Badas – sukurtas ir nulemtas žmogaus

Jungtinės Tautos ir Pietų Sudano lyderiai vasarį oficialiai paskelbė, kad keliuose šalies regionuose – badas. Nuo alkio kenčia ir Somalio, Nigerijos, Jemeno, Kenijos gyventojai. JT atstovas Stephenas O`Brienas sako, kad tai didžiausia humanitarinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Paskutinį kartą badas oficialiai buvo paskelbtas prieš šešerius metus Somalyje.

Ch. McDonough teigia, kad situacija Pietų Sudane labai sudėtinga: „Šimtas tūkstančių žmonių šalyje badauja, toks alkstančiųjų skaičius yra katastrofa. Kai kur centrinėje šalies dalyje žmonės jau miršta iš bado. Kitur šalyje beveik penki milijonai žmonių (tai daugiau nei 40 proc.) nežino, iš kur gaus maisto kitą kartą. Pietų Sudane dabar siaubinga krizė.“

Pasak pašnekovės, badas jau paskelbtas dviejose Pietų Sudano vietovėse, tačiau bado rizika yra ir Nigerijoje, Jemene, Somalyje. „Dėl konfliktų ir nesaugumo šiose šalyse labai sudėtingos sąlygos humanitarinę pagalbą teikiančioms organizacijoms, o jų pagalbos labai reikia žmonėms, kad tokia krizė nevirstų badu“, – tikina Ch. McDonough.

Anot JT, Pietų Sudane, Somalyje, Nigerijoje ir Jemene daugiau kaip 20 mln. gyventojų gresia badas ir mirtis iš alkio. Tai precedento neturinti situacija. UNICEF įspėja, kad dėl to per metus gali mirti beveik pusantro milijono vaikų.

Afrikoje dėl kelis sezonus trunkančios sausros žmonės neturi pakankamai vandens, todėl negali užsiauginti maisto ar laikyti gyvulių. Visgi konfliktai šiose šalyse blogina padėtį ar net yra pagrindinė bado priežastis.

JT atstovai kartoja, kad badas Pietų Sudane sukurtas žmogaus, nes jei nevyktų karas, šalis nebūtų atsidūrusi tokioje padėtyje. Visos keturios minėtos Afrikos šalys yra skurdžios, o kariniai konfliktai ir islamistinės grupuotės ardo stabilumą ir normalų žmonių gyvenimą.

Mano, kad situacija tik blogės

Kaip aiškina Ch. McDonough, konfliktas trukdo žmonėms normaliai gyventi: „Pavyzdžiui, Pietų Sudane daug žmonių gyvena iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Vykstant kovoms, jie negali patekti į savo laukus ir prižiūrėti gyvulių. Daugiau kaip trys milijonai žmonių dėl smurto paliko namus. Taigi jie paliko savo laukus, gyvulius, darbus. Dėl karo kilo ir ekonominė krizė, kuri paskatino infliaciją. Smarkiai pakilo maisto kainos, todėl net ir miestuose, kur žmonės turi darbo ir gauna pajamų, jie nebegali įpirkti maisto.“

Afrikos šiaurės rytuose esantis Pietų Sudanas yra jauniausia pasaulio valstybė. Po kelis dešimtmečius trukusių karų, 2011-aisiais po referendumo Pietų Sudanas atsiskyrė nuo šiaurėje esančio Sudano ir tapo nepriklausoma valstybe. Tačiau 2013-aisiais šalies prezidentas apkaltino tuometį viceprezidentą siekimu užimti valdžią. Politiniai nesutarimai tapo pilietiniu karu, kuris tęsiasi iki šiol.

Organizacijos „Chatham House“ Afrikos šalių ekspertas Ahmedas Solimanas teigia, kad karas prasidėjo dėl politinio varžymosi tarp prezidento ir tuomečio viceprezidento. „Vėliau tai tęsėsi dėl Pietų Sudano lyderių, nenorinčių paleisti politinių ambicijų net kai jos kenkia gyventojams. Daugiau kaip trejus metus trunkantis pilietinis karas išplito didelėje Pietų Sudano dalyje. Norint paskatinti konfliktą jau nuo pradžių pabrėžiami etniniai skirtumai. Taigi šalies visuomenė toliau skaldoma“, – tvirtina pašnekovas.

Anot A. Solimano, per pastaruosius trejus metus situacija tapo dar sudėtingesnė: „Karas intensyvėja, vykstant militarizacijai šalyje daugėja ginklų, į konfliktą įsitraukia dar daugiau žmonių. Žinoma, tai veikia civilius gyventojus.“

Pasak Ch. McDonough, kol vyksta konfliktas, humanitarinės pagalbos poreikis auga, o situacija tik blogėja. „Pietų Sudane karas išplito į naujas teritorijas. Dėl to sutriko transporto tinklas, tai sužlugdė rinką ir prekybą. Tai uždaras ratas, kai vykstant konfliktui, didėja žmonių nesaugumas dėl maisto, tampa vis sunkiau jiems padėti, tai gali paskatinti konfliktus tarp bendruomenių. Būtent tai nuo konflikto pradžios lemia kasmet didėjantį alkstančių žmonių skaičių Pietų Sudane. Besitęsiant konfliktui, situacija tik blogės“, – aiškina pašnekovė.

A. Solimano teigimu, pirmiausia reikėtų imtis trumpalaikės pagalbos padėti žmonėms: „Tačiau reikalingas ir ilgalaikis sprendimas, o jis nėra toks tvirtas. Svarbu gerinti Afrikos šalių valdymą, kad nacionalinės institucijos gebėtų pačios dorotis su tokiais sunkumais kaip, pavyzdžiui, Kenija ar Etiopija, kurios taip pat kenčia nuo sausros ir anksčiau kentėjo nuo bado.“

Aukojančių yra, bet pinigų nepakanka

Nigerijos šiaurės rytuose jau aštuonerius metus vyksta islamistų karinės grupuotės Boko Haram sukilimas. Nors valstybės ginkluotosios pajėgos iš daugelio šalies vietų jau išstūmė islamistus, apie pustrečio milijono gyventojų paliko namus ir negali ūkininkauti savo žemėse. Nigerija yra viena pagrindinių naftos eksportuotojų, tačiau daug žmonių, ypač nuo sausros kenčiančioje šalies šiaurėje, gyvena skurdžiai.

Somalyje daugiau kaip 25-erius metus nebuvo veikiančios valdžios ir per tą laiką šalį nuolat vargino konfliktai. Karinė islamistų grupuotė Al-Shabab vis dar kontroliuoja daug kaimo vietovių. Somalio gyventojai kenčia nuo sausros, o humanitarinę pagalbą teikiančioms organizacijoms sunku patekti į islamistų kontroliuojamas vietoves.

Maisto ir vandens nepriteklių išgyvenančiame Jemene taip pat vyksta karinis konfliktas, dėl kurio žlunga ekonomika ir miršta daugybė žmonių. Skaičiuojama, kad septyniems iš dešimties šalies gyventojų reikia humanitarinės pagalbos.

Pasak JT, tam, kad situacija dar labiau neblogėtų ir būtų galima padėti jau kenčiantiems žmonėms, iki liepos organizacijai reikia puspenkto milijardo dolerių, todėl tarptautinė bendruomenė raginama prisidėti kuo daugiau. Visgi pinigų nepakanka ir dėl to pagalba laiku nepasiekia tų, kuriems jos labiausiai reikia.

Ch. McDonough tikina, kad reikia labai daug pinigų. „Nors yra dosniai aukojančių, to nepakanka ir situacija kasmet blogėja. Tam reikia daugybės milijonų dolerių. Vien Pietų Sudane Pasaulinei maisto programai reikia pusantro milijono dolerių kasdien“, – teigia pašnekovė.

Gyventojus paveikė ir sausra

Kenijoje gyvenanti ir po regioną keliaujanti Ch. McDonough sako, kad jei savo akimis nebūtų mačiusi, kaip žmonės gyvena Pietų Sudane ir kitose Afrikos valstybėse, kur žmonės kenčia alkį ir karinius konfliktus, nepatikėtų, kad žmonės tokiomis sąlygomis gali išgyventi.

Ch. McDonough tvirtina, kad, žiūrint į tokioje situacijoje atsidūrusius, kyla mintis, ką reikėtų daryti tokioje padėtyje: „Keliavau po regioną, neseniai lankiausi Pietų Sudane ir bado paveiktose vietose. Sutikau moterų, kurios, ieškodamos saugumo ir maisto, basomis, su vaikais ant pečių, perėjo kone pusę šalies. Kai kuriose vietovėse žmonės išgyvena valgydami tai, ką randa gamtoje. Jie žvejoja upėse, renka laukinius vaisius, riešutus.“

Anot Ch. McDonough, du sezonus besitęsianti sausra Kenijoje labai paveikė gyventojus. „Net ir sostinėje Nairobyje buvo normuojamas vanduo, o labiausiais sausros paveiktose vietose žmonės labai kenčia. Čia gyvuliai yra lyg žmonių banko sąskaitos. Kai jie tavo akyse miršta dėl to, kad negali jų pamaitinti ir pagirdyti, tai tas pats, lyg matytum ištuštėjančią banko sąskaitą. Tai žmonėms yra didžiulė nelaimė. Mes galime padėti žmonėms, kad jiems nereikėtų palikti namų ir jei padarysime tai laiku, išgelbėsime gyvybes“, – sako pašnekovė.

JAV įsikūrusio Afrikos strateginių studijų centro duomenimis, šiuo metu 19 Afrikos valstybių kenčia nuo krizės ar augančio alkstančiųjų skaičiaus. Pusėje iš šių šalių vyksta pilietinis karas. Dauguma jų – autokratiškai valdomos valstybės, kuriose aštuoni iš dešimties gyventojų yra priversti palikti namus.