Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Bombos sužeista kalytė Bilka tapo artileristo šeimos guodėja

„Kai mano vyras Volodimyras iš fronto parsivežė žuvusio bendražygio kalytę, nepasakiau nė žodžio, nors jis žinojo, kad išpažįstu islamą, o gimtajame Azerbaidžane šunų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis ant kūno negali būti gyvūnų plaukų“, – pasakojo už ukrainiečio ištekėjusi azerbaidžanietė Saadat.

Su šia moterimis išsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kijevo į Kramatorską, kur ji vyko susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru.

Saadat vyras artileristas kovoja penkiasdešimt kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute, kur šiuo metu vyksta pačios aršiausios kovos. 

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų sugrįžusį savo vyrą“, – toliau pasakojo Saadat.

Kalytę Bilką su vienuolikamete dukra Amina ir keturiolikmečiu sūnumi Antonu moteris beprotiškai pamilo, galbūt todėl, kad ji, anot moters, juos sieja su Volodimyru, kuris vis kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte irgi patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jai leteną, dėl to Bilka dabar vaikščioja šlubčiodama. Kalytė nuo to laiko pasidarė baikšti, bijo stipresnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, kad prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko neatrašys, bet tomis naktimis aš visi vien neužmiegu. Kai rugpjūtį iš jo dešimt dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, ėmiau kraujuoti ir savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – kalbėjo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo pačiu metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad naujai lekiančios bombos nesužalotų.

Visiems keturiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodimyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių jisai mikčiojo, neįstengė kalbėti, sutelkti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jisai dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Vyras savanoriu į frontą užsirašė dar 2015 metais, kovojo Donecko prieigose. Vasario 24-ąją, pirmą šio karo dieną, prie Sumų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Volodimyras turėjo būti kartu, tačiau gulėjo ligoninėje sunkiai susirgęs Covidu“, – pasakojo žmona.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Poliana kaime netoli Poltavos.

„Volodimyrui 46, man 40 metų, iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabėgau po 1990 metų sausio įvykių, kai Maskvos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku, o tai išgyvendama pasimirė mama, turėjusi silpną širdį“, – prisipažino moteris.

1990 metų sausio 20 dieną SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją kariai buvo įvesti siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbaidžaniečių susidorojimo dėl kilusio konflikto Kalnų Karabache.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Baku tą dieną nuo Maskvos karių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azerbaidžane – 131 asmuo. Kremlius teigė, kad per riaušes Baku žuvo penki policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik devyni kareiviai.

Saadat tėtis studijavo Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė, sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką ir jautrų žmogų, mylintį visus gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos miega.

„Mano gyvenimą kažkodėl antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Sadat su šeima gyvena savo name, o netoliese, kitame name, įsikūręs moters tėvas. Dar kitame name netoli buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio prie Mariupolio.

Su viena šeima iš Berdiansko – 33 metų Liudmila bei jos dviem vaikais, Saadat labai susidraugavo, kasdien eina vieni pas kitus į svečius.

„Įsivaizduokit, jie iš Berdiansko sprogimų pabėgo be nieko, atvyko net neturėdami žieminių rūbų ir batų, o per didelius pergyvenimus Lena pražilo ir patyrė du insultus“, – baisėjosi Saadat.

Azerbaidžanietė dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Polana kaimo. Būdama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mėtė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad šie nesusprogdintų jos namų.

Saadat bendradarbės Irinos vyras Aleksejus žuvo kovose netoli Bachmuto. Į jį pataikė snaiperio kulka, o netrukus po laidotuvių ta bendradarbė pajuto, kad yra nėščia ir suprato, kad pastojo per paskutinį susitikimą su vyru, kai šis trims dienoms buvo išleistas poilsiui po nedidelio sužeidimo.

Irina esą neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. 

Bendradarbė sakė – mes atžalos susilaukti negalėjome trejus metus, o dabar įvyko stebuklas, Dievo valia turėsiu kūdikį, kuris visada primins mylimą vyrą.

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi verkti taip, kad nematytų vaikai, tačiau vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų ir Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri, puikiai piešia.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka kažkokiu būdu tai išgirsta, atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsikabinu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš namo Volodimyras, ir galėsiu ramiai užmigti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Rekomenduojami video