Vos prieš savaitę į tėvynę iš Kinijos, kurioje praleido mėnesį, grįžęs biržietis Mindaugas Plungė tvirtina, kad patirtis buvo neeilinė ir labai įdomi. Vis tik vienareikšmiai jis negali atsakyti, ar norėtų ten sugrįžti ilgesniam laikui, nes Kinija pasirodė tarsi kitas pasaulis.

Pasiūlymas, kurio negalėjo atsisakyti

Treneriu viename Vilniaus sporto klube dirbęs 26 metų Mindaugas Plungė iš draugo sulaukė įdomaus pasiūlymo – dviem mėnesiams vykti padirbėti į Kiniją vaikų krepšinio treneriu. Pedagoginį trenerio išsilavinimą turinčiam ir nemažai metų krepšinį žaidusiam Mindaugui apsispręsti nebuvo sunku. „Labai ilgai nesvarsčiau, nes toks pasiūlymas gali būti vieną kartą gyvenime. Apie išvyką negalvojau kaip apie galimybę užsidirbti. Masino galima patirtis. Juk laukė kelionė ne į paprastą šalį. Dar lengviau apsispręsti padėjo ir idėją palaikę tėvai bei draugė“, - sakė Mindaugas.

Daugiausia informacijos, kuri palengvintų kelionę ir adaptaciją svečioje šalyje, jaunas vyras sako susiradęs internete. Pavyzdžiui, Kinijoje ribojama prieiga prie mums įprastų socialinių tinklų, o jie – svarbi bendravimo priemonė su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais. Tačiau apribojimus galima apeiti parsisiuntus specialią programėlę.

Tiesa, naršyti po lietuviškus puslapius buvo galima, bet, anot pašnekovo, laukti, kol jie užsikraus, buvo per daug kantrybės reikalaujantis procesas. Taip pat naudinga buvo iš anksto sužinoti ir kitų smulkmenų, kurios būdingos kinams.

Kelione ir bilietais pasirūpino lietuvio trenerio laukiantys kinai, tad beliko sėsti į lėktuvą ir leistis į kelionę. Skrydis ėjosi sklandžiai iki tol, kol teko perskristi iš Pekino į Čingdao (angl. Qingdao). Nežinia dėl kokių priežasčių kelionių agentūra lėktuvo bilietuose neįrašė paskutinės pavardės raidės. Tai nebuvo kliūtis išskrendant iš Lietuvos ir persėdant į kitą lėktuvą Ukrainoje, tačiau kinams tai pasirodė nepriimtina.

„Nakties vidurys, o manęs apsauga nepraleidžia. Aiškinimas, kad bilietuose esantis asmens kodas ir kita informacija sutampa bei kad jau du kartus keičiau lėktuvą, nedavė vaisių. Gal keturis kartus prašiausi įleidžiamas, bet viskas veltui. Gal pamatę, kad niekur eiti neketinu, oro uosto darbuotojai iškvietė kažkokį viršesnį asmenį. Šis uždėjęs 10 antspaudų praleido, bet negarantavo, kad nebūsiu sulaikytas muitinės poste. Laimei, po labai akylos apžiūros ir dar 10 antspaudų gavau teisę patekti į lėktuvą“, - nerimą kėlusias akimirkas pasakojo keliautojas.

Saugiausia šalis pasaulyje?

Sunkumai oro uoste, ko gero, nebuvo atsitiktinumas, nes, kas tapo akivaizdu vos atvykus į Čingdao megapolį, ten didelis dėmesys skiriamas saugumui. „Atvykęs turėjau iš karto prisistatyti policijai, nurodyti savo vizito priežastį, gyvenamąją vietą, kontaktus. Visur gatvėse daugybė policijos pareigūnų. O ir patys kalbinti kinai teigia, kad jų šalis yra pati saugiausia pasaulyje“, - pasakojo Mindaugas.

Mindaugo dėmesį patraukė ir, ko gero, civilinei saugai skirtų objektų įrengimas. Požeminės mokyklų automobilių stovėjimo aikštelės turi įspūdingo storio metalines duris. Tas pats ir prie kitų viešų vietų. Tokios durys turbūt nėra skirtos transporto saugai užtikrinti ir galima tik spėti, kad tai kolektyvinės apsaugos objektai, požeminės slėptuvės.

Apie 600 kilometrų nuo Pekino nutolusiame prie Geltonosios jūros esančiame mieste saulė leisdavosi ir temdavo anksti – apie 19 valandą. Tačiau biržiečiui nebuvo nė minties, kad kas nors galėtų užpulti ar apiplėšti, nors tekdavo ir į parduotuvę vakare paėjėti. Tiesa, naktinėti nebuvo kada, nes keltis tekdavo pakankamai anksti, juolab pradžioje miegas nebuvo kokybiškas dėl aklimatizacijos.

Darbas ir dėmesys

Mindaugas dirbo su įvairaus amžiaus vaikais. Darbo grafikas buvo pakankamai intensyvus, o treniruotes padėdavo vesti vietinis treneris, kuris kalbėjo angliškai. Treniruotės planas būdavo susidėliojamas iš anksto, tad nesklandumų nekildavo. Nors krepšinis Kinijoje populiarumu ir nusileidžia futbolui, tačiau treniruotėms sąlygos buvo geros. Vaikai ir jų tėvai užsieniečio vedamomis treniruotėmis liko patenkinti.

„Iš pradžių grupelės buvo nedidelės – iki 10 vaikų. Tačiau gal jau po savaitės vaikų skaičius pradėjo didėti. Tėvams pats krepšinis gal ir nelabai rūpėjo. Jiems svarbiausia buvo vaikų užimtumas ir bendravimas su angliškai kalbančiu treneriu. Iki manęs ten dirbo du amerikiečiai treneriai, bet, kaip supratau, aš jiems patikau labiau. Gal mes, lietuviai, kinams kuo nors priimtinesni, šiek tiek kuklesni“, - svarstė pašnekovas.

Anot krepšinio šalies atstovo, jį nustebinusių talentų nematęs, bet tokių, matyt, tikrai yra. Vaikų daug ir visi jie, aišku, žavisi bei nori kopijuoti NBA žaidėjus.

„Miestas turi apie 10 milijonų gyventojų, tad žmonių mačiau visokiausių. Tačiau aš mieste buvau pastebimas. Ir dėl ūgio (190 cm - aut. past), ir dėl to, kad esu užsienietis. Iš pradžių nuolatinis praeivių spoksojimas stebino, o po to pradėjo netgi varginti. Gatvėje eini ir stengiesi nekreipti dėmesio, bet viešajame transporte, kai tave nuodugniai nužiūrinėja mažiausiai 10 žmonių, tai nėra kažkaip malonu ir įprasta. Moterys žvilgčiojo labai atsargiai, tarsi bijodamos. Užsieniečius per visą laiką sutikau gal tik du. Neabejoju, kad mieste jų yra, bet tokioje masėje žmonių jie tiesiog ištirpsta“, - pasakojo netikėto populiarumo sulaukęs vyras.

Kinų gyvenimo ypatumai

Dauguma paprastų miesto gyventojų yra įsikūrę daugiabučiuose. Viename iš tokių gyveno ir lietuvis. Butai nedideli, tačiau tvarkingi. „Butai nedideli, o jų kainos – labai aukštos. Visai nedidelio buto kaina nesunkiai gali siekti iki 100 tūkst. eurų. Daugiabučiai namai statomi po 30 aukštų ir daugiau. Net nebeskaičiavau, o pats gyvenau 20 aukšte. Nuosavybės į žemę žmonės neturi, o jei nori statytis namą, tai ilgam laikui gali ją išsinuomoti iš valstybės. Išimtys taikomos tik dideliems investuotojams“, - pasakojo Mindaugas.

Maisto parduotuvėse galima įsigyti kokio tik nori, maistas nėra brangus. Pats populiariausias produktas, be abejo, yra ryžiai, taip pat daug valgoma sojų varškės (tofu). Ryžių kavinėse galima valgyti be skaičiaus, mokėti reikia tik už mėsą ar kitus priedus, o parduotuvėse jie pardavinėjami ne pakeliuose kaip pas mus, o maišais po 10-20 kilogramų.

„Kavinėse primokėdavau, kad įdėtų daugiau mėsos. Dažniausiai valgydavau vištieną. Mane lydintis asmuo mano prašymu ant popieriaus buvo kinų kalba užrašęs „pagaminti neaštriai“. Nuėjęs į kavinę, bedu pirštu į meniu ir rodau popierėlį. Ir tas lapelis lydėjo visos viešnagės metu, nes antraip maistą gauni tokio aštrumo, kad neįmanoma valgyti. Kelis bazinius žodžius kiniškai išmokau, bet kalba ne iš lengvųjų, tad jie mažai gelbėjo“, - sakė Mindaugas.

Kinai liko patenkinti lietuvio (antras iš dešinės) darbu. Akivaizdus to rezultatas - greitai pagausėjusios treniruotes lankančių vaikų grupės.

Lietuvį nustebino didelė nešvara maitinimo įstaigose. Vanduo iš čiaupo bėga chloruotas, tad geriamąjį vandenį tekdavo pirkti. Netoliese miesto yra kalnas, iš kurio bėga šaltinis, ir miestiečiai važiuoja prisileisti vandens. Jį pavirina ir tada geria. Tas vanduo labai vertinamas.

Bendras pragyvenimo lygis iš pirmo žvilgsnio pasirodė normalus, žmonės nesuvargę, gatvėse rieda daug naujų europietiškų automobilių. Kelių infrastruktūra puiki, viešasis transportas išvystytas.

„Mieste pilna automobilių – į kiekvieną pusę po keturias juostas. Bemaž visų vairuotojų viena ranka ant vairo, kita – ant garso signalo. Atrodo, lyg kažkoks nevaldomas chaosas, bet nedidelių avarijų mačiau vos dvi“, - kalbėjo Biržuose gimęs ir užaugęs vyras.

Yra ko pasimokyti

Nors Vakarų šalys yra laikomos labiau pažengusiomis ir išsivysčiusiomis, bet mėnesį Čingdao mieste praleidęs Mindaugas mano, kad ir mums iš kinų yra tikrai ko pasimokyti. Apie vairavimą išgėrus ten nėra jokių minčių. Leistina norma yra nulinė, o bausmės tokios, kad apie nusižengimą niekas net nedrįsta pagalvoti. Jei vakarienės ar vakarėlio metu vartojamas alkoholis, tai norint vykti namo yra išsikviečiamas vairuotojas, kuris atvyksta paspirtuku, jį įsideda į bagažinę ir paties kliento automobiliu parveža jį namo.

Bene visi miesto gyventojai naudojasi išmaniaisiais telefonais, kurių naudojimo paskirtis platesnė nei Europoje. Kol pas mus galvojama, kaip pažaboti mokesčių slėpimą ir kontroliuoti atsiskaitymus grynaisiais, atrodo, kad kinai tą jau seniausiai išsprendę.

„Jie į telefonus įlindę ne tik naršo, bet dažniausiai naudoja juos ir kaip atsiskaitymo priemonę. Visose parduotuvėse ir netgi beveik visuose turguose bei gatvės prekyboje galima atsiskaityti išmaniuoju telefonu. Tiesiog nuskenuoji prekės barkodą, parodai pardavėjui, ir viskas. Žmonės beveik nenaudoja grynųjų, nereikia jokių čekiukų. Aš tokios programėlės neturėjau, tad prekybos centre atsiskaitęs grynaisiais gavau net ne čekį, o sąskaitą faktūrą, išspausdintą ant A4 formato lapo“, - pasakojo biržietis.

Kinai yra labai darbštūs ir gerbia tuos, kurie daug dirba. Dėl darbštumo jie netgi jaučia pagarbą japonams, nors istorijos vingiai ir ypač antrasis Kinijos-Japonijos karas, vykęs 1937-1945 m., nulėmė šių tautų sudėtingus santykius.

Kitas pasaulis

Nors kiekviena praleista diena buvo įdomi, bet pasitaikė ir sunkesnių akimirkų. Kai esi vienas, greitai atsiranda namų, draugų ilgesys. Vos pripratęs prie laiko juosto skirtumų biržietis jau po savaitės turėjo krauti lagaminus atgal į Lietuvą. „Pagal planą turėjau Čingdao praleisti du mėnesius, tačiau dėl kažkokio rimto suvažiavimo ar renginio buvo pakoreguoti planai – mieste dviem savaitėms buvo sustabdomos gamyklos, organizacijų veikla. Nors verslas ir žmonės dėl to kenčia, bet ten tokia tvarka ir niekas nedrįsta dėl to ginčytis. Dvi savaites nieko neveikti nebuvo prasmės. Tiesa, mane priėmę žmonės iš karto kvietė sugrįžti dirbti ir netgi norėtų kontraktą sudaryti ilgesniam laikui. Apie tai dar net nespėjau pamąstyti“, - sakė prieš kelias dienas į Vilnių grįžęs biržietis.

Kelionė atgal nebuvo tokia sudėtinga, tačiau galėjo būti. Mat Kinijos kompanija į bilietą ir vėl neįrašė paskutinės lietuvio pavardės raidės.

„Yra dalykų, kurių gal nereikia stengtis suprasti. Kinija – kitas pasaulis. O ar aš noriu į jį vėl sugrįžti, parodys laikas“, - sako Mindaugas.

Simonas Gudas