„Asmeniniai Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino santykiai dažnai suvedami į anekdotines situacijas“, – rašė „New York Times“ korespondentė Berlyne Melissa Eddy. Pavyzdžiui, ji jam prikiša jo buvusią tarnystę KGB, o jis mėgina ją sutrikdyti, į susitikimą atsivesdamas savo didelį juodą labradorą, gerai žinodamas, kaip ji bijo šunų.

Tačiau abi šalis jungia ilga rimtų tarpusavio ryšių istorija, pakaitomis paženkinta tai susvetimėjimo, tai vėl suartėjimo.

Ta istorija pasireiškė ir rugpjūčio 18 d., kai A. Merkel ir V. Putinas susitiko ir tris su puse valandos kalbėjosi Vokietijos vyriausybinėje viloje netoli Berlyno. Tai jau antras jųdviejų susitikimas trijų mėnesių laikotarpiu.

Abu vadovai savo pokalbį baigė nepaskelbdami jokių bendrų ar atskirų  pareiškimų. Prieš pokalbiui prasidedant jiedu žurnalistams tepasakė, kad jų darbotvarkėje pirmąsias vietas užims stabilumo įgyvendinimas rytų Ukrainoje ir Sirijoje bei pasitarimas dėl Irano branduolinės sutarties ateities.

Į šį A. Merkel ir V. Putino susitikimą analitikai iš anksto žiūrėjo kaip į galimybę Berlyno ir Maskvos santykius pastatyti ant pragmatiškesnių pamatų po kelerių didėjančios įtampos metų.

Panašiai prasitarė ir V. Putinas, prieš susitikimą su A. Merkel pasakęs, jog jam reikia Vokietijos pagalbos atkuriant Sirijos infrastruktūrą tam, kad pabėgėliai galėtų grįšti į suniokotą tėvynę.

Daugelį metų, pastebi žurnalistė M. Edy, Rusija savo teikiama karine paspirtimi ramstė Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą prieš jį nuversti siekiančias sukilėlių grupes.

Bet ir A. Merkel sakė, jog reikia didesnio bendradarbiavimo, tačiau Maskvai čia tenka ypatinga užduotis. Kanclerės žodžiais, Vokietija, bet ypač Rusija, kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turi atsakomybę rasti sprendimus.

„Esu įsitikinusi, kad kontroversiški klausimai spręstini tik dialogu ir per dialogą“, – teigė A. Merkel.

Jųdviejų pokalbyje buvo aptariami ir dvišaliai energetikos bei dujotiekio „Nord Stream 2“  klausimai, pridūrė „New York Times“ korespondentė Berlyne dar prieš A. Merkel ir V. Putino susitikimą.

O jam jau įvykus Čekijos sostinės konservatyvusis dienraštis „Lidove Noviny“ klausė: „Kodėl V. Putinas apsilankė pas A. Merkel?“ Anot laikraščio, aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra. Vokiečių spauda rašo apie būtiną „nuolatinį dialogą“. Tačiau tokiam reiktų konkrečios darbotvarkės, o jos nematyti.

Berlyne buvo kalbamasi apie Ukrainą, apie Siriją ir apie „Nord Stream 2“. Tai lyg ir žvilgsnis į Vokietijos užsienio politikos mėgintuvėlį, o ši politika, ministro Heiko Maaso žodžiais, turi pasirengti pasikeitusiai Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikai.

Pagal vieną neseniai paskelbtą nuomonių apklausą, net 64 procentai vokiečių laiko Donaldą Trumpą grėsme tarptautiniam saugumui, o Vladimirą Putiną – tik 16 procentų. Rusija daro viską, kad šias palankias jai Vokietijos visuomenės nuotaikas išnaudotų, rašė Prahos laikraštis.

Barselonos dienraštis „Vanguardia“ pažymėjo, kad „nors svarbiais klausimais jų nuomonės skiriasi, tam tikrose srityse A. Merkel ir V. Putinas nori bendradarbiauti“.

Vokietijos ir Rusijos santykiai per pastaruosius kelerius metus tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Bet dabar A. Merkel ir V. Putinas sutarė, kad Ukrainos konflikte Minsko susitarimas turi tarnauti sprendimo pagrindu ir kad prioritetas Sirijoje turi būti išvengti dar vienos humanitarinės katastrofos.

A. Merkel ir V. Putinas yra inteligentiški ir pragmatiški. Dabartinė Vašingtono užsienio politika atsakinga už Vokietijos ir Rusijos suartėjimą. Tai dvišalė antantė, kurios priežastis – D. Trumpas, rašė Katalonijos regiono sostinės laikraštis.

Pasak Rusijos internetinio laikraščio „Vzgljad“, Jungtinėse Amerikos Valstijose A. Merkel ir V. Putino susitikimas vadinamas nieko nepasiekusiu, bet tai netiesa. Abudu politikai pareiškė svarbius dalykus. Atsižvelgdami į amerikiečių kritiką, jiedu akcentavo, jog projekto „Nord Stream 2“ nevalia politizuoti.

Be to, A. Merkel ir V. Putinas siekia bendradarbiauti Sirijoje. Karas toje šalyje pasibaigęs ir pabėgėliai gali sugrįžti į savo tėvynę. Bendras Sirijos atkūrimas šefuojant Rusijai yra didelis šansas ligi šiol dar niekad nebuvusiam tokio lygio bendradarbiavimui tarp Maskvos ir Berlyno.

Po šio susitikimo niekas nebegalės tvirtinti, kad Rusija ir Vokietija atsidūrusios naujame šaltajame kare, teigė Maskvos laikraštis.

O dabar grįžkime 50 metų į praeitį – iš šių dienų į 1968-ųjų naktį iš rugpjūčio 20 d. į 21-ąją, kada Čekiją ir Slovakiją užėmė Sovietų Sąjungos vadovaujamo Varšuvos pakto daliniai.

Kaip dabar rašo Slovėnijos sostinės dienraštis „Dnevnik“, Rusijos inicijuota invazija sunaikino visas Prahos pavasario reformas. Tai nepamirštama ir šiandien. Čekijoje ir Slovakijoje žmonės ir toliau klausia, ar Rusija sudaro jiems grėsmę.

Abiejose šalyse dauguma politikų Maskvą vis dar laiko pavojaus šaltiniu. Tik Čekijos prezidentas Milošas Zemanas žavisi Kremliaus vadovu Vladimiru Putinu. Todėl jis ir nepasirodys didžiajame pasipriešinimo aukų pagerbime. Iš to matyti, kad prieš 50 metų įvykusi rusų invazija vis dar skaldo šalį, teigia Liublianos laikraštis.

Bet ir Maskvos dienraštis „Rosijskaja Gazeta“ šiandien smerkia buvusį Maskvos elgesį: „Iki 1968 m. čekai į rusus žiūrėjo gana geranoriškai. Komunistų partijos vadovas Leonidas Brežnevas su šia invazija iškrėtė neimanomą aprašyti kvailystę.“

Net ir atsižvelgus į tuometinės Sovietų Sąjungos geopolitinius interesus, tai buvo klaida. Sovietų vadovybė įsiverždama į Čekoslovakiją sunaikino visą socializmo idėją, rašo Maskvos sostinės laikraštis šiandien.

Anot Turkijos dienraščio „Cumhuriyet“, tuometinis Čekoslovakijos komunistų vadovas A. Dubčekas vietoj totalitarinio komunizmo norėjo demokratinio socializmo su žmogišku veidu. Bet jau vien dėl to, kad jis panaikino spaudos cenzūrą, tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos komunistų vadovybė siundė prieš jį Rusiją. Tada Maskva ir ėmėsi ginkluotos intervencijos.

Dešimtmečius vėliau savotiškas „Prahos pavasaris“ ironiškai sužydėjo ir Kremliuje, kai komunistų partijos viršininkas Michailas Gorbačiovas savo pertvarka ir atvirumu privedė rytų bloką prie atsivėrimo ir žlugimo, primena Stambulo laikraštis.

M. Drunga

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.