Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Augantis nestabilumas Vakarų Balkanuose primena neužgijusias regiono žaizdas

Sudėtingas Jugoslavijos subyrėjimas paliko gilų randą Europos ir ypač Balkanų regiono istorijoje. Byrėjimą sekę karai, etniniai ir religiniai susidūrimai, virtę kraupiais nusikaltimais žmogiškumui – tai vos prieš kiek daugiau nei du dešimtmečius liudyti įvykiai.

Jugoslavija nustojo egzistuoti, tačiau regiono problemos toli gražu neišspręstos ir valstybių likimai – itin skirtingi. Slovakija ir Kroatija priklauso tiek NATO, tiek Europos Sąjungai ir yra aiškiausiai savo geopolitinį kelią išgryninusios ir jį įgyvendinusios valstybės. Tačiau kitų regiono šalių likimas kur kas sudėtingesnis ir kiekvienos jos atvejis savaip išskirtinis. O bendrai Vakarų Balkanai, kuriais įprasta vadinti Jugoslavijos sudėtyje buvusias Serbiją, Kosovą, Makedoniją, Albaniją, Juodkalniją bei Bosniją ir Hercegoviną, šiandien vis labiau grįžta į sprendimo priėmėjų ir saugumo ekspertų dėmesio centrą, kadangi saugumo situacija regione tampa vis trapesnė. Ir tai – tiek sudėtingų vidaus procesų, tiek ir augančių išorės veikėjų įtakų padarinys.

Daugiau mažiau stabilizavus padėtį regione pagrindiniu valstybių transformacijos ir modernizacijos veiksniu tapo Europos integracija bei narystės ES perspektyva. Tačiau panašiai kaip ir Rytų partnerystės valstybėms, Europos integracijos proceso reikalaujamos reformos kainuoja daug, o jų nauda pajuntama ne iš karto. Be to, ji reikalauja politinį elitą, kuris dažnai naudojasi ne visada teisėtais būdais įgyti ir išlaikyti galią, faktiškai veikti prieš save, todėl dažnai reformos yra vilkinamos ar imituojamos.

Tačiau tai toli gražu nėra vienintelė Vakarų Balkanų problemų priežastis. Čia veikia daug daugiau žaidėjų, kurių kiekvienas turi savų tikslų: pradedant tradiciniais veikėjais regione kaip Rusija ir Turkija bei baigiant naujesniais – Kinija, Saudo Arabija, Iranu, Kuveitu ir kitais.

Rusija neturi nei aiškiai išreikšto strateginio tikslo, nei pakankamų instrumentų jį įgyvendinti. Todėl pagrindinis jos uždavinys – stabdyti Europos Sąjungos ir ypač NATO plėtrą. Būtent tai visa apimtimi išryškėjo 2016-aisiais, kai Juodkalnijoje buvo bandoma suorganizuoti perversmą, tiesa, nepavykusį, kuriuo tikėtasi paskutinę minutę sustabdyti šalies prisijungimą prie NATO. Šiuo metu stengiamasi sugriauti trapų susitarimą tarp Graikijos ir Makedonijos dėl pastarosios pavadinimo. Mat įgyvendinus susitarimą, Graikija nustotų blokuoti Makedonijos įstojimą į NATO ir derybų dėl narystės ES pradėjimą.

Taip pat Rusija veikia per tradicinę jos sąjungininkę regione Serbiją kuriant nestabilumą jos santykiuose su iki šiol tarptautinės bendruomenės tik dalinai pripažintu Kosovu. Tačiau pagrindinis galimo beįsiplieskiančio konflikto židinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Šioje itin nevienalytėje federacinėje valstybėje su turbūt visame pasaulyje unikaliu valdymo modeliu gyvena trys grupės – katalikai kroatai, ortodoksai serbai ir musulmonai bosniai. Serbų respublika, federacinė Bosnijos ir Hercegovinos dalis, vis garsiau kalba apie atsiskyrimą, o šios separatistinės nuotaikos vis labiau kurstomos tiek Serbijos, tiek Rusijos.

Tuo tarpu likusioje federacijos dalyje tarp gyvenančių kroatų ir bosnių auga vis didesnė praraja, mat regione veikiantys musulmoniškų šalių žaidėjai per pastaruosius du dešimtmečius sukūrė nemažai radikalaus islamo išpažinėjų grupių. Jeigu anksčiau įsigyti kiaulienos ar alkoholio buvo daugiau nei įprasta, dabar atsiranda vis daugiau vietų, kur tai – visiškas tabu. Unikalu ir tai, kad Bosnijoje sugyvena ir skirtingų – šiitų ir sunitų – islamo atšakų atstovai, kadangi ji yra matoma kaip tolimiausias tenykščio islamo apgyvendintas regionas į Vakarus.

Kinija tradiciškai įtaką iš lėto įgyja per savo investicijas į strateginius sektorius, o kadangi šios investicijos, kitaip nei vakarietiškos, ateina be išankstinių sąlygų ir reikalavimų prisitaikyti prie europinių standartų, jos tampa patrauklus būdas trumpuoju laikotarpiu gerinti sudėtingą ekonominę situaciją Vakarų Balkanų politiniam elitui.

Ir nors per du dešimtmečius pavyko pasiekti bent tiek, kad etninės ir religinės skirtys nevirstų naujais kruvinais konfliktais, valstybės Vakarų Balkanuose išlieka silpnos ir instituciškai bei politiškai neišsivysčiusios, o jų piliečiai – persmelkti daugiapakopių tapatumų ir skirtumų. Tad nors geopolitiškai šis regionas nebėra tiek aktualus, kiek buvo XX amžiuje, Europos saugumui ir stabilumui besiklostantys įvykiai jame turi tiesioginių pasekmių.

 

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.

 

V. Keršanskas

Rekomenduojami video