Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Autobuso vairuotojas: pasitaikydavo, kad ir autobuso durys iškrisdavo

Anksčiau buvo paprasčiau – žiemą visuose autobusuose šalta, vasarą karšta, atdari liukai ir langai, žmonės važiuodavo susispaudę, LRT RADIJO laidai „Darbas – ne vilkas“ sako Valdas Pervazas, 33 metus dirbantis autobuso vairuotoju. Anot pašnekovo, ši profesija nėra nuobodi – keičiasi vietos ir žmonės, o įdomiausia vairuoti tarptautinių maršrutų autobusus.

– Kaip tapote autobuso vairuotoju?

– Autobuso vairuotojo profesija man patiko nuo vaikystės. Autobuso vairuotojas skyrėsi nuo kitų vairuotojų – pasitempęs, su specialia apranga. Skirdavosi autobuso vairuotojas, bet gal man taip vaikystėje atrodė. Nuo tada ir norėjau tapti autobuso vairuotoju.

– Kiek tam reikia mokytis?

– Baigiau 11 klasių, po to išsilaikiau teises – mokiausi 8 mėnesius. Padirbau per vasarą su vairuotoju ir buvau pašauktas į armiją. Tada įsidarbinau autobusų parke.

– Koks buvo pirmasis vairuojamas autobusas?

– Buvo LAZ autobusas, bet su juo teko tik po teritoriją važinėti. Aš pradėjau su „Ikarus“. Važinėjau po miestą – nes anuomet norėdamas dirbti autobuso vairuotoju užmiestyje, tolimaisiais reisais, prieš tai turėjo išdirbti maždaug 3 metus, turėti stažą. Taip pat turėjo būti ne jaunesnis nei 25 metų amžiaus. Šiuo metu to nereikalauja.

– Bandau įsivaizduoti – 1986 m., gatvėse  automobilių nedaug, žmonės keliauja visuomeniniu transportu. Koks buvo vairavimas tada?

– Vairavimas tada būdavo sunkus – labai daug keleivių, pilni autobusai, neužsidarančios durys – būdavo durys ir iškrenta, atgal sumontuoji ir toliau važiuoji. Keleiviai po ratais nekrisdavo, bet piko metu būdavo greitieji maršrutai – ryte vežėme į centrą žmones, grįždavome tušti, po pietų veždavome iš centro į miegamuosius rajonus. Per piko valandas laisvai važiuodavom.

– Kamščių nebuvo, eismas buvo lengvas?

– Taip, su dabartiniais laikais nepalyginsi.

– Bet autobusas buvo be kondicionieriaus, vasarą su visais atidarytais langais, visi pikti kaip velniai.

– Daug dulkių būdavo.

– Kada būdavo geriau vairuoti – žiemą ar vasarą?

– Be abejo, vasarą. Vasarą geresnės kelio sąlygos, daugiau šviesos, tamsiu paros metu mažiau reikia važiuoti.

– Padarykime lyginamąją analizę – šie laikai ir anie laikai. Pavyzdžiui, saugumo sąlygos, autobuso techniniai reikalavimai labai stipriai pasikeitė? Ar važinėdavote su plikomis padangomis?

– Pasikeitė labai. Žieminių padangų nedėdavome, būdavo restauruotos padangos. Nebūdavo reikalavimo keisti padangų į žiemines, todėl ir nekeisdavome.

– O autobusų parke autobusai būdavo seni?

– Būdavo atnaujinamas, bet ne taip, kaip dabar.

– O kokie dar reikalavimai prisidėjo?

– Nebūdavo kondicionierių, šildymas būdavo ne toks kaip dabar, paprasčiau buvo – žiemą visuose autobusuose buvo šalta, vasarą būdavo karšta, atdari liukai ir langai, žmonės važiuodavo susispaudę.

– Yra sakoma, kad traukinys žmonių nelaukia. Ar autobusas laukia?

– Palaukiame kartais.

– bet kodėl kartais nestoja?

– Manau, kad taip tikrai nesu padaręs. Jei matau, tai būtinai palaukiu, nesu palikęs žmogaus.

– Kaip valdyti tą didžiulį užmiestinį autobusą?

– Jis valdosi labai lengvai. Žinoma, į senamiestį įvažiuoti yra sunku.

– Bet kuris vairuotojas senamiesčio vengia kaip velnias kryžiaus?

– Su dideliais autobusais – taip.

– Bet moderniuose autobusuose turite galinę vaizdo kamerą?

– Taip.

– Laimingas dirbdamas šį darbą?

– Taip.

– Niekada nepagalvojote, kad tai siaubingai nuobodus amatas?

– Nėra nuobodus, vairuoji, keičiasi vaizdai, žmonės.

– Ar jūs dar matote romantiką per langą? Ar vaizdai dar veikia, jei sukari tą patį maršrutą 1000 kartų?

– Vis tiek įdomu, važiuoji, keičiasi ir metų laikai, ir vaizdai.

– Jūs tai pastebite?

– Taip.

– Užuot spoksojęs į kelią jūs dar dairotės?

– Važiuojant geru keliu spėji ir į kairę, ir į dešinę pasižiūrėti.

– Kurį laiką važinėjote tarptautiniais maršrutais?

– Važinėjau į Italiją, Angliją, Prancūziją.

– Palyginkime darbą mieste su darbu tarpmiestiniais ir tarptautiniais. Ar tarptautiniai maršrutai yra įdomiausi?

– Būdavo įdomiausi. Važiuojame komanda – 4 vairuotojai. Pavyzdžiui, 2 vairuotojai važiuoja iki Vienos, įlipa kiti 2 vairuotojai, mes pasiliekame Vienoje, ten būnam parą ar dvi, kol atvažiuoja kitas maršrutas, važiuojame kur nors dar 1000 kilometrų. Poilsio turėdavome parą.

– Kiek daugiausia valandų pagal taisykles gali vairuoti autobuso vairuotojas?

– Jei yra 2 vairuotojai, kiekvienas galime vairuoti po 9 valandas, iš viso 18 valandų. Du kartus per savaitę galima po 10 valandų važiuoti. Bet tos valandos padalintos, keičiamės kas 4,5–5 valandas.

– Ar yra buvę, kad vairuojate autobusą, bet knapsite, nes žiauriai norite miego?

– Gal ir yra buvę, bet stengiamės, kad tokių dalykų nebūtų.

Plačiau – radijo laidos „Darbas – ne vilkas“ įraše.

 

Rekomenduojami video