29-erių biržietis Dalvydas Varna liepos pabaigoje ėmėsi Meilės salos tvarkymo darbų. Su bendraminčiais, padėjusiais darbuotis saloje, pakviesti į atsinaujinusį žemės lopinėlį jis žada visai netrukus. „Šiaurės rytams“ Dalvydas pasakoja apie save Biržuose ir pasaulyje, ištikimybę gimtam miestui ir planus, susijusius su juo. - Dalvydai, papasakok, kada jau kviesite į Meilės salos „atidarymą“?

- Sunku ką nors kol kas prognozuoti. Vis dar darbuojamės, paskutiniu metu orai mūsų nelepina, o ir jaunimas ruošiasi naujiems mokslo metams. Kadangi mūsų gretos paskutiniu metu sumažėjo nuo starto pradžios, tai sunku ir daug darbų saloje padaryti. Tiesiog pamažu judame į priekį, ir jau matau tvarkymo darbų pabaigą. Aišku, labai norėčiau į atidarymą pakviesti jau rytoj, bet, deja, dar šiek tiek reikės luktelti. Ateinantį šeštadienį, rugsėjo 2 dieną, jeigu tik leis oras, labai kviečiu visus norinčius ir galinčius 12 val. prisijungti prie mūsų ir galų gale užbaigti tvarkymo darbus. Dėl stovyklavietės įrengimo dar vis renkame reikiamus pinigus. Jau turime surinkę beveik 190 eurų, kuriuos paaukojo neabejingi biržiečiai, bet kol kas jų turėtų pakakti tik prieplaukai įrengti.

Suprantama, žmonės manęs nepažįsta ir gal tai lemia, jog lėšų ieškojimas vyksta labai lėtai. Labai tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti planus iki galo. O tada jau kitas kvietimas bus vykti į salą ne dirbti, o tiesiog geram laiko praleidimui ir smagiam vakarui prie laužų.

- Kaip galima suprasti, projektas „Mes mylime Biržus!“, kurio metu ir vyko salos tvarkymo darbai, pasiteisino?

- Taip, šis projektas - akcija „Mes mylim Biržus!“ (o aš juos tikrai myliu!) sulaukė nemažai palaikymo nuo pat pradžių. Tai man buvo akstinas pradėti veikti iš karto.

Ir štai jau kurį laiką mintys, planai ir darbai sukasi tik apie Meilės salą. Visada norėjau daryti gera, o ypač savo miestui. Man dar svarbu, kad ir kiti galėtų džiaugtis rezultatu. Tai bent jau šia akcija prisidėsiu prie miesto gerovės. Taip tikiuosi.

Beje, prieš 11 metų bandžiau daryti tą patį – atgaivinti Meilės salą. Galbūt dėl ryžto stokos, negausių pajėgų viskas nuėjo šuniui ant uodegos, o šį kartą eisiu iki galo. Posakis, kad vienas lauke – ne karys, šiuo atveju negalioja, nes nesu vienas – turiu nuostabių žmonių, jaunimo ir vaikų palaikymo komanda. Kaip minėjau, mūsų gretos apmažėjo, tačiau mes keliese vis plaukiame darbuotis, nors mažais žingsnėliais, bet judame pirmyn.

- Tai, kad tavo komandoje buvo mokyklinio amžiaus vaikų, galbūt nieko nuostabaus, nes pagal išsilavinimą esi pedagogas.

- Prieš 7 metus baigiau Panevėžio kolegiją. Įgijau muzikos pedagogo specialybę. Bet laikui bėgant dirbau visiškai kitokius darbus, kurie nesusiję su šia specialybe. Tai buvo statyba, remontas, vadyba, vadovavimas. Nors širdyje visada skamba muzika ir kirba kitokie, muzikiniai, planai.

Nuo mažens esu žmogus, kuris ką nors veikia: dar būdamas vaikas organizuodavau renginukus kiemo vaikams, rodydavau filmukų skaidres ir pasakodavau pasakas, leidau laikraštuką su savais kryžiažodžiais, konkursais. Namo rūsio salėje buvau ir sceną pasidaręs su užuolaidomis. Kai būdavo pas tėvus svečių, tai su jų vaikais kitame kambaryje darydavome piešinių parodas, ruošdavome įvairius spektaklius. Aišku, renginiai buvo „mokami“.

Ir dabar generuoju įvairias idėjas, tik, deja, galbūt neieškojau galimybių ar tiesiog nesutikau dar tokių žmonių, per kuriuos ir su kuriais pavyktų idėjas realizuoti ir kurie būtų užsidegę taip pat, kaip aš. Kol neapsilankiau atviroje jaunimo erdvėje, niekada negalvojau, kad Biržuose yra tikrai daug smagių vietų laikui praleisti. Ten galima susipažinti su įvairiais super žmonėmis, susirasti draugų, galima linksmai ir turiningai praleisti laiką.

Dalvydas Varna: „Nuo mažens esu žmogus, kuris ką nors veikia.“

- Biržų mokyklose jauno specialisto tikriausiai labai reiktų… Gal dirbsi kokioje nors ugdymo įstaigoje?

- Kadangi dabar mokytojams nėra jokios pagarbos, jis išvis neturi teisių, tik pareigas, o mokiniai turi tik teises, bet retas kuris supranta pareigas, tai tokio darbo dirbti nenorėčiau ir tikriausiai jau nedirbsiu.

- …emigruosi?

- Studijų metu Anglijoje dirbau šaldyto maisto fabrike, o grįžęs tęsiau mokslus. Po studijų buvau išvažiavęs į Švediją, kurioje dirbau apdailos bei dažytojo darbą, bet praėjus pusmečiui vėl grįžau į Biržus.

Nors svajojau ir svajoju gyventi didmiestyje, tačiau vis po bandymų grįždavau į gimtąjį miestą.

Dirbau ir Klaipėdoje „Maximos“ bazėje, dirbau ir Panevėžyje „Moki veži“ parduotuvėje, bet gavęs darbą Biržuose apsistojau čia ilgėliau. Po 3 metų vėl išvykau ieškoti laimės į visų taip mylimą Norvegiją. Dirbau ten metus statybose. Buvo taip: kūnas Norvegijoje, tačiau mintys Biržuose.

Turėjau idėjų, ką daryti Biržuose, ką organizuoti, galvoje sukosi įvairios verslo idėjos.

Grįžau. Supratau, kad užsienyje gyventi nenorėčiau, nebent nuvykti užsidirbti kokiam nors konkrečiam pirkiniui ir vėl sugrįžti atgal.

Visi kalba, kad emigrantai ten laimingi, gerai uždirba ir gerai gyvena. Galiu pasakyti – nė velnio! Nesiginčiju tik dėl vieno – dėl atlyginimų. Taip, jie užsienyje daug didesni. Tačiau ten pragyvenęs 50 metų ir toliau būsi emigrantas, o emigrantu aš būti nenoriu.

Žmonės užsienyje šypsosi tikrai tiek pat, kiek ir Lietuvoje, tiesiog gal kitaip ar paprasčiau reaguoja į įvairius dalykus ar situacijas. Kadangi visada burbam ir šypsenų nebematom, žiūrim tik į nesišypsančius. Bet Lietuvoje matau tiek pat besišypsančių ir tokių pat laimingų žmonių, kaip ir užsienyje.

- Jei ne užsienis, tai gal tas išsvajotas didmiestis?

- Iš tiesų tai nesu didelis Lietuvos patriotas. Bet gimtą miestą, kaip jau ir minėjau, myliu. Biržuose aš užaugau, žaidžiau smėlio dėžėje, lankiau darželį bei mokyklą, laipiojau po medžius, čia gyvena mano nuostabūs tėvai, čia sutikau geriausius savo draugus, čia galiu kalbėti sava kalba.

Biržai yra gražus miestas. Man Biržai yra visi prisiminimai, man čia gera, ramu. Tai priežastys, dėl kurių grįžau iš užsienio.

Džiaugiuosi ir tikrai didžiuojuosi, kad čia gyvenu. Su dideliu entuziazmu, atvykus draugams iš kitur, aprodau kiekvieną Biržų miesto kampelį, o kitiems primygtinai rekomenduoju apsilankyti.

Iš vaikystės mane lydi malonūs lopšelio-darželio „Genys“ prisiminimai. Iš to laiko ausyse skamba Reginutės vardas – tai buvo darželio auklėtoja, dėl kurios prarėkta daug balso ir pralieta daug ašarų. Bet tai gerąja prasme, nes tai buvo vienintelė auklėtoja, kuria pasitikėdavau, ir jeigu jos šalia nebūdavo – katastrofa.

Po darželio pradėjau mokytis Biržų „Aušros“ vidurinėje mokykloje ir ją baigiau. Po to muzikos mokytojos Reginos Baronienės užvestas ant kelio žengiau į muzikos pedagogikos studijas Panevėžio kolegijoje ir sėkmingai jas baigiau.

O dėl savo planų Biržuose… Pirmiausia, kadangi dabar niekur nedirbu, tai vietoj beprasmio sėdėjimo namie nusprendžiau būti kuo nors naudingas. Sutvarkius salą, joje turime minčių rengti jaunimo ir vaikų savaitgalio stovyklas, muzikinius renginukus.

Turiu ir verslo idėją, tačiau kol kas tai noriu palikti paslaptimi. Žodžiu, turiu įvairių minčių, kurias, manau, greitu laiku įgyvendinsiu, jeigu tik atsiras pritariančio ir padedančio jas įgyvendinti jaunimo.

Nuo rugsėjo išvyksiu į sostinę truputį pasimokyti, bet būtinai čia sugrįšiu.

- Ačiū už pokalbį ir linkime tikrai sugrįžti.

Indra Drevinskaitė -  Žilinskienė