Panonijos lyguma, apsupta Karpatų, Alpių ir Balkanų kalnų, šiandien dažniausiai tapatinama su Vengrija, nors istoriškai yra padalinta į Banato, Slavonijos, Mačvos, Vojvodinos, Krišanos regionus ir apima gerokai didesnius plotus. Čia yra susikirtę daugybė kelių, kurių gausa lėmė, kad šiandienė etninė lygumos mozaika yra daugiau nei įspūdinga. Kadaise buvusi nuolat besistumdančio pasienio tarp Habsburgų ir Osmanų dinastijų riba, per šimtmečius Panonija tapo neabejotinais vartais į Balkanus, nors pagrindinį šio regiono etninį subjektą – vengrus – priskirti Balkanams galima tik su išlygomis.

Viso šio regiono likimą nulėmė Panonijos lygumos gamtinės savybės, kurios šios vietovės gyventojams tapo tiek palaima, leidusia gyventi sočiai ir turtingai, tiek ir galvos skausmu, pasibaigdavusiu nuolatiniais ir alinančiais karais. Panonija pasižymi nepaprastai derlingomis žemėmis, kuriose galima sėkmingai auginti daugybę įvairių maistinių kultūrų. Jų neužpuola ankstyvi bei vėlyvi šalčiai, palyginti su mūsų klimatu, todėl pakelėse nuolat matyti gausūs ir vešlūs saulėgrąžų, kukurūzų, javų ar svogūnų laukai. O rudenį Panonija yra atvira vėjams. Bet jie neatneša smarkių šalčių, o pasirodžiusi saulė šildo ir žiemą, todėl klimatas čia nėra atšiaurus. Tačiau toks vietovės atvirumas lėmė ir istorinę vietos problematiką: įvairiais laikais ši teritorija buvo itin gardus kąsnis įvairiems užkariautojams: nuo hunų ar avarų iki slavų ar vengrų. Lygumą saugo kalnai iš visų pusių; perėjus kalnų grandines, gamtinių kliūčių nebelieka, tad užkariautojus sustabdyti galėdavo tik kariniai ar politiniai aljansai. Todėl įvairios tautos čia traukdavo nuolat. Kai kurios eidavo tolyn, kitos pasilikdavo.

Nors šiandienė Vengrija yra homogeniška valstybė, kurioje etniškai absoliučiai dominuoja vengrai – tauta, istoriškai peržengianti savo valstybės ribas, jos imperinę praeitį primena išlikusios įvairios bendruomenės ir architektūriniai simboliai pačioje valstybės širdyje. Pusiaukelėje tarp Segedo ir Mako miestų Vengrijos, vasarą kepinamos saulės, rudenį lietų renkančios, pietuose įsikūrusi Deska. Tai vienas iš daugelio Vengrijos kaimų, kurie vienas nuo kito vizualiai pernelyg nesiskiria: tarp horizonte nesibaigiančių lygumų kaimai išsidėstę plačiai, akį traukdami savo precizišku suplanavimu, kur beveik visos gatvės viena su kita kertasi statmenai, o stogai dengti raudonomis čerpėmis. Tačiau Deska turi vieną ypatybę, dėl kurios aš joje atsidūriau. Tai serbiškas kaimas.

Būtina paminėti, kad, išgirdus žodžių junginį „serbiškas kaimas“, gali kilti klaidingas įspūdis, jog gatvėje kiekvienas sutiktas žmogus kalba serbiškai, o aplinkoje dominuoja serbiški simboliai. Nors kaime išties yra iš aplinkos išsiskirianti serbų ortodoksų bažnyčia bei gatvėse visur iškabintos dvikalbės lentelės, serbai Deskoje šiandien sudaro vos 5–10 % visos populiacijos, ir visi jie puikiai kalba vengriškai. Kartais tik iš vos juntamo akcento galima suprasti, kad jų gimtoji kalba nėra vengrų. Kaimas iš esmės nesiskiria ir nuo daugybės panašių gyvenviečių Vojvodinoje, pratęsiančioje šias neįtikėtinas lygumas jau kitapus sienos į pietus, į Serbiją.

Kalbėti apie serbų (ir apskritai pietų slavų) istoriją Vengrijoje ir jų tarpusavio santykius nėra taip paprasta kaip apie Artimųjų Rytų mažumas. Balkanuose, priešingai nei Artimuosiuose Rytuose, viskas yra itin painiai susimaišę, o nardymas tarp etninės ir religinės tapatybinės priklausomybės visuomet buvo gerokai sudėtingesnis nei Artimuosiuose Rytuose, kur nemusulmonų populiacija turėjo labai aiškiai apibrėžtą vietą islamiškose valstybėse iki pat XX amžiaus. Apie slavus Banate kalbama dar 6-ojo amžiaus šaltiniuose vykstant slavų migracijai į Balkanus. Vėliau, 9 amžiuje, vyko vengrų migracija, po kurios serbai buvo nustumti į pietus nuo Panonijos žemių. Tačiau 15–16 amžiuje prasidėjo dar vienas atvirkštinis procesas, kuris baigėsi Vojvodinos serbizacija: dėl nuolatinių karų su Osmanų imperija, vengrai nuolat įsileisdavo į šiaurę nuo Dunojaus bėgančius nuo neramumų serbus, kurie keitė gilyn į vokiškas ir Habsburgų žemes traukti pradėjusius vokiečius. Ši tendencija ypač sustiprėjo po Mohačo mūšio 1526 m., kai didžioji šiandienės Vengrijos dalis atiteko Osmanams.

Pietų slavų migracija į šiaurę itin paspartėjo po 1690 m., kai šiandienė Vengrija atiteko Habsburgams, ir tai tapo strategiškai patogiu regionu organizuoti sukilimus prieš Portą. Tai išnaudojo Habsburgai, o paskui ir vengrai, imant serbus į karinę tarnybą prieš Osmanus nukreiptiems žygiams. Serbai apsigyveno ne tik pasienio kaimuose, bet ir Budoje, Pėče, Segede. Pavyzdžiui, 1698 m. daugiau nei pusė Pėčo gyventojų buvo pietų slavai. Panašūs duomenys fiksuoti ir Budoje 1715 m. Tai įdomu: iš 1539 namų ūkių, 769 priklausė serbams, 701 vokiečiams ir tik 68 vengrams.

18–19 amžiuje etninė serbų ir vengrų siena vis labiau slinko į pietus, kol nusistovėjo šiandienėje Vojvodinoje. Tačiau ribos aiškiausiai nubrėžiamos politikoje: po Austrijos-Vengrijos imperijos iširimo 1918 m. ir susikūrus Jugoslavijai, į šį naują pietų slavų vienybės idėjos įsikūnijimą ėmė traukti pietų slavai iš aplinkinių valstybių. Galimybe gauti Jugoslavijos pilietybę pasinaudojo du trečdaliai Vengrijos serbų, todėl serbų Vengrijoje itin sumažėjo. 2011 metų duomenimis, Vengrijoje jų gyveno 7210.

Deska yra kaimas, pirmą kartą šaltiniuose šiuo pavadinimu paminėtas 1490 m. Ilgą laiką tai buvo vengriška gyvenvietė. Serbai joje pasirodė 1746 m., o pirmoji serbiška cerkvė pastatyta 1859 m. Daugelis serbų (kurių buvo apie pusė visų gyventojų) kaimą paliko po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė. Ir nors dar 1925 m. Deskoje gyveno 900 serbų 130 namų, jie savo ateities su Vengrija nesiejo. Jiems patrauklesnė alternatyva buvo vos už kelių kilometrų esanti Jugoslavija. Šiandien čia save serbų bažnyčiai priskiria 116 žmonių, kaime taip pat veikia serbiška mokykla ir kultūros centras. Tačiau kaimas kenčia nuo tų pačių problemų, kaip ir daugelis provincijos regionų Centrinėje ir Rytų Europoje – jaunimas nebenori gyventi regionuose, kur nėra patogių galimybių susirasti ar susikurti darbus, šie taip pat yra ganėtinai atokūs. Todėl žmonių čia mažėja.

Apie gyvenimą Deskoje man papasakojo Svetomiras. Šis nedaugžodžiaujantis, tačiau itin šiltai bendraujantis dvasininkas, tarnaujantis ir Segede, gimė rumuniškajame Banate, kaime, keli kilometrai nuo sienos su Serbija. Mokyklą jis baigė Timišoaroje, o dvasininku tapo Belgrado dvasinėje akademijoje. Įdomu buvo tai, kad per mūsų pokalbį nė karto iš jo neišgirdau žodžio Jugoslavija. Jis kalbėjo tik apie Serbiją. Kalbėjome daug. Mūsų pokalbį sudarė daugybė įvairių temų apie Serbiją, santykius tarp autokefalinių ortodoksų cerkvių, apie Deską, apie revoliuciją (kaip čia vadinama socializmo griūtis), apie buvusius laikus, tačiau bene įdomiausia pokalbio dalis prasidėjo tuomet, kai prakalbome apie serbišką tapatumą. Ką reiškia būti serbu? Toks klausimas visuomet įgyja papildomą, lengvai mistifikuotą ir stipriai romantizuotą prasmę, kai klausiama mažumų sąlygomis gyvenančio žmogaus. Į šį klausimą Svetomiras pažvelgė prisimindamas laikus, kai judėjimas nebuvo toks laisvas, koks yra dabar, ir pati serbiška sienos sąvoka granica jam tariant šį žodį įgijo papildomą skambesį.

„Gyventi tarp trijų sienų buvo labai keista, kai savo akimis matai kitą valstybę, kuri yra čia pat, tačiau apie ją beveik nieko nežinai. Netgi dvi valstybes. Apie Serbiją, žinoma, šiek tiek žinojau iš televizijos laidų, kurias gaudydavo mūsų televizorius, tačiau nieko nežinojau apie vietos serbus. Mes nebendravome. Serbijoje buvau, bet nebendravome. Aš ir šiandien jaučiu kažkokį ilgesį ir nežinau, kaip apie tai papasakoti. Tu gali kirsti sieną, bet kam ji yra? Bet yra kaip yra. Aš nieko nežinojau apie Deską. Aš čia nebuvau anksčiau. Aš nieko nežinojau apie vietos žmones. Apie jų mentalitetą. Tradicijas. Papročius. Nieko, kas yra čia ir kas yra iš čia. Aš atvykau čia iš Rumunijos su vietos tradicijomis. Su tuo, ką išmokau cerkvėje. Ir aš nustebau. Nepaisant sienų, nepaisant skirtingų valstybių, tradicijos yra tos pačios. Ir žmonių mentalitetas. Krikštijimas. Bet įdomiausia, kad mąstymas yra tas pats.“

Kiekvieną kartą lankantis Balkanuose atrandi kai ką naujo, kas vėliau tampa atradimu sau pačiam. Čia nutinka daug ir įsitraukti į vietinę kasdienybę labai paprasta. Ir žmonės čia bendrauja daug. Ir pasakoja daug. Tai regionas su visiškai savitu charakteriu, kurį reikia prisijaukinti. Tačiau prisijaukinus, jis nepaleidžia.

Atsisveikindamas su Deska jaučiausi keistai. Ne tik todėl, kad kelią pradėjau nuo Vengrijos, o baigiau giliai Balkanuose. Keista buvo ir dar dėl vieno dalyko: žmonės čia matė ir patyrė daug, tačiau čia nebuvo justi tokios gilios melancholijos, kuri visuomet užplūsdavo Artimuosiuose Rytuose. Su šiuo regionu nevalingai nuolat vedžiau paraleles, kadangi ir pats atsisveikinimas vyko prie serbiško stalo, kur buvo tie patys valgiai, kurių galima rasti nuo Budapešto iki Atėnų ar Stambulo. Po dienos, kai vyko nuostabus pokalbis, Svetomirui galėjau tik padėkoti, tardamas serbiškąjį hvala lepo.

Šarūnas Rinkevičius