Didžioji dalis tų, kurie 1968 m. gegužę Paryžiuje svaidė Sorbonos grindinio akmenis į policiją, vėliau tapo Prancūzijos elitu, pamiršo tai, už ką kovojo, sako šioje šalyje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė. Tai viena iš priežasčių, kodėl prieš 50 metų vykę įvykiai vertinami nevienareikšmiškai. Tačiau filosofas Gintautas Mažeikis tikina, kad bet kokiu atveju jie labai smarkiai pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos visuomenę.

Barikadų metai – tokiu terminu į istoriją įrašyti Europos šalių ir Jungtinių Valstijų veidą pakeitę 1968-ieji.

San Franciske, Londone, Berlyne, Tokijuje, Paryžiuje, taip pat ir kitoje geležinės uždangos pusėje, Prahoje ir Varšuvoje, gatves okupavo jaunimas. Rytuose tai buvo siekusieji reformų autoritarinėje socialistinėje sistemoje. Vakaruose – judėjimas prieš tai, kas tuo metu vadinta imperialistine, kapitalistine sistema ir socialine nelygybe. Prahoje nepasitenkinimas užgniaužtas tankais. Tuo metu Prancūzijoje 1968 m. gegužę vykę studentų ir darbininkų protestai tuometį prezidentą Charles`į de Gaulle`į privertė labai rimtai sunerimti dėl galimos vyriausybės griūties.

Ch. de Gaulle`io Prancūzija 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išgyveno ekonominį pakilimą. Tačiau jaunimui, studentams, kaip jie tuo metu kalbėjo, konservatyvi ir sustabarėjusi sistema susižavėjimo nekėlė. Nepasitenkinimas buvo reiškiamas ir aukštojo mokslo sistema bei aukštųjų mokyklų vidaus tvarka.

Įkvėpė judėjimai įvairiose pasaulio šalyse

Kaip sako Oksfordo universiteto Istorijos fakulteto moderniosios istorijos profesorius Robertas Gildea, Prancūzijoje 7-ajame išsiplėtė naujos pramonės sritys, pavyzdžiui, orlaivių pramonė.

„Iš provincijų atvykę darbininkai dirbo tikrai sunkiomis sąlygomis. Tuo pat metu sparčiai plėtėsi universitetai – į juos mokytis atvyko daug jaunų žmonių. Režimas buvo stipriai prezidentinis, parlamentas – silpnas. Ch. de Gaulle`io partija buvo dominuojanti, todėl opozicijai veikti buvo sunku“, – pasakoja istorikas.

Pasak R. Gildea, tuo pat metu pasaulyje visko vyko siaubingai daug: „Trečiosiose pasaulio šalyse vyko revoliucijos – Kuboje, Alžyre, vadinamoji kultūrinė revoliucija Kinijoje. Daugybę jaunų žmonių įkvėpė kastroistų, maoistų judėjimai įvairiuose pasaulio taškuose. Daugybė perversmų Trečiojo pasaulio šalyse. Jauni žmonės Prancūzijoje labai rimtai domėjosi tuo, kas tuo metu buvo vadinama „revoliucijos grąžinimu atgal į Prancūziją.“

Alainas Geismaras, vienas iš maištavusių studentų lyderių, vėliau tapo politiku, AFP/Scanpix nuotr.

Aktyviai palaikė kairiąsias idėjas  

Po kurį laiką tvyrojusios įtampos tarp Nantero universiteto administracijos ir studentų pirmasis rimtas konfliktas nutiko studentams keliant reikalavimą leisti vaikinams naktį pasilikti merginų bendrabučiuose. Ginčui įsiplieskus administracija nutarė uždaryti universiteto studentų miestelį ir keletą protesto organizatorių pagrasino išmesti.

Jau kitą dieną su Nantero studentija solidarizavosi ir Sorbonos universiteto studentų bendruomenė. Prieš universitetų tvarką ir taisykles nukreipti šūkiai labai greitai peraugo į atvirai reiškiamą nepasitenkinimą visa valdžia. Prie studentų drąsos, dažnu atveju – ir radikalumo, prisidėjo tuo metu visame pasaulyje sparčiai plintančios kairiosios idėjos, grindžiamos lozungais apie visuotinę lygybę ir socialinį teisingumą.

„Vyravo jaunimo kultūra. Jaunimas maištavo visoje Vakarų Europoje, taip pat ir kitose pasaulio vietose. Jauni žmonės, lyginant su vyresniąja karta, save išreiškė kitaip. Į tai įsitraukė ir daug jaunų darbininkų – jie su studentais turėjo nemažai bendra“, – teigia R. Gildea.

Profesorius pabrėžia, kad tuo metu studentai aktyviai palaikė įvairias kairiąsias idėjas: „Tai buvo jauni studentai, aktyvistai. Nantero universitete daugiausia buvo anarchistų, vienas jų – Danielis Cohn-Benditas, viena ryškiausių 1968 m. figūrų. Kitur buvo daugiau marksistų. Tuo metu vyravo didelis nepasitenkinimas Prancūzijos Komunistų partija – ji laikyta stalinistine. Nuo jos 1966–1967 m. dalis jaunų komunistų atsiribojo ir subūrė grupę trockistų – jie tikėjo savotišku revoliuciniu avangardu. Maoistai manė, kad revoliucija turi prasidėti fabrikuose ir laukuose.“

D. Cohn-Benditas 1968-aisiais buvo anarchistas, dabar – europarlamentaras, AFP/Scanpix nuotr.

Anot R. Gildea, buvo ir jaunuolių, kurie tiesiog norėjo pokyčių ir sistemai priešinosi kultūriškai.

„Jie laikė ją represyvia, nuobodžia. Jie tikėjo laisva mintimi, laisva meile. Taigi, buvo visas mišinys jaunų žmonių. Vieni tiesiog norėjo atsikratyti nuobodaus Ch. de Gaulle`io režimo. Kiti buvo daug radikalesni“, – sako pašnekovas.

Tačiau visus juos vienijo noras keisti sistemą ir kovoti su nusistovėjusiomis normomis.

Sovietai įvykiais nesižavėjo

Egalité! Liberté! Sexualité! Šūkiai, reiškiantys lygybę, laisvę ir seksualumą, aidėjo visame Paryžiuje. Bene garsiausiai – centriniame Lotynų kvartale. Jau pirmąją demonstracijų savaitę netrūko susidūrimų su policija, sužeistųjų bei suimtųjų, tad ilgai netrukus miesto centre ėmė kilti barikados, renčiamos iš akmeninio Paryžiaus grindinio.

Studentai policiją kaltino brutalumu ir smurtu ir į rankas ėmė plytas, pagalius, Molotovo kokteilius, o policija – gumines lazdas, vandens patrankas ir ašarines dujas. Gatvėse plazdėjo vėliavos su komunistų revoliucionierių ir ideologų – Karlo Markso, Vietnamo komunistų vado Ho Či Minio, Fidelio Castro, Rosos Luxemburg ir, aukščiau visų, Che Guevaros atvaizdais, skambėjo prieš Amerikos imperializmą ir Vietnamo karą nukreipti šūkiai.

Sovietų Sąjunga įvykiais Paryžiuje pernelyg nesižavėjo, nors padėtį sekė įdėmiai. Vilniaus universiteto docentas istorikas Algis Povilas Kasperavičius sako, kad nors Paryžiaus protestų dalyviai palaikė komunizmui ideologiškai artimas idėjas, Maskva šiuos judėjimus vertino skeptiškai.

„Reakcija buvo labai nuosaiki. Kalbama apie įvykius, kad reikalavimai tokie ir tokie, ir nereiškiama džiaugsmo, kad Prancūzijoje verčiamas kapitalizmas. Kaip tik labiau pabrėžiama, kad tai smulkiaburžuazinio kapitalizmo apraiška. Neskaitant tų profsąjungų streikų, nes tai jau buvo laikoma darbo žmonių teisėmis. Palaikymo juo labiau nereiškė, nes santykiai su Ch. de Gaulle`io Prancūzija buvo geri“, – pasakoja A. Kasperavičius.

Be to, priduria pašnekovas, „komunistai nemėgo visokių artimų, tačiau (jų pačių požiūriu) nukrypėlių – trockistų, maoistų ir t.t. Kadangi šie vyravo studentų judėjime ir buvo patys radikaliausi, gana neutrali reakcija buvo ir spaudoje.“

AFP/Scanpix nuotr.

Rytiečiai ir vakariečiai šiek tiek nesusikalbėjo

Tuo metu R. Gildea atkreipia dėmesį, kad tarp Paryžiaus studentų vyravo įsitikinimas, kad abiejose sistemose – tiek Vakaruose, tiek Rytuose – reikia siekti laisvės.

„Buvo suvokiama, kad tiek Sovietų Sąjunga, tiek Jungtinės Valstijos yra supervalstybės. Abi vystė karinę pramonę, abi turėjo bombą, abi buvo pasirengusios užgniaužti nepasitenkinimą. Žmonės nebuvo linkę manyti, esą Vakarai laisvi, o sovietų blokas – nelaisvas. Jie manė, kad laisvės ir lygybės turi būti siekiama abiejose sistemose“, – sako istorikas.

R. Gildea teigimu, kai kurie Rytų aktyvistai vakariečių atžvilgiu laikėsi kiek pamokslaujančio tono: „Vakarų aktyvistai buvo įsitikinę, kad jų marksistinės idėjos yra pažangios, o žmonėms Rytuose tiesiog reikėjo laisvės. Atrodo, vienas lenkų aktyvistas tuo metu sakė: jūs norit marksizmo, o mes norim laisvės, marksizmas mums reiškia kalėjimą. Taigi, šiek tiek nesusikalbėta.“

Prezidentas svarstė imtis kraštutinio žingsnio

„Drausti draudžiama!“, „Nebesakykit – pone profesoriau, sakykit – dvėsk niekše“, „Kuo daugiau myliuosi, tuo labiau noriu daryti revoliuciją. Kuo daugiau revoliucijos darau, tuo labiau noriu mylėtis“, „Pati gražiausia skulptūra – grindinio akmenys. Sunkaus grindinio kritika – kai šis skrieja mentams į snukį“.

Kai kurios šių frazių šiandien greičiausiai skambėtų mažų mažiausiai nekorektiškai, tačiau 1968-ųjų gegužę salonines manieras laužantys Paryžiaus studentai jas skanduodami statė barikadas, užėmė Sorbonos universitetą, paralyžiavo įstaigas ir miniomis stojo akistaton su policija.

Mėnesio viduryje gatvėmis pražygiavo daugiau kaip milijonas žmonių. Netrukus prie studentų jungėsi ir gamyklų darbininkai – šie iš valdžios reikalavo didinti minimalų darbo užmokestį, pašalpas, okupavo gamyklas, kitas įstaigas, tad netrukus prasidėjo visuotinis streikas, į kurį įsitraukė apie 10 mln. žmonių. Valstybės institucijos neveikė.

AFP/Scanpix nuotr.

Pamatęs, kad padėtis darosi nebevaldoma, prezidentas Ch. de Gaulle`is slapčia pasitraukė į Vakarų Vokietiją, kur tarėsi su karine vadovybe dėl galimybės imtis kraštutinio žingsnio – suvaldyti situaciją pasitelkus kariuomenę.

Tačiau to galiausiai neprireikė: vyriausybė su profsąjungomis rado kompromisą dėl jų keliamų reikalavimų. Netrukus grįžęs į Paryžių Ch. de Gaulle`is per radiją kreipėsi į visuomenę. Jis nurodė paleisti Nacionalinę Asamblėją, surengti pirmalaikius rinkimus – juose kitą mėnesį jo partija surinko daugumą. Birželio pradžioje visuotinis streikas buvo atšauktas ir šalis grįžo į įprastą ritmą.

Vartotojiška kultūra įgijo naują pagreitį

1968-ųjų įvykiai ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Vakarų šalyse vertinami nevienareikšmiškai. Vieniems tai simbolizuoja išsivadavimą iš individo laisvę varžančių tabu, valdžios primetamų normų. Kitiems – hedonizmu persmelktą individualizmą.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės kritikos katedros vedėjas profesorius G. Mažeikis tikina, kad 1968-ųjų įvykiai labai smarkiai pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos visuomenę.

„Kultūrinė įtaka buvo didžiulė. Įvairiuose sluoksniuose paplito, pavadinkime, emancipacijos, socialinio išsivadavimo, teisių, autonomizmo reikalavimas. Tai padarė didžiulę kultūrinę įtaką, nepaisant to, kas vėliau liko valdžioje. <...> Būtent tuo laikotarpiu paplinta kairioji kultūros kritika. Kitas dalykas – neabejotinai įgalinamas subkultūrų judėjimas. Seksualinė laisvė, seksualinė revoliucija – laisvę įgauna seksualinės mažumos, LGBT“, – sako G. Mažeikis.

Jis sutinka, kad po 1968-ųjų įvykių Prancūzijoje įsigalėjo vartotojiška kultūra. „Net ir tie, kurie liko valdžioje, tapo kitokie. Prisiminkime 1789–1793 m. Prancūzijos didžiąją revoliuciją: nukirsdinamas karalius, paskui vyksta dar ne vienas perversmas, dar vėliau nuverčiamas Napoleonas, Burbonai grįžta į valdžią ir viskas, atrodo, restauruojama. Tačiau per tą laiką visas pasaulis pasikeitė iš esmės.

Tos revoliucijos iš esmės pakeičia sąmoningumą, kultūrą, universitetų veiklą, labai smarkiai pakeičia politines doktrinas. Visa tai ir įvyko. Ji pasikeičia iš esmės, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje – ar ultrakonservatoriai, ar kairieji. Vartotojiška kultūra įgyja visiškai naują pagreitį“, – aiškina G. Mažeikis.

Greit pamiršo, už ką kovojo

Ironiška, tačiau, kaip daug kas pastebi, prieš kapitalizmą, vartotojiškumą, nelygybę akmenimis ir barikadomis kovojusi 1968-ųjų karta ilgai netrukus pati įsispyrė į buržuazinius batus, taip tapdama tuo, prieš ką kovojo.

Tą patvirtina ir Prancūzijoje, Isižake, gyvenanti rašytoja E. Umbrasaitė. „Vieni <šį laikotarpį> romantizuoja ir idealizuoja. Kiti, ypač jaunimas, tam tikras tų laikų figūras netgi smerkia ir sako, jog jie nebeįkvepia jų. Netgi yra juokas, kad tiesiai nuo Mao kalnieriuko ir Mao ideologijos perėjome į Rotary klubą. Dauguma tų, kurie 1968 m. svaidė Sorbonos grindinio akmenis į policiją, vėliau tapo Prancūzijos elitu, pamiršo tai, už ką kovojo.

Yra net tokia teorija, kad nors revoliuciniais šūkiais jie smerkė vartotojišką visuomenę, tuo pat metu jie jai padėjo visus pagrindus – vartotojiškai ir individualistinei visuomenei, kuriai rūpi tik hedonistiniai malonumai. <...> Dėl ko jie iš tiesų kovojo – nežinia. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra sakęs, kad 1968 m. buvo utopijų, nemažos dalies iliuzijų griuvimo laikai. Šiandien, 2018-aisiais, nebeturime utopijų. Mes visgi išgyvenome pernelyg daug iliuzijų griūties, kad tikėtume tuo.“

AFP/Scanpix nuotr.

Ar galėtų pasikartoti?

Pasak E. Umbrasaitės, kai šiandien prancūzų klausiama, ar jie įsivaizduoja, kad 1968-ųjų gegužė galėtų pasikartoti ir už ką pirmiausia jie kovotų, jie sako, jog jaučia socialinio pavasario poreikį.

„Už ką 45 procentai prancūzų pasisakytų? Už tai, kad padidėtų jų perkamoji galia, kas su 1968-ųjų tikslais neturi jokio ryšio. Manau, kad idealai su jaunyste išgaruoja, o ir šiandien tie idealai labiau sukasi apie perkamąją galią arba rimtus ekonominius dalykus – Prancūzija išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Iš kitos pusės žiūrint, prancūzų jaunimas labai orientuotas į ekologiją, antivartotojiškumą – čia ir galima matyti tuos studentų revoliucijos atspindžius. Sakyčiau, jie žiūri globaliau ir neapsiriboja vien tik Prancūzija“, – teigia E. Umbrasaitė.

Anot pašnekovės, Prancūzijos žmonių kovos šiandien kitokios nei 1968-aisiais. Tačiau ji pastebi, kad kaip tik šiomis dienomis vykstantis geležinkelininkų streikas apie šį laikotarpį kažkiek primena – tas kelias dienas, kai atrodė, kad studentai gali nuversti valdžią.

Lukas Kivita