Ban Ki-moonas Jungtinėse Tautose dirbo daug ir nuoširdžiai, tačiau jam trūko charizmos ir lyderystės sugebėjimų, tad per 10 metų trukusią kadenciją iškilo daug naujų kompleksiškų krizių. Taip LRT RADIJUI sako tarptautinės politikos analitikos fondo Berlyne tyrėja Anja Papenfuss. Žurnalo „Tarptautinė politika ir visuomenė“ redaktorės teigimu, naujasis JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas itin daug dėmesio skirs migracijos ir pabėgėlių klausimams ir atlaikys didelį Donaldo Trumpo spaudimą.

Su paskutinėmis 2016 m. minutėmis baigėsi ir Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono kadencija. Atsisveikindamas jis sakė apgailestaujantis, kad jam nepavyko sustabdyti karo Sirijoje ir kad nepadarė užtektinai, siekdamas pasaulyje užtikrinti taiką. Politologai 10 metų trukusį jo valdymą apibūdina kaip labai diplomatišką, bet blankų ir neryžtingą. Tikimasi, kad naujasis Jungtinių Tautų vadovas A. Guterresas atkurs organizacijos įtaką tarptautinėje arenoje. Jam teks vadovauti vienu dramatiškiausiu laikotarpiu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

– 10 metų – ilgas laikotarpis, per kurį visame pasaulyje buvo įvairių krizių, svarbių įvykių ir dilemų. Kaip būtų galima susumuoti visą 10-ies metų Ban Ki-moono kadenciją?

– Ban Ki-moono kadencija nevienareikšmiška. Bet kuris analitikas jums pasakytų, kad jis nebuvo tik prastas ar tik geras vadovas. Pati asmeniškai galiu pasakyti, kad esu nusivylusi jo kadencija. Šiuo metu pasaulis išgyvena prastus laikus. Per 10 metų trukusią kadenciją iškilo daug naujų kompleksiškų krizių. Ar bent viena jų buvo išspręsta? Vargiai. Visas krizes nustelbė karas Sirijoje, tačiau nevertėtų pamiršti Krymo aneksijos, karo Jemene, konfliktų Malyje ir Centrinėje Afrikos Respublikoje, Pietų Sudane. Vardiju tik akivaizdžiausius.

Ban Ki-moonas dirbo daug ir nuoširdžiai, tačiau jam trūko charizmos ir lyderystės sugebėjimų. Jo anglų kalba nėra sklandi, todėl jo viešos kalbos skambėdavo nykiai ir neįkvepiančiai. Labai dažnai jis buvo tiesiog įvykių stebėtojas ir nuolatos kartodavo, koks yra dėl jų susirūpinęs, tačiau, kai tikrai reikėjo įsikišimo ir tvirtos pozicijos, jo tarsi iš viso nebūdavo. Be abejo, pirmiausia tai yra Jungtinių Tautų šalių narių pareiga dirbti kartu stabdant konfliktus. Tačiau, mano nuomone, jis, kaip generalinis sekretorius, turėjo nuolatos daryti spaudimą šalims, kad šios veiktų ir vienytųsi dėl svarbiausių Jungtinių Tautų tikslų palaikant tarptautinį saugumą ir taiką. Manau, kad daugeliu atvejus jis tikrai galėjo pasielgti geriau.

Taip pat reikėtų paminėti ir kitus dalykus, kurių jis nepasiekė – tai branduolinių ginklų draudimas, efektyvesnis atsakas į migrantų krizę, Jungtinių Tautų organizacijos ir taikos palaikymo misijų reformos, vidaus informatorių apsaugojimas, kompensacijos nukentėjusiems dėl choleros Haityje.

– Kiek teko skaityti kitų politologų komentarus apie Ban Ki-moono veiklą, daugelis pabrėžia būtent Jungtinių Tautų reakciją į choleros krizę Haityje ir kad Ban Ki-moonas Haičio žmonių dėl to atsiprašė visai neseniai.

– Jo reakcija buvo visiškai netinkama, jis turėjo sureaguoti daug anksčiau ir efektyviau. Dėl techninių detalių jis buvo iš dalies teisus, tačiau atsiprašydamas nepaminėjo, kad choleros virusą į Haitį atvežė Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijos karys iš Nepalo. Net jeigu to negalima įrodyti 100 proc. Norėdamas „nublizginti“ savo kadenciją, jis paskyrė didesnę kompensaciją nukentėjusiesiems nuo epidemijos, tačiau tai galėjo padaryti daug asmeniškiau.

– Tarp visų jo klaidų minėjote ir konfliktą Sirijoje. Kaip kitaip, t. y. geriau, Ban Ki-moonas galėjo sureaguoti?

– Sirijos konfliktas tikriausiai yra pati kompleksiškiausia krizė per visus paskutinius 10 metų. Tiesą sakant, negaliu įsivaizduoti, kad situacija galėtų būti dar dramatiškesnė. Jungtinės Tautos turi specialųjį  pasiuntinį Sirijoje Staffaną de Misturą, prieš tai buvo Lakhdaras Brahimis ir Kofį Annaną. Nė vienam iš jų nepavyko pasiekti teigiamų susitarimų. Neseniai kalbinau S. de Misturą, jis sakė, kad situacija Sirijoje labai komplikuota. Šalyje veikia 89 skirtingos sukilėlių grupės, visos jos turi skirtingus tikslus, humanitarinės pagalbos beveik neįmanoma suteikti dėl Basharo al-Assado politikos, Rusija blokuoja visus klausimus dėl Sirijos Saugumo Taryboje. Taigi, Jungtinių Tautų vadovui rasti geriausią reakciją – be galo sudėtinga užduotis. Jis gali nebent tarpininkauti tarp šalių.

– Jeigu Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi būtų buvęs kitas žmogus, galbūt turintis daugiau charizmos, ar į tokią sudėtinga krizę, kaip karas Sirijoje būtų galima kaip nors efektyviau sureaguoti?

– Manau, kad Ban Ki-moonas nemanė galintis kažką daugiau padaryti. Galbūt jis galėjo paskirti dar profesionalesnius diplomatus misijai Sirijoje. Kalbant apie  krizę Alepe, galbūt  jis tiesiog galėjo pats nuvykti į Alepą, jame apsistoti ir paskelbti: „Rusija, Assadai, nedrįskite bombarduoti, kol aš čia esu“. Galbūt tai galėjo būti išradingas, tarptautinę bendruomenę sujudinęs gestas. O būti Niujorke ir kartoti, kaip tai siaubinga, akivaizdu, nepakanka. Nors Ban Ki-moonas nebuvo visiškai sukaustytas, jis prisidėjo ir prie teigiamų pokyčių. Jo indėlis buvo svarbus Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje, kad derybos vyktų greitai ir sėkmingai, taip pat darnaus vystymosi tikslai, labiau įgalintos moterys, ypač Jungtinių Tautų viduje.

– O ko galima tikėtis iš naujojo Jungtinių Tautų vadovo A. Guterreso? Ar iš jo galima tikėtis aktyvesnės pozicijos?

– Manau, kad jis daug daugiau žadantis lyderis. Iš jo labai daug tikimasi – kad jam pavyks atstatyti pasitikėjimą Jungtinėmis Tautomis ir atkurti organizacijos įtaką, kuri, mano nuomone, per Ban Ki-moono kadenciją labai sumažėjo. A. Guterresas tikrai buvo geriausias kandidatas iš vienuolikos. Jis paliko labai gerą įspūdį, kai atsakinėjo į klausimus Generalinėje Asamblėjoje. A. Guterresas yra sukaupęs išskirtinė patirtį ir aukščiausios klasės diplomatinius įgūdžius. Jis 10 metų vadovavo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrai.

– Ar tai reiškia, kad iš jo galima tikėtis išskirtinio dėmesio migracijos ir pabėgėlių klausimais?

– Neabejotinai. Šiuos klausimus jis stums į priekį. Galbūt jis net inicijuos migrantų konvenciją, kurios dabar nėra. Šiuo metu yra tik Ženevos pabėgėlių konvencija. Manau, kad jis sieks apibrėžti migrantų teises ir kaip kiekviena iš šalių turėtų juos traktuoti. A. Guterresas buvo Portugalijos pirmininkas, žmogaus teisių gynėjas. Jis laisvai kalba anglų, prancūzų, ispanų, portugalų kalbomis ir yra tikrai vertas šio posto. Vis dėlto reikia pripažinti, kad iššūkiai didesni, nei galima įsivaizduoti. Šiek tiek nerimauju, kokie bus jo santykiai su išrinktuoju JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Man atrodo, jis darys daug didesnį spaudimą nei Barackas Obama. Tikiu, kad A. Guterresui pavyks atlaikyti spaudimą.

– Minėjote, kad per Ban Ki-moono kadenciją Jungtinių Tautų įtaka sumenko, nusivylimas organizacija pastaraisiais metais labai išaugo. Daug kas pasakytų – kam iš viso reikalinga ši organizacija, jei viską galų gale nuspręs Rusijos ar Jungtinių Valstijų lyderiai. Koks dabartinis organizacijos vaidmuo ir kokias galias tarptautinėje arenoje turi generalinis sekretorius?

– Pats Jungtinių Tautų vaidmuo nesikeitė pastaruosius 71 metus. Tuo metu Saugumo Taryboje visada būdavo panaši situacija. Ją visuomet sudarė penkios nuolatinės šalys narės, turinčios veto teisę. Manau, kad artimiausiu metu visos Saugumo Taryboje vykstančios diskusijos turi būti viešos, nes šiuo metu daugelis jų vyksta privačiai, net kai kurios suinteresuotos šalys ne visada įleidžiamos. Panaikinti veto teisę vargu ar pavyks, tačiau yra ir kitų neformalių diplomatinių būdų, kaip galima pasiekti skaidresnių procesų Saugumo Taryboje.

Tačiau Jungtinės Tautos turi daug padalinių ir vykdo daug svarbių veiklų, kur nėra jokių veto teisių, ir kurios atlieka svarbų kasdienį darbą kenčiančių žmonių labui. Tik apie jį galbūt trūksta daugiau informacijos. Situacija Jungtinėse Tautose priklauso ir nuo to, kas yra šalių lyderiai. Jeigu valstybes valdo tokie asmenys, kaip Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas, susitarti visada bus sunku. Tačiau, giliai tikiu, kad po kokių 10 metų situacija pagerės ir šalims vadovaus labiau demokratiški vadovai.

Vita Ličytė