„Trumpas nėra Putino marionetė“ – tokio pavadinimo straipsnį, su paantrašte „Yra geresnis paaiškinimas, kodėl Amerikos prezidentas taip mėgsta Rusijos prezidentą“, paskelbė Amerikos kairiųjų liberalų žurnalas „New Republic“.

Straipsnio autorius – Niujorko žurnalistas Conoras Lynchas. Anot jo, „prezidento Donaldo Trumpo septynių dienų kelionė po Europą, pasibaigusi susitikimu su Putinu liepos 16-ąją, daug ką paaiškino, bet ne taip, kaip gausybė kritikų tai įsivaizduoja“.

Pavyzdžiui, „New York Times“ apžvalgininkas Charles`as Blow rašė, kad „Trumpas yra išdavikas, gal net pardavė savo tėvynę“. Su tuo, atrodo, sutiko daugelis kitų jo kritikų.

„Mielieji sąjungininkai, reikalaukite, kad D. Trumpas atsistatydintų“, – rašė portalo „MSNBC“ bendradarbis Scottas Dworkinas ir pridūrė: „pasaulis negali sau leisti, kad Putino marionetė dėtųsi Amerikos prezidentu“.

Savo trigrašį Tviteryje per pasaulio futbolo čempionatą pridėjo ir Hillary Clinton: „štai klausimas prezidentui Trumpui, susitinkančiam su Putinu: ar jūs žinote, kokios šalies komandoje jūs žaidžiate?“

Šiems ir kitiems kritikams į galvą neatėjo joks kitas D. Trumpo elgesio pastarosiomis savaitėmis paaiškinimas. Žurnalo „New York“ puslapiuose  publicistas Jonathanas Chaitas aptarė teoriją, kad D. Trumpas buvo vertingas Rusijai asmuo jau nuo 1987-ųjų.

Vis dėlto labiau tikėtinas kitoks paaiškinimas – Rusijos prezidento asmenyje D. Trumpas mato save patį, tokį, koks norėtų būti jis pats. Ir tai ne tik nacionalistinis autoritaras, bet ir žymus kultūros karys, gyvenimo būdo gynėjas.

Idėja, kad D. Trumpas kažkaip yra V. Putinui tarnaujantis išdavikas, be abejo,  patraukli tiems, kurie D. Trumpą ir V. Putiną mato kaip dvigubą grėsmę. Ir faktas, kad Rusijos vyriausybė kišosi į 2016 m. rinkimus tam, kad pagelbėtų D. Trumpui (o D. Trumpo rinkimų kampanija tuo buvo patenkinta), šią idėją padaro dar labiau tikėtiną.

Tačiau net ir po D. Trumpo skandalingos savaitės Europoje jo priešiškumą Europai ir meilę V. Putinui galima geriau paaiškinti štai kaip: jiedu turi panašias pasaulėžiūras ir panašius politinius temperamentus, todėl jie daugelį dalykų mato beveik vienodai.

Abu yra politiniai reakcionieriai ir ultranacionalistai, ir nors V. Putinas –  gerokai autoritariškesnis, D. Trumpas nepaliko jokių abejonių, kad jam pačiam geriau būti diktatoriumi, nei vadovauti demokratijai su konstituciniais jo autoriteto apribojimais.

Amerikos prezidentas jau nuo seno negaili pagyrų autoritariniams vadovams, tokiems kaip V. Putinas ar Kinijos prezidentas Si Dzinpingas, tuo pat metu nuvertindamas demokratiškai išrinktus vadovus kaip „silpnus“.

Per savo viešnagę Britanijoje D. Trumpas dar labiau atvėrė savo pasaulėžiūrą, kai jis leidosi į ilgą tiradą apie imigraciją, dėl kurios Europoje „kinta kultūra“. Jis įspėjo, kad Europos vadovai „saugotųsi“ ir davė suprasti, jog neeuropiečiai neįstengtų puoselėti vadinamosios „Vakarų civilizacijos“.

Panašiai apie Rusijos kultūrą ir civilizaciją atsiliepė V. Putinas. Jį varo troškimas atgaivinti Rusijos buvusią šlovę, o į Sovietų Sąjungos griūtį jis žiūri kaip į „katastrofą“ ne dėl to, kad tiki komunizmu (toli gražu ne), bet dėl to, kad tiki Rusijos likimine misija vadovauti „Eurazijai“.

Kaip savo parašytoje V. Putino biografijoje „Naujasis caras“ aiškina  apžvalgininkas Stevenas Lee Myersas,  V. Putinas verkia ne dėl sovietinės sistemos žlugimo, „bet dėl to, kad nebegyvuoja istorinė Rusijos idėja“, kylanti iš slavofilijos tradicijos.

Kalbėdamas Valdajaus susitikime 2013-aisiais, V. Putinas išdėstė reakcingą kritiką Vakarų atžvilgiu, panašią į tą, kurią aną savaitę pateikė D. Trumpas, tik ženkliai geriau artikuliuotą. Štai V. Putino žodžiai:

„Mes matome, kaip daugelis euroatlantinės erdvės šalių tiesiog atmeta savo šaknis, įskaitant krikščioniškąsias vertybes, kurios sudaro Vakarų civilizacijos pagrindą. Tos šalys neigia moralinius principus ir visas tradicines tapatybes: nacionalines, kultūrines, religines, net seksualines.

Jos įgyvendina nuostatas, dedančias lygybės ženklą tarp didelių šeimų ir tos pačios lyties asmenų partnerysčių, tarp tikėjimo Dievu ir tikėjimo šėtonu.“

Šitokia kritika gimsta iš V. Putino nacionalizmo ir antiliberalizmo. Tai bruožai, būdingi ir D. Trumpui. Jis Europos Sąjungą laiko priešininke ne dėl to, kad būtų antieuropietiškas iš esmės, bet dėl to, kad jo, D. Trumpo,  nacionalistinis požiūris į pasaulį nesuderinamas su tarptautine liberaline santvarka, kurią Europos Sąjunga įkūnija.

Kaip ir dešinieji Europos populistai, jis yra euroskeptikas, kurį varo baltų čiabuvių aukštinimas ir priešiškumas „globalizmui“. D. Trumpui ir Europos reakcionieriams, globalizmas sudaro pavojų tradicinėms vertybėms ir „Vakarų civilizacijai“.

Kaip ir V. Putino atveju, D. Trumpo reakcingos socialinės pažiūros lemia jo požiūrį į Europą.

Taigi, D. Trumpas ir V. Putinas vienas kitam draugiški, nes jiedu yra  sąjungininkai prieš liberalizmą ir „globalizmą“. Aišku, V. Putinas politiškai daug gudresnis už D. Trumpą, ir jis supranta, jog jo šalis gaus daug daugiau naudos iš tarptautinės santvarkos sugriuvimo, nei jos gaus D. Trumpo valstybė, tą santvarką padėjusi įsteigti.

Tačiau tai nereiškia, kad D. Trumpas yra V. Putino „marionetė“. Tokių sąmokslo teorijų skleidimas arba Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkaltinimas valstybės išdavyste be solidžių įrodymų tik prisideda prie demokratijos normų sumenkėjimo.

„Kraštutinio dešiniojo nacionalizmo iškilimas skersai išilgai pasaulio reikalauja rimtos kritikos, o ne šaltajam karui būdingos paranojos atgaivinimo“, – baigia savo straipsnį žurnale „New Republic“ publicistas Conoras Lynchas, bandantis mus įtikinti, kad V. Putinas ir D. Trumpas kai kuriais svarbiais atžvilgiais yra idėjos broliai.

M. Drunga