Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Charkivo gynėjas džiaugiasi, kad jo šeima yra saugi Vilniuje

Charkivas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus. Mies­te, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 kilometrų, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai.

Dalis tiltą saugančių karių, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių civilių, yra nerimastingi ir nekalbūs, ta­čiau kai kurie bendrauja no­riai. Nors pats nerūkau, bet čia ki­šenėje visada nešiojuosi pa­kelį ci­garečių, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prakalbinti.

Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriovimo, užkalbinau tilto saugotoją. Išgirdęs, jog esu iš Lietuvos, karys suskubo dėkoti lietuviams už pabėgėlių priėmimą bei siunčiamą karinę pagalbą.

Vyriškis prisistatė esąs Ro­manas ir papasakojo, kad žmona su jų devyniolikmete duk­ra bei dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Jiems pavyko laimingai pabėgti iš Kyjivo prieigose esančios Irpinės, kur per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai.

„Aš jiems padėti negalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus ir buvau pasiųstas kasti apkasų Kyjivo pakraštyje. Tad mašiną pabėgėlių kolonoje per taip vadinamą žaliąjį koridorių vairavo žmona, nors iki tol ji važiuodavo tik į darbą ir atgal“, – pasakojo Romanas.

Vyriškis teigė iki karo sostinėjė dirbęs advokatu, o vasario 24-osios rytą atsibudo netikėtai anksti, ketvirtą valandą, ir įsijungęs kompiuterį perskaitė Putino pareiškimą apie Ru­sijos pradedamą taip vadinamą „specialią operaciją“. Kelias valandas pamąstęs, ką daryti, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir tapti savanoriu gynėju. 

Ka­dan­gi dėl daugybės į užsienį ar vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinės gatvės buvo užkimštos mašinų, iki komisariato vyras numynė dviračiu.Ten pasakė, jog pagal reikalavimus būtina jį visų pirma pasiųsti į medicininę komisiją. Ro­manas dviračiu numynė iki poliklinikos, tačiau pamatęs ten prasidėjusią sumaištį ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, grįžo atgal į komisariatą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi, niekas nebereikalavo medicininės apžiūros, tik klausė, kur norėtų tarnauti. Pasakęs, jog teritorinėje apsaugoje, sužinojo, kad netrukus atvyks autobusiukas ir jį bei dar kelis savanorius paims.

„Vežant autobuse mums išdalino ginklus ir liepė patiems iš dėžių į kišenes prisikrauti šovinių. Kitą rytą miške šalia autostrados ėmėme kasti apkasus ir ruoštis Kyjivo gynimui. Tada galvojau: bus „šakės“, su šautuvais ir keliomis granatomis neturime jokių šansų sulaikyti tankus“, – prisiminė situaciją Romanas.

Kariai neturėjo net pakankamai kastuvų apkasams kasti – jų, prieštankinių raketų „Javelin“ ir maisto bei šiltų rūbų savanoriai atvežė tik po kelių dienų.

„Pasidariau lopetėlę nuo granatsvaidžio „Stinger“ dangtelio ir rausiau žemę nebodamas susidariusių kruvinų nuospaudų. Buvo labai šalta, nes išvažiavau su sportiniais drabužiais ir batais, tikėdamasis gauti karinę aprangą. Tačiau pirmą savaitę nieko negavome ir teko miške gyventi keliolikos laipsnių šaltyje“, – pasakojo gynėjas.

Nebeiškentęs šalčio, vyras paskambino namo žmonai, kad ši atvežtų šiltų drabužių, o žmona atsakiusi, jog, deja, neatveš, nes nebėra tilto per Irpinės upelį. Tai ir nuliūdino, ir kartu pradžiugino. Mat tapo aišku, kad ukrainiečiams susprogdinus tiltą, Maskvos tankai nebegalės prasiveržti į Kyjivą, gynėjai gavo papildomo laiko paruošti stip­resnius įtvirtinimus bei sulaukti geresnės ginkluotės.

„Jaudinausi ne dėl savo gyvybės, bet dėl Irpinėje likusios šeimos, nes toje pusėje dieną ir naktį girdėjosi sprogimai. Neramu buvo ir dėl to, ar žmona sugebės išvairuoti mašiną pažliugusiais miškų keliais“, – pasakojo Ro­manas.

Šeimai pavyko kartu su kitų mašinų kolona sėkmingai ištrūkti iš Irpinės. Permiegoję pas bičiulius Bila Cerkvos mieste, o vėliau kiek pagyvenę pas tolimus giminaičius Ternopilyje, žmona ir vaikai nusprendė vykti į Lietuvą. Tiesa, žmona norėjo į Bulgariją, tačiau dukra išsiaiškino, kad Vilniuje galės tęsti mokslus, tad išvyko ten ir dabar nesigaili.

„Mūsų šeimai tai ne pirmas pabėgimas – 2014 metais, kilus karui Donbase, sprukome iš Donecko į Kyjivą. Butą išsinuomojome Irpinės priemiestyje, nes čia pigiau ir geras susisiekimas su sostine“, – pasakojo Romanas.

Dabar, okupantams atsitrau­kus nuo Kyjivo, gynėjas su kitais buvo dviem mėnesiams perkelti į Bu­čą, o vėliau jį išsiuntė į Char­kivą, kur dabar sau­go įvairius objektus. 

Labiausiai Romanui įstrigo žmonių gelbėjimas Gustomelio mikrorajone Moščicėje. Ten vykti nusprendė du „apkasų kolegos“ Jura ir Vitalikas: vienas norėjo nuo bombų gelbėti tėvus, o kitas – savo nuotaką. Būrio vadui leidus, buvo skirtas autobusiukas, o prie gelbėjimo operacijos prisijungė ir Romanas. Važiuojant Gustomelio link, vaizdas vis prastėjo. Mat negalėdami pervažiuoti Irpinės upelio, Bučoje įsitvirtinę okupantai keršydami iš tankų šaudė į Kyjivo pusę. Tačiau bombos sostinės nepasiekė ir dauguma jų krito į Moščicę. 

„Pakelyje prie barikados mus sustabdę gvardiečiai atkal­bi­nėjo nevažiuoti į Moščicę, bet mes važiavome. Ar­tėjant prie gyvenvietės, darėsi vis kraupiau, degė namai arba rūko jų liekanos, ore švilpė skeveldros, girdėjosi kurtinantys sprogimai. Nesimatė nė vieno žmogaus – likę slėpėsi rūsiuose ir meldėsi“, – pasakojo Ro­ma­nas.

Labiausiai jam įsiminė vaizdas, kai iš rūsio išvedus žmones ir susodinus į autobusiuką bei jau ruošiantis važiuoti, išvydo jų link bėgančią moterį, rankose laikančią kūdikį, o vežimėlyje stumiančią, kaip paaiškėjo vėliau, trejų metukų mergytę.

„Bėgau jai padėti ir meldžiausi, kad okupantai specialiai į mus nesitaikytų, ir tos kelios minutės virto begalybe. Bet viskas baigėsi laimingai“, – atsiduso Romanas.

Paklausus, ar palaiko ryšius su Donecke likusiais draugais bei giminaičiais, kario veidas apsiniaukė. Vyras papasakojo, jog beveik visi jo klasiokai liko rusų okupuotame Donecke, o vienas net buvo tapęs minėtos pseudorespublikos armijos pulkininku, įtakingu asmeniu, bet neseniai žuvo. Klasiokai nutraukė su Romanu ryšius, net ir tie, kuriuos laikė savo draugais. Į Kyjivą atsikraustė keturi pažįstami vaikinai, tačiau nė vienas nepanoro tapti savanoriu Ukrainos gynėju. O liūdniausia Romanui, jog kaime netoli Donecko gyvenanti sesuo ir mama šiame kare kategoriškai palaiko Putiną ir su broliu bei sūnumi irgi nebend­rauja...

„Sužinojusi, kad esu radikalios „Laisvės“ partijos narys, ma­ma mano žmonai pasakė, jog tapome „banderovcais“, ir nenori su mumis turėti jokių reikalų. Kai sužinojau, jog mirusiųjų laidojimo metu kapinėse vienas mano dėdė pareiškęs, kad tapau fašistu ir atseit niekas manęs gimtajame kaime nenori matyti, pasidarė labai skaudu“, – susigraudino Romanas. Bet tuoj atsiprašė už silpnumo akimirką ir paaiškino: „Mes buvome labai glaudi ir draugiška giminė, vaikystėje draugavome su pusbroliais ir pusseserėm, o dabar per Maskvos intrigas tapome priešais“.

Romanas džiaugėsi bent tuo, jog vienas pusbrolis neseniai su juo atnaujino ryšį. 

„Iki karo jis teigė esąs apolitiškas, nes yra ūkininkas ir jam svarbu geras derlius, o ne tai, ar kaimas bus Rusijos, ar Ukrainos teritorijoje. Kai rusų kariai išvogė jo grūdus ir techniką, pusbrolis pripažino, jog buvau teisus sakydamas, kad reikia rinktis ne rytų barbarus, o su Vakarais išvien einančią Ukrainą. Pusbrolis dar parašė, jog didžiuojasi mano sprendimu kovoti už Ukrainą. Didžiuojasi manimi ir žmona su vaikais, bet tuo pačiu ir labai pergyvena, nes esu arti fronto. Suprantu, kad visko gali nutikti, tačiau man lengviau stovėti sargyboje, žinant, jog šeima yra saugi Lietuvoje. Už tai esu labai dėkingas jūsų šaliai“, – sakė Romanas.

Eldoradas BUTRIMAS

Rekomenduojami video