Dėl nuolat jaučiamo geriamojo vandens stygiaus judėjimas „Perujiečiai be vandens“ įrengė specialius tinklus gaudyti jūros rūkui ir dulksnai, kurie apsupę miestą beveik pusę metų. Tai tik viena iš priemonių, kurių imasi vandens trūkumą patiriančios šalys. Prognozuojama, kad kai kurios jų, pavyzdžiui, Jemenas, jau po mažiau nei dešimties metų turės sostinę, kurioje nebus vandens.

Mažiausiai mėnesį per metus daugiau nei du su puse milijardo žmonių neturi priėjimo prie švaraus gėlo vandens. Kasmet situacija darosi kritiškesnė, nes vis daugiau žmonių keliasi į miestus – taip rašo britų dienraštis „The Guardian“.

Pietinis Egipto miestas Asuanas yra viena karščiausių ir labiausiai saulėtų vietų pasaulyje. Vasarą temperatūra siekia 41 laipsnį šilumos, o per metus čia iškrenta mažiau nei 1 mm lietaus. Kartais kritulių neiškrenta ištisus metus. Asuanas galbūt ir yra viena mažiausiai lietaus sulaukianti vieta pasaulyje, tačiau šis miestas toli gražu nesusiduria su didžiausiu vandens trūkumu. Miestas glaudžiasi šalia rytinio Nilo kranto, netoli įkurta Asuano užtvanka, taip pat šalimais telkšo Nasero tvenkinys, vienas didžiausių žmogaus suformuotų vandens telkinių pasaulyje. Tad vandeniu aprūpinamas ne tik Asuanas, kiti Egipto miestai, bet ir dalis kaimyninio Sudano.

Vandens trūkumas gali būti lemiamas keleto veiksnių. Pavyzdžiui, itin mažo kritulių kiekio, vandens telkinių nebuvimo, klimato kaitos, bet vandens trūkumą gali lemti ir blogas vandens infrastruktūrų valdymas, investicijų trūkumas ir užterštumas.

Vandens trūkumas per metus bent mėnesį paliečia daugiau nei 2,5 mlrd. žmonių pasaulyje. Tyrimas parodė, kad su didžiausiu trūkumu susiduria besivystantys miestai, kur nuolat auga gyventojų populiacija. Deja, dalyje miestų plečiasi lūšnynai ir skurdas. Iš beveik 4 mlrd. miestų gyventojų, 860 mln. šiandien gyvena lūšnynuose. Juose paprastai nėra priėjimo prie švaraus vandens, o tai lemia didelį lūšnynų gyventojų sergamumą.

Kadangi kai kuriuose vietovėse gėlo vandens telkiniai išdžiūsta arba nuolatos mažėja, daugelis miestų stengiasi pasiekti požeminius vandenis. Kai kur požeminiai vandenys taip išeikvoti, kad vanduo nespėja susirinkti.

Pavyzdžiui, mokslininkai paskaičiavo, kad per sausrą Kalifornijoje požeminių vandenų resursai buvo taip išeikvoti, jog daliai miestų teko pasiimti vandenį, kuris į žemę kaip lietus atkeliavo prieš 20 tūkst. metų. Žinoma, tai, kad vanduo buvo imamas iš tokių rezervų, rodo apie itin kritišką padėtį, mat Kalifornija įprastai žiemos metu iš kritulių sukaupdavo reikiamą vandens kiekį.

Tačiau net ir daug nerimo kėlusios sausros Kalifornijoje, skelbiama, baigėsi, o net ir kritiniu laikotarpiu vandens rezervų gyventojams buvo pakankama.

Tokių miestų kaip anksčiau minėtas Asuanas, kurie susiduria su, galima sakyti, nuolatinėmis sausromis, pasaulyje ne vienas. Pavyzdžiui, Peru sostinė Lima. Lima įsikūrusi viename sausiausių dykumų regionų pasaulyje. Miestas, kuriame gyvena 8,5 mln. žmonių, labai priklausomas nuo Rimako ir kelių kitų mažesnių upių.

Dėl sausringo klimato, upių vanduo senka, o per metus iškrenta tik 1 cm lietaus, tad ir vandens tiekimas miesto gyventojams nėra reguliarus. Penktadalis populiacijos neturi priėjimo prie gėlo vandens.

Tačiau Lima puikiai išnaudoja drėgmę, kuri kartais siekia net 98 proc. Judėjimas „Perujiečiai be vandens“ įrengė specialius tinklus gaudyti jūros rūkui ir dulksnai, kurie apsupę miestą beveik pusę metų. Taigi skaičiuojama, kad per dieną Limoje surenkama nuo 200 iki 400 litrų vandens. Žinoma, toks būdas negali išspręsti Limos problemos, tad miestas galvoja atkurti prieš inkus naudotą kanalų sistemą.

Artimieji Rytai taip pat negalėtų pasidžiaugti kritulių ar didele gėlo vandens telkinių gausa. Tiesą sakant penkios šalys, kurios turi mažiausiai atsinaujinančių gėlo vandens resursų žmogui, priklauso būtent Artimiesiems Rytams. Tai Kuveitas, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), Egiptas ir Kataras, o didžiausi šių šalių miestai, pavyzdžiui, Kuveito miestas, Abu Dabis ar Doha, galėtų būti laikomi sausiausiais pasaulio miestais.

Nors Artimieji Rytai neturi didelių vandens resursų, jie gali pasigirti milžiniškais naftos ištekliais. Tai leidžia įrengti brangią vandens gėlinimo įrangą. Būtent 70 proc. visų tokių įrenginių pasaulyje ir įkurti Artimuosiuose Rytuose, daugiausia – Saudo Arabijoje, JAE, Kuveite ir Bahreine.

Ne visi Artimieji Rytai tokie turtingi. Gazos Ruožo vanduo dažnai užteršiamas, mat rezervuarai ar vandentiekio sistemos, pažeidžiamos per bombardavimus, per dešimtmečius nėra sutvarkomos. Jemeno sostinė Sana su vandens stygiumi susidūrė net ir taikos metu. Tik 48 proc. Jemeno sostinės gyventojų turėjo vandentiekio sistemą. Kita dalis gaudavo vandenį iš vandens saugyklų, o toks vanduo būdavo penkis ar net dešimt kartų brangesnis.

Jemenas yra visiškai priklausomas nuo po žeme esančių vandeningųjų sluoksnių, tačiau jų neužteks amžinai. Nors šalis ir turi tūkstančio mylių pakrantę, ji neturi galimybių investuoti į vandens gėlinimo sistemas. Pastarasis konfliktas Jemene tik pablogino padėtį, o vandens infrastruktūros sistemos tapo realiu konflikto taikiniu. Ekspertai jau dabar spėlioja, kada Jemeno sostinė Sana taps miestu, kuriame nebėra vandens. Blogiausias numatomas scenarijus – po 10 metų.

Parengta pgal užsienio spaudą.