kyla įvairių iššūkių, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis neturi apibrėžto teisinio statuso, todėl jų galimybės dirbti ir gauti socialines išmokas yra ribotos.

Eisena už imigracijos įstatymo griežtinimą, SIPA/Scanpix nuotr.

Vienas iš J. Gugelio globotinių Fayezas Sukkareihas, kurio šeima liko Damaske, leidosi į Vokietiją, kai jam buvo šešiolika. Dabar dvidešimties sulaukęs Fayezas laisvai kalba vokiškai, sėkmingai įveikė integracijos kursų programą ir pradėjo pameistrystę viešojo maitinimo sektoriuje, turėdamas vilties sostinėje atidaryti vokiškų ir siriškų saldumynų parduotuvę.

2014 m. pabaigoje atvykęs į Vokietiją, Fayezas dvejus pirmuosius metus praleido pietvakarių Berlyne, kur vokiečiai bendraamžiai buvo labai draugiški. Tačiau jis mano, kad požiūris į pabėgėlius pasikeitė po to, kai prieš dvejus metus A. Merkel atvėrė sienas.

„Iš pradžių jutau palankumą, tačiau dabar to nebeliko, – sako jis. – Anksčiau Berlyno gyventojai mums buvo draugiški, o dabar esame stumiami į šalį, jie su mumis nebenori turėti nieko bendra.“

Fayezas mano, kad požiūris akivaizdžiai pasikeitė dėl to, kad nuo 2015 m. Vokietiją užplūdo pabėgėliai, o visoje Europoje padaugėjo teroristinių išpuolių.

Socialinio darbuotojo J. Gugelio manymu, integracija stringa dėl to, kad trūksta viešų diskusijų apie pabėgėlius.

„Viename spektro gale yra AfD, o kitame – su rasizmu kovojančių grupių tinklas „Be sienų“, – teigė jis. – Jei kas nors viešai suabejoja dėl pabėgėlių skaičiaus, jis iškart yra priskiriamas prie AfD šalininkų – visuomenėje iš tiesų trūksta sveikos diskusijos.“

Mieguistame Vismare pabėgėlių patarėjas R. Fuhrwerkas tikisi, kad Vokietija sugebės rasti išeitį. „Vokietija visada buvo imigrantų šalimi, nors žmonės ir nenori apie tai nieko girdėti, – sako jis. – Kitų žmonių kultūra praturtina, be to, manau, kad Vokietija yra grįsta kultūrų įvairove. Pas mus sakoma, kad Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos žmonėms reikia 100 metų, kad priprastų prie bet kokių naujovių – jie visada šiek tiek atsilieka. Esu tikras, kad mums pavyks, nors tam prireiks nemažai laiko.“