LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Esu įsitikinęs, kad bet kuris iš jūsų, mieli skaitytojai, važiavęs vadinamuoju senuoju Krakių keliu, yra matęs šią sodybą. Gal ji ir vieniša, tačiau labai išpuoselėta, ją supa gausybė augalų ir krūmų, o sodyboje esančiose klėtelėse ir kieme įrengtas tikras liaudies buities muziejus. Ir viskas čia sukurta vieno senjoro rankomis. Šiandien po šią sodybą ir pasižvalgysime.
Matyta, regėta
Ši sodyba tikrai yra matyta ne vienam iš jūsų. Pats šią sodybą mačiau taip pat dešimtis kartų, nes ji randasi visai šalia kelio Kėdainiai–Lipliūnai–Krakės, kitoje Lipliūnų kaimo pusėje. Išvaizdus namas ir išpuoselėta aplinka traukte traukia kiekvieno prašalaičio akį, tačiau sustoti čia retas kuris drįsta, mat sodyba yra privati senjorų valda. Visgi mes nutarėme nuvykti ir susipažinti su šiais Lipliūnų gyventojais, norime su jais supažindinti ir jus.
Teko lankytis
Visiškai nieko neplanavę iš anksto, nederinę jokio susitikimo su ten gyvenančiais žmonėmis saulėtą penktadienio popietę susiruošiame aplankyti sodybos šeimininkų. Tiesa, reiktų pripažinti, kad sodyboje vieną kartą jau buvome. Visiškai atsitiktinai čia buvome užsukę prieš metus ir susipažinome su čia gyvenančia senjorų pora. Su fotografu nutarėme, kad kažkada būtinai čia dar apsilankysime ir įamžinsime poros sukurtą grožį. Manome, kad šį grožį turi pamatyti visi kėdainiečiai. Ir, žinoma, susipažinti su nuostabiais sodybos savininkais, nes kitokių žodžių apibūdinti tokiai nagingai šeimai sunku surasti.
Auksinis ruduo
Saulutė ryškiai šviečia į akis, o mes traukiame į kelią. Jau pusę metų nevažiavau daryti reportažo iš kaimo! Kaip greitai skrieja laikas. Už automobilio lango auksinis ruduo, o mes vildamiesi, kad sodybos šeimininkai bus namuose, traukiame link Lipliūnų. Kelionė neprailgsta, mat auksinis miškų vaizdas atima žadą. Auksiniai medžių tiesiog žėri akyse. Koks gražus tas lietuviškas ruduo, kokia nuostabi yra Lietuvėlės žemelė!
Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Tenka ir žvyro
Dalį kelio važiuojame geru asfaltuotu keliu, bet dalis kelio yra žvyro danga, tad fotografas, vairuojantis automobilį, nėra patenkintas kelione tokiu vieškeliu. Per kančias į žvaigždes! Kelionė žvyrkeliu visai netolima – vos keli kilometrai ir mes jau stovime greta sodybos. Iš pradžių nužvelgiame ją nuo kelio. Akį iškart patraukia medinėje lentoje iškaltas užrašas: „Pasodinai medį, užauginai vaikus, vadinasi pragyvenai neveltui“.
Auksiniai žodžiai
Auksiniai žodžiai. Iš tų kelių iškaltų žodžių galime suprasti žmonių gyvenimo filosofiją, jų pažiūras, pasaulio supratimą. Aplink sodybą medžių išties netrūksta. Čia pasodinta ir daugybė gėlių, krūmų, krūmelių. Kiek tolėliau puikuojasi „Mamos alėja“. Aišku, šeimininkai ją pasodino mamos garbei. Tiesa, medžiai nėra brandūs, tad galima spėti, kad pats sodinimo procesas vyko prieš kiek daugiau nei dešimtmetį.
Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Darbuojasi lauke
Žengę toliau į kiemą išvystame čia stovinčią kaliausę. Tikrų tikriausia kaliausė. Kas prikimšta į vidų nėra aišku, tačiau kaliausė yra žmogaus dydžio, atrodanti gana tikroviškai. Padaryta žmogaus dydžio iškamša atrodo labai įdomiai. Žengiame toliau ir mus pasitinka sodybą sergintis šunelis. Rudas, pūkuotas meškiukas mus aploja ir lydi iki kieme besidarbuojančio sodybos šeimininko.
„Nebijokit, jis nepuola. Va tas azijatas, kuris pririštas, tai pavojingas. Tuojau aš jį uždarysiu į būdą ir bus ramiau“, – ištaria mus atpažinęs senjoras.
Gimtoji žemė
Uždaręs į būdą didžiulį šunį šeimininkas sutinka su mumis pasikalbėti ir aprodyti sodybą.
„Na, nelabai aš čia jums turiu ką parodyti. Gyvename sau ir tiek. Čia, už kelių šimtų metrų yra mano gimtinė. Va ten, laukuose, kadaise stovėjo mano tėvų namas. Ten aš gimiau. Dabar toje vietoje stovi tik šulinys. Sodybos jau nelikę. Ir laukai aplink, vien laukai“, – dėsto mums senjoras Petras Šulcas, kuris čia esančioje sodyboje su žmona Anele gyvena jau nuo 1994 metų.
Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Miestas – ne prie širdies
P. Šulcas pasakoja, kad mieste gyveno gana ilgai, tačiau suprato, kad miesto šurmulys tikrai ne jam. Ir nusprendė kartu su žmona sugrįžti į savo gimtinę. Kaip tarė pora, taip ir padarė.
„Mieste mums nelabai patiko. Šiaip viskas buvo gerai. Dirbau gerą darbą. Visą gyvenimą dirbau ugniagesiu. Net viršininkas buvau ugniagesių. Viskas buvo gerai, bet gyvenimas mieste mane slėgė. Atsibosdavo būti ten, kur daugybė žmonių ir jų problemų, tad nutarėme su žmona atvykti čia“, – dėsto senjoras.
Gelbėjo žmones
Vyriškis pasakoja, kad didžiąją gyvenimo dalį gelbėjo žmonių turtą nuo nelaimių ir ugnies. Garbinga profesija vyrą visuomet traukė ir žavėjo.
„Ugniagesiu būti buvo garbė. Atlyginimai mūsų tikrai nebuvo dideli. Nors buvau ir viršininkas, tačiau gaudavau visai nedidelę algą. Ką padarysi, bet užteko man jos. Susilaukėme dviejų vaikų –turiu du gražius berniukus. Taip ir ėjo tas gyvenimas. Darbas, namai... Gyvenome tikrai neblogai, negaliu skųstis, bet darbo sąlygos tuomet buvo tragiškos. Sunkiai tekdavo dirbti. Net negalima palyginti su kokia technika dirbome mes ir su kokia dirba dabartiniai pareigūnai“, – dėsto ilgametis ugniagesys.
Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Puoselėjo sodybą
„Atsikėlę iš mieto, ėmėme tvarkyti ir puoselėti sodybą. Sodinome medžius, viską tvarkėme. Taip ir bėgo metai. Štai man jau 82 metai, bet sakau, kad reikia tai tą, tai aną sutvarkyt. Darbo randu kasdien. Čia dirbt ir dirbt, noro tik reikia. Nemanau, kad sukūriau kažką labai gražaus. Manau, kad tai tūrėtų būti pas kiekvieną tvarkingą šeimininką“, – aiškinas senjoras ir vedasi mus gilyn į kiemą.
Kabo motociklas
O senjoro kiemas išties įspūdingas. Ant ūkinio pastato sienos kabo senutėlis, bet puikiai išlaikytas motociklas. Dar keli sovietiniai motociklai stovi klėtelėje. Kieme pūpso ir įspūdingas šiuolaikinis keturratis. Vyriškis pasakoja, kad renka įvairius senovinius daiktus ir juos dėlioja kieme. Tuos daiktus, kurie bijo vandens, deda į ūkinį pastatą.
„Tai laikrodį senovinį randu, tai arbatinį, tai peilį ar seną monetą, karinę gertuvę. Viską dedu į ūkinį pastatuką. Čia yra labai senų dalykų, kurie man patinka. Ateinu, pažiūriu, prisimenu vaikystę, jaunystės dienas. Iš laukų į sodybą tempiu girnas, akmenis. Viską susivežu motociklu. Motociklas – mano ryšys su išoriniu pasauliu. Be jo aš – kaip be rankų“, – pasakoja ponas Petras ir vedasi mus aprodyti savo keturračio.
Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Langas į pasaulį
Senjoras turi įsigijęs galingą motociklą, kuriuo tiek žiemą, tiek vasarą važiuoja į parduotuvę.
„Man jo reikia kaip susisiekimo priemonės. Jis mano vienintelė transporto priemonė. Aš su juo per laukus, per miškus ir nuvažiuoju į Dotnuvos parduotuvę. Ir į miestą nuvažiuoju. Sėdu ir važiuoju. Pravažumas labai geras. Į jokį automobilį motociklo nei už ką nekeisčiau“, – šypsosi vyriškis glostydamas savo plieninį „Suzuki“ markės keturratį žirgą.
Vienintelė priemonė
Senjoras pasakoja, kad visą gyvenimą labai mėgo motociklus. Važinėjo tarybiniais „Iž‘ais“, kurie ir dabar teberiogso garaže.
„Buvo geri, galingi motociklai. Dabar jau nebevažiuoja. Stovi garaže ir tiek. Bet man jie mieli, tad lai būna. Naudoju tik savo vienintelį motociklą. Visą gyvenimą važinėjau motociklais. Jie man nuo pat vaikystės labai patiko. Mašinos nenorėjau niekada, motociklas buvo mano paauglystės svajonė, kurią suaugęs ir išpildžiau“, – dėsto ponas Petras.
Klėtelė – muziejus
Senjoras nusiveda mus į klėtelę, o ten visos jos sienos nukabintos įvairiausiasis rakandais. O tiems rakandams daugybė metų. Tikras antikvariatas senjoro klėtelėje. Ir ko čia tik nėra. Nuo durtuvo iki senovinio virdulio, nuo pasagų iki girnų. Tikras muziejus.
„Aš viską renku. Randu senosios sodybos buvusioje vietoje. Laukuose randu. Juk kažkada ten buvo sodybos, tik jas perkėlė, kai melioravo griovius ir laukus. Iki tol namai buvo išsidėstę toli vieni nuo kitų – paupiuose, pamiškėse, laukuose. Tai ten įvairiausių įdomybių galima rasti. Tai, ką randu, tą ir nešu namo“, – juokiasi gero humoro jausmo nestokojantis vyriškis.
Gyvulių neaugina
Senjorų pora gyvulių tvartuose nebeaugina. Tvartai jau sukrypę ir reikalauja remonto. Tačiau ponas Petras sako, kad nugriauti pastatą yra daug sunkiau nei pastatyti naują. Tad delsia, mąsto, kaip čia geriau padarius.
„Turime mes vištų, katinų, šuniukų, kurie mus saugo. Kažkada laikėme ir kiaules, ir kitus stambius galvijus, bet dabar neapsimoka ir jėgų nebėra. Laukus nuomojame, nes tiek žemės mums tikrai nereikia. Užsiauginame daržovių ir gerai. Ko mums daugiau reikia? Ko reikia, nusiperkame parduotuvėje. Tie atstumai nieko nereiškia, kai turi gerą techniką“, – sako vyriškis ir atsidūsta.
Gimė ir išeis
Ponas Petras sako, kad jis yra laimingas žmogus, nes likimas lėmė taip, kad jis visą gyvenimą gyveno Kėdainių krašte, savo gimtinėje, kuri jam yra labai brangi.
„Aš esu laimingas žmogus, nes čia gimiau, čia ir išeisiu Anapilin. Čia mano gimtinė, čia gražiausios vaikystės dienos, čia visi prisiminimai. Čia mylimi tėveliai. Čia viskas sava. Dabar mudu su žmonele likom. Du sūnus gyvena kitur, turim keturis anūkus. Jiems viskas gerai. Labai tikiuosi, kad neapleis, puoselės mūsų taip mylimą sodybėlę. Mes būtume labai laimingi“, – dar kartelį atsidūsta senjoras Petras, nužvelgdamas kambaryje kitoje lango pusėje sėdinčią ir viską stebinčią žmoną Anelę.
Dimitrijus KUPRIJANOVAS
