Laisvai samdomas dizaineris, VDA doktorantas ir lektorius, įvairių asociacijų narys Edvardas Kavarskas gimė Vilniuje, bet į tikro vilniečio vardą nepretenduoja – tam, sako, reikia, kad bent trys giminės kartos būtų čia gyvenusios. O Edvardo močiutės – viena iš Kupiškio, kita iš Ukrainos kilusios. Galbūt šitie genai ir patį keliauti gena. Savaitgaliais smalsus vyrukas rieda tyrinėti taško, į kurį, perdaug nesirinkdamas, žemėlapyje duria jo smilius. O štai į Biržus atvedė ne tik smalsumas, bet ir solidūs darbai, garsinantys ne tik Edvardo Kavarsko, bet ir Biržų vardą.

– Ryšius su Biržais užmezgėte prieš keletą metų, pradėjęs bendradarbiauti su biržietišku verslu. Kokių darbų esate čia nuveikęs, kaip pats juos vertinate?

– Nuo 2012 m. dirbdamas su „Biržų duona“ prisidėjau prie daugumos šiandieninių įmonės gaminių pakuočių išvaizdos, kai kurie projektai buvo apdovanoti už dizainą. Duonos lazdelių grissini pakuotės pelnė tarptautinio konkurso „A‘ Design Award“ auksą. „Virtuvės mitų griovėjų“ duonos gavo „Gero dizaino“ diplomą, o „Sucré“ macarons pakuotės įvertintos „Gero dizaino“ diplomu, festivalio „Adrenalinas“ bronzine strėle ir net pateko ant prestižinio Australijoje leidžiamo dizaino žurnalo „Sample“ viršelio. Tokį sklandų bendradarbiavimą vertinu aukščiausiu balu.

– Kokius dar biržietiškus produktus žinote?

– Rinkuškių alus išragautas. Teko degustuoti keptinį alų – bendrą „Biržų duonos“ ir „Dundulio“ (šis prekės ženklas jungia dvi alaus daryklas – „Širvėnos bravorą“ ir „Panevėžio alų“ – aut.) produktą. Pastaruoju metu visas Vilnius, įskaitant garsųjį virtuvės šefą Liutaurą Čepracką, pametęs galvą dėl brandintos jautienos, kuriai žaliavą tiekia UAB „Agaras“.

– Šią vasarą Biržuose vykusiame literatūros forume „Šiaurės vasara“ skaitėte pranešimą „Knygos viršelis – pakuotė, turinti patraukti dėmesį ir padėti parduoti“.

Prieš pradėdamas, ant stalo šalia knygos pastatėte butelį degtinės, auditorijai siūlydamas pasvarstyti, ar šie produktai rinkodaros požiūriu labai skiriasi.

– Suprantama, tai buvo provokacija, visgi patvirtinusi, jog laikmečio specifiką suvokia tik dalis rašytojų. Šie žmonės vėliau išreiškė man pritarimą, deja, pakuždomis. Kiti kandžiai oponavo, tarsi knygos reklama, apgalvotos pardavimo strategijos rašytojus ar jų kūrybą kažkokiu būdu galėtų devalvuoti. Nepaisydamas šito, džiaugiuosi, kad buvau pakviestas į tokį tematiškai bei ideologiškai įvairialypį forumą, kokių dizaino srityje nebūna.

– Tikėtina, mažesnį erzelį būtumėte sukėlęs šalia knygos pastatydamas butelį vyno, bet ne apie tai. Koks Jūsų požiūris į kultūrą? Ar kultūros objektai, produktai išties turėtų būti sakralizuojami? Ar knygoms vieta prekybos centruose?

– Mano požiūris – liberalus. Esu maištautojas. Kultūra yra gyva, ji nuolat vystosi, todėl turi būti laisva, prieinama. Mūsų institucijos – sovietmečio palikimas – viską reikia drausti. Man irgi ne viskas priimtina (pvz., popkornas kino teatre), tai aš to nevartoju, bet kitiems netrukdau. Arba kalbiniai dalykai – net ir dizaineriui kasdien iškyla problemų, susijusių su vertimu. Štai anglų kalboje prekės ženklą reiškia du žodžiai: trademark ir brand. Pastarasis nurodo į vertybių sistemą vartotojų sąmonėje. Kaip tai vienu žodžiu pasakyti lietuviškai? Problemas reikia spręsti, o ne sakyti „negalima“.

– Ar iš tiesų Jums, kaip dizaineriui, visi produktai lygiaverčiai? Esate kūręs dizainą duonos, degtinės, arbatos pakuočių, bendradarbiavote su „Samsung“ kompanija. Ar Jums svarbu, su kokiu produktu, klientu dirbsite? Kaip atsirenkante?

– Užsakovas – labai svarbu, nes mano pavardė bus tiesiogiai siejama su įmonės vardu. Negaliu to leisti, jei nesutampa mano ir kliento moraliniai įsitikinimai (pvz., būna, kad užsakovas nori kažką kopijuoti), požiūris į darbuotojus, marketingo strategijas ir pan. Pagalvokite, kas šiuo metu sutiktų kurti „Tvarkos ir teisingumo“ ar Darbo partijos įvaizdį? Vargu ar kuris profesionalas norėtų, kad toks darbas atsidurtų jo asmeniniame portfolio.

– Ar prieš atlikdamas užsakymą lankotės įmonėse, susipažįstate su gamybos technologijomis, aplinka?

– Būtinai. Netgi mėgstu lankytis gamyklose ir pažinti, kaip pagaminami įvairūs dalykai – nuo duonos lazdelių iki guminių batų. Tikiu, kad dizainerio profesijoje smalsumas yra vienas iš kertinių, privalomų būdo bruožų. Pasižvalgęs po gamyklą, pabendravęs su gamybos darbuotojais dažniausiai lengviau pereinu prie kūrybos etapo.

– Pakuotės, ženklo kūrybos procesas. Koks jis? Kas šiame darbe svarbiausia?

– Darbas prasideda nuo pažinties su projekto aplinka – gaminių ar paslaugų mikro bei makro klimato tyrimo. Bendrauju su klientais, pateikiu klausimyną, kuris leidžia identifikuoti esminius tikslus ir pagrindines problemas. Dizainas nėra dekoravimas, tai – strateginis įrankis.

Sėsdamas prie kompiuterio dažniausiai jau turiu kelis sumanymus, tad imuosi kurti dizaino koncepcijas. Svarbu neįsimylėti pirmosios versijos, todėl įprastai ruošiami keli dizaino variantai. Jų privalumai ir trūkumai (tobulų sprendimų nebūna) aptariami su klientu. Vėliau tobulinamos detalės, tikslinami tekstai, išklausomi technologų komentarai ir t. t. Nuolat konsultuojamasi su spaustuve, nes nesuderintos spaudos technologijos ar spalvos gali niekais paversti visas investicijas. Nusiuntus spaustuvei galutinį dizaino maketą, derinami spaudos darbai.

Tačiau turiu pasakyti, kad net ir aukščiausiai įvertintas pakuotės dizainas negali produktui garantuoti sėkmės. Ši pirmiausia priklauso nuo paties gaminio, jo kainos, rinkodaros, platinimo kanalų pasirinkimo ir t. t. Universalios sėkmės formulės nėra, todėl procesas kaskart kiek kitoks. Bet būtent tai ir yra įdomiausia! Kiekvienas projektas man – tarsi nauja kelionė.

– Logotipo funkcija. Kaip ją suvokia dizaineris, užsakovas, vartotojas?

– Logotipas turi tinkamai reprezentuoti prekių ženklą, atitikti pagrindines vertybes ir išskirti juo žymimus gaminius tarp konkurentų. Svarbu nepainioti skirtingas reikšmes turinčių logotipo ir prekių ženklo sąvokų. Deja, Lietuvoje dėl vertimo spragų jos vis dar tapatinamos. Idealu, kai dizaineris ir užsakovas terminus ir atitinkamas funkcijas suvokia vienodai teisingai. Vartotojui svarbiausias momentinis atpažįstamumas, nes dėl technologijų vystymosi mūsų dėmesio trukmės rodiklis dramatiškai krenta.

– Vaizdžiai kalbant, pakuotės dizainas produktui padeda užmegzti flirtą su pirkėju. Kokios subtilybės, kurių pirkėjas neįtaria esant, čia dominuoja?

– Galime pradėti nuo grynai dizaino elementų. Tai tinkamo detalių ir spalvų kontrasto parinkimas, aiški pateikiamos informacijos hierarchija, šriftai ir t. t. Tačiau nepamirškime, kad pakuotė vertinama ne padėta ant stalo. Ji dažniausiai „gyvena“ vizualiai triukšmingoje prekybos centrų aplinkoje, kartais – ramioje butiko erdvėje. Abiem atvejais atsiranda papildomų aplinkos faktorių. Turime numatyti, kokiame aukštyje bus išdėstyti gaminiai, ar nuo aukščiau esančių lentynų kris šešėlis, kokia apskritai parduotuvės apšvietimo sistema ir šviesos šaltiniai. Pakuotės dizaino sprendimus diktuoja ir pačių gaminių specifika. Pavyzdžiui, vienos taisyklės galioja duonos gaminiams, kuriuos parduotuvėje išsirenkame labai greitai, kitos – brangaus viskio pakuotei, kurią, studijuodami informaciją, rankose laikysime kur kas ilgiau. Tai tik dalis faktorių, lemiančių „flirto“ sėkmę.

– Kokios šiuolaikinio pakuočių dizaino tendencijos (mados) pastebimos Lietuvoje ir pasaulyje? Ar jos labai skiriasi? Kaip vertinate mūsų prekyviečių lentynas, kas Jus džiugina, o kas trikdo? Ar yra vietų, kuriose dėl profesinio (arba estetinio) intereso patinka būti, žvalgytis, tyrinėti?

– Kaip ir madoje, pakuočių dizaine vienu metu vyrauja keletas skirtingų, net priešingų tendencijų. Vieni prekių ženklai gręžiasi į savo šaknis – ieškoma istorinių motyvų, mėginama juos perteikti gaminių pakuotėse. Kiti eina geometrinių formų, visiško minimalizmo ar net asketizmo kryptimi. Pasaulyje vis svarbesnės tampa aplinkosauginės iniciatyvos, kurios taip pat atsispindi pakuočių dizaine.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje pastebimai išaugo gamintojų investicijos į naujų prekių ženklų kūrimą ir profesionalų pakuotės dizainą. Todėl lietuviškai produkcijai vis dažniau atsiveria keliai į Vakarų rinkas, o mūsų dizainerių sukurti darbai pelno apdovanojimus. Bendrą situaciją vertinu labai pozityviai, nors yra ir visada bus pakuočių, kurios atrodo tarsi užsilikusios iš XX a. pabaigos. Man pačiam kelionėse malonu užsukti į aukštesnės pridėtinės vertės maisto produktais prekiaujančias „Whole Foods“ ar „Marks & Spencer“ drabužių parduotuves. Tai tikri pakuočių dizainerių disneilendai.

– Kokioms spalvoms, faktūroms, formoms prijaučiate? Ar šios simpatijos su laiku kinta?

– Mėgstu didelius baltos ar pastelinės spalvos plotus, papildytus ryškių spalvų juostelėmis ar kitomis geometrinėmis formomis. Taip pat centrinės ašies kompozicijas. Tai galima pastebėti, žvelgiant į mano darbų portfolio. Tačiau simpatijos kinta, atsižvelgiant į projekto specifiką ir konkurentų veiksmus. Pavyzdžiui, matydamas, kad dauguma kažkurio produkto pakuočių kuriama šviesios, greičiausiai elgčiausi priešingai. Visada išlieka taisyklė, nepavaldi asmeninėms simpatijoms, – išskirtinumas.

– Už ko kliūva Jūsų išlavinta akis tirdama, vertindama aplinką? Kuo gėritės, kas galbūt erzina?

– Su metais požiūris kinta, erzina ir norisi keisti vis mažiau dalykų. Pamenu, studijų pradžioje su dėstytojais važiuodami per Lenkiją nesumerkdavome akių – visą kelią karštai kritikuodavome viską, kas mums atrodė baisiai neskoninga, neestetiška – tuos didžiulius namus su kolonomis, galybę rėksmingų reklaminių iškabų ir pan. Tik įvažiavę į pedantiškai tvarkingą Vokietiją sumigdavome, nes aptarinėti nelikdavo ką.

Žinoma, akis visuomet užkliūna už iškraipyto teksto šrifto, neadekvačių pavadinimų. Pastebėkite: kuo smulkesnis verslas, tuo didingesnis pavadinimas.

Bet vertinimas priklauso ir nuo vietos, kur tai pamatai. Jeigu Biržuose – tai dvelkia autentika, suteikia miesteliui žavesio, kelia šypseną. Jeigu Vilniuje – apima visai kitokie jausmai.

– Ar išsaugojote sentimentus kokiam nors vaikystėje itin mėgtam lietuviškam produktui? Gal pamenate labiausiai viliojusias pakuotes, prekių ženklus?

– Šokoladinis lydytas sūrelis. Pamenu ant nuplėšiamo dangtelio nupieštą piemenėlį su dūdele. Patikdavo sūrumo ir šokolado kartumo dermė. Beje, dabar labai panašų skonį atradau bendrame sūrio „Philadelphia“ ir šokolado „Milka“ gamintojų produkte.

– Kokiais keliais atėjote į dizainą, Vilniaus dailės akademiją (VDA)?

– Buvau gal septynerių, kai tėvai man nupirko šešių spalvų guašo rinkinį. Taip jau sutapo, kad tą pačią savaitę, gavę tuo metu deficitinių tapetų, išklijavo jais 27 kv. m. kambarį, kurio lubos siekė 3,75 m. Tėvams išėjus į darbus, pasilypėjau ant sofos atlošo ir sukūriau tokio dydžio sieninės tapybos darbą, kiek siekė mano septynmetės rankutės. Ilgai nelaukę, gimdytojai mane nuvedė į dailės būrelį, o besimokydamas ketvirtoje klasėje savarankiškai susiruošiau lagaminėlį ir nuvažiavau stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Apie įstojimo faktą tėvai buvo informuoti vėliau. Po aštuonerių menų gimnazijoje praleistų metų, VDA tapo nuoseklia kelio tąsa. Tiesa, dvyliktoje klasėje svarsčiau, ką noriu studijuoti: mados dizainą ar dizainą. Pasirinkau pastarąjį.

– Turite galybę darbų, pareigų. Kokia Jūsų dienotvarkė? Kaip viską suspėjate, dargi nusiskindamas aukščiausius prestižinių vietinių bei tarptautinių dizaino konkursų apdovanojimus?!

– Viskas paprasta. Keliuosi 7 val. ryto, einu miegoti 12 val. nakties. Kartais naujus projektus vystau miegodamas.

– Pabaigoje grįžkime į Biržus ir pamėginkime įžvelgti miesto vystymosi perspektyvą. Mėgstame puikuotis unikalia savo krašto gamta, istorija, svajojame tapti galingu turistų traukos centru. Nežinodami, kaip to pasiekti, kartais prisigalvojame keistų dalykų... Kas iš viešnagių mūsuose įsiminė Jums?

– Kažkodėl keliaudamas visada geriausiai įsimenu makabriškas istorijas, todėl įstrigo Biržų pilies legenda apie įmūrytus jaunavedžius. Užlipome į Kirkilų apžvalgos bokštą. Keistas vaizdas žiūrint iš viršaus – primena siaubo filmo ar Sibiro taigos vaizdinius. Provincijoje visada įdomus gastronominis turizmas. Štai kad ir Biržuose „Šiaurės vasaros“ metu su drauge aptikome valgyklą, kurioje dviese papietavome už 5 eurus – neįtikėtina! Išsaugojau čekį, kad grįžęs į Vilnių galėčiau draugams parodyti. Puikūs pietūs su nostalgija. Kepinių namai „Sucré“ gastronomijos bei estetikos prasme irgi savotiškas kultūros šviesulys.

Tačiau lankydamiesi čia patyrėme, kad po 23 val. net ir savaitgalį Biržuose nėra kur jaukiai prisėsti. Išgerti galima gauti (pasiūlė gatvėje su buteliu sutikti jaunuoliai), o štai vietos prisėsti – ne. Mieste vos kelios kavinės ir tos pačios arba užsakytos, arba uždaromos 23 val. Kita vertus, atvažiuojančių tikriausiai nedaug, o vietiniams galbūt to nereikia. Nors kelias iš Rygos veda pro Biržus. Mieste sutikome angliškai kalbėjusius baikerius, kurie greičiausiai ieškojo to paties kaip ir mes – vietos prisėsti išgerti, pavalgyti. Taigi jūsų turizmas tikriausiai turėtų būti orientuotas į pravažiuojančius. Biržus reikėtų suvokti ne kaip kažkokį ypatingą traukos centrą, o kaip tarpinę stotelę tarp taško A ir B su atitinkamomis paslaugomis ir lankytinais objektais. Pavyzdžiui, Anykščiai taip išsireklamavo, kad nakvynę reikia užsisakyti prieš mėnesį ar kelis – toks žmonių antplūdis. Ir tai labiau viešųjų ryšių akcijų, o ne išskirtinumo nuopelnas. Ar tikrai medžių lajų takas toks unikalus objektas, kad vertėtų iki jo pėdinti pėsčiomis, mašiną palikus už kelių kilometrų? Arba išgirtasis Kėdainių senamiestis – iš esmės viena gatvė. Pasivaikščiojai porą valandų ir viskas aišku. Pasaulis tapo plokščias, viskas ranka pasiekiama. Žmogų, išvažinėjusį pusę pasaulio, mačiusį Niujorką ir Paryžių vargiai benustebinsite. Bet ir nereikia dirbtinai stebinti. Geriau vartoti autentiškus produktus: jeigu noriu gero vyno, nesirenku „Vorutos“, o perku prancūzišką, jeigu obuolių sulčių, pačios geriausios – lietuviškos.

Jurgita Ratkevičienė