Yra toks savaitinis šveicarų žurnalas „Weltwoche“. Jo leidėjas ir vyriausiasis redaktorius yra politikas Rogeris Koppelis, neseniai paskelbęs vedamąjį straipsnį, išgiriantį Donaldą Trumpą kaip „puikų užsienio politiką“.

Kadangi spaudoje apie Amerikos prezidentą vyrauja neigiami pasisakymai, pats laikas duoti vietos ir teigiamiems, ypač jeigu jie parašyti akivaizdžiai nekvailai.

Taigi R. Koppelis klausia: „Kas gi D. Trumpo politikos atveju yra skandalinga? Ar tai, kad jis mažina valstybinius mokesčius ir ūkio bei visuomenės reguliavimą? O gal tai, kad jis siekia taikos su Šiaurės Korėja ir dalinai ją ir pasiekė? Ar tai, kad jis pabaigė šaltąjį karą su Rusija ir Vladimirą Putiną sutiko pagarbiai?

O gal tai, kad jis vykdo savo rinkimų pažadus ir išstoja iš klimato sutarties, kuri net jos šalininkų manymu nieko neatneš? Ar tai, kad jis baudžiamaisiais muitais siekia kinus ir Europos Sąjungą priversti sumažinti savuosius baudžiamuosius muitus?

– Ak taip, – atsidūsta oponentai. – Tai yra prekybą naikinantis protekcionizmas... Bet argi iš tiesų? Gal palaukime, kol D. Trumpas sudarys savo pageidaujamus naujus prekybos susitarimus.

Kuo daugiau D. Trumpas elgiasi teisingai, tuo labiau jo priešininkai niršta. Po susitikimo Helsinkyje su Rusijos prezidentu dienraštis „New York Times“ savo pradiniame puslapyje išspausdino animacinę karikatūrą, kuri  išsityčiojo iš abiejų prezidentų – D. Trumpo ir V. Putino – kaip juokingai įsimylėjusią gėjų porelę, besileidžiančią į homoerotinę kelionę automobiliu.

Ar būtų šis garbingas laikraštis sau leidęs taip meniškai inscenizuoti ir negrus pašiepiančius anekdotus apie D. Trumpo pirmtaką Baracką Obamą? Tikriausiai ne. Kairuoliški moralizuotojai išmetė Dievą tam, kad patys įsikeltų į jo sostą.“

„Politinis korektiškumas yra jų naujasis raganų deginimo laužas. O prieš atskalūną D. Trumpą šiam kairiajam klerui tinka visos priemonės.

Kita vertus, nusivylimas turi būti milžiniškas, jei D. Trumpui niekinti sumąstomi tik primityvūs seksualines mažumas pašiepiantys juokeliai. Jau daugelį mėnesių jo priešininkai nesėkmingai bando D. Trumpą demaskuoti kaip nusikaltėlį, rinkimų falsifikuotoją, priekabiautoją prie moterų ar dešiniųjų ekstremistą.

Per „CNN“ kanalą jie be paliovos diskutuoja, kaip rusai manipuliavo JAV rinkimais. Matyt šiems ekspertams neįsivaizduojama, kad milijonai Amerikos piliečių galėjo laisvai apsispręsti už D. Trumpą ir prieš Hillary Clinton.

Ne, už to slypėjo tik rusai, kurie iš tolimos Maskvos užvaldė milijonų amerikiečių rinkėjų smegenis“, – toliau dėsto R. Koppelis.

„Akivaizdu – Amerikos politikoje reiškiasi paranojos bruožai. Gali būti, kad masyvi priešiška energija yra sveikos demokratinės kultūros išraiška. Tačiau D. Trumpo atveju opozicija kartais priartėja prie isterijos. Jo priešininkai  ir dauguma žurnalistų nori D. Trumpą ne paneigti ar atremti, o tiesiog jį pašalinti, apkaltos būdu išmesti iš posto, politiškai sunaikinti.

Aišku, D. Trumpas yra savotiškas politikos Johnas Wayne`as, tipiškas amerikietis, nuolatinis įprastinės protokolinės tvarkos pažeidėjas, stropus ir veiklus, šioks toks pagyrūnas, vėlyvųjų vesternų šerifas, storžievis, tačiau jo širdis ten, kur ir turi būti.

Jis daro tai, ką visi JAV prezidentai darė prieš jį – būtent gina Amerikos interesus. Tik D. Trumpas atsisako savo politiką įvilkti į gražių, gydančių frazių tvarsčius.

Daiktus jis vadina jų tikrais vardais, jo kalba trumpa, drūta, tiesi ir ne iš mokslinio mėgintuvėlio. Ir prieš jį kritikuodami už jo atvirumą, tiesumą, sąžiningumą, savęs paklauskime, ar to priešingybė, ar salonui tinkanti gražbylystė ir stilinga veidmainystė būtų prasminga alternatyva.

D. Trumpas yra kaubojus, bet jis joks ne klounas. Dauguma žiniasklaidos kanalų kaip susitarę laiko jį patentuotu idiotu, tačiau jo paties sau pasirinktas „stabilaus genijaus“ apibrėžimas, ko gero, arčiau tiesos.

D. Trumpas, naujokas, pasirodo besąs gerų instinktų ir gudrus politikas. Ir taip, jo užsienio politika iš tiesų turi genialumo bruožų. Tai, ką jis paskutiniosiomis savaitėmis paliudijo, buvo puiku, virtuoziška, inteligentiška – diplomatija kaip šachmatų simultanas su trupučiuku laisvųjų imtynių“, – rašo R. Koppelis.

„Pirma, jis išgąsdino savo nelabai užsimokėti norinčius NATO partnerius antausiais ir meilikavimais. Ypač vokiečiams kliuvo D. Trumpo pagrįsti kaltinimai, kad jie pelnosi iš pigių rusiškų dujų ir amerikietiškų karinių išlaidų.

Britams „Brexito“ atžvilgiu jis sustiprino nugarą, kas nepatiko ministrei pirmininkei Theresai May, kurią jis vis dėlto per bendrą spaudos konferenciją sugebėjo nuginkluoti savo plačia ryklio šypsena“, – teigia R. Koppelis, dargi pagiria ir jo susitikimą su karaliene.

Jis baigia savo straipsnį taip: „Genialus buvo jo susitikimas su V. Putinu. D. Trumpas tiksliai pagavo toną, masažuodamas jautrią rusišką sielą gerai atseikėtais pagarbos patikinimais. Prezidentas V. Putinas nesąs priešas, tik „konkurentas ir dargi geras“, smuikavo D. Trumpas. Rusams tai nuslydo per gerklę kaip medus.

Medijos nervinosi, kad Amerikos prezidentas atsisakė Rusijos prezidentui viešai išdrožti pamokslus ir jam prikišti visas tas nesąmones apie menamas rusiškas manipuliacijas per Amerikos rinkimų kampaniją.

Savo sąmokslo teorijų užhipnotizuoti, žurnalistai negalėjo suprasti, kaip čia du valstybės vyrai kolegiškai lygiomis teisėmis susitiko, nedarydami vienas kitam priekaištų.

Medijas apėmė siaubas, kad V. Putinas su D. Trumpu stengėsi viršum visų skirtumų ir konfliktų dar surasti kažką, dėl kurio galėtų sutarti. O komentatorius galutinai įsiutino tai, kad abu prezidentai taip sutartinai išvengė sugrįžti atgal į šaltojo karo laikus.

Taip, Helsinkio aukščiausiojo lygio susitikimas buvo racionalaus tautų  susipratimo aukso valanda, o D. Trumpui – triumfas. Tai, kad amerikiečių prezidentas V. Putino draugijoje dar užsiiminėjo savikritika, buvo sensacija.

Pasauliui ir ypač Europai tai gera žinia, kad įtampa tarp didžiųjų galybių sumažėjo. Kada Europa tai pastebės? D. Trumpas jau seniai suvokė, jog rusai yra natūralūs Vakarų partneriai, juos tereikia suprasti išeinant iš jų pačių istorijos.

D. Trumpas yra išmintingesnis, niuansuotesnis ir toliau matantis už daugumą savo kritikų“, – daro išvadą R. Koppelis šveicarų savaitiniame žurnale.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.