Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atimta daug kas, išskyrus galimybę padėti

Biržų „Saulės“ gimnaziją baigusi biržietė Aistė Vitkauskaitė kurį laiką studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, o šiuo metu mokosi Airijoje.

„Šiaurės rytų“ skaitytojams mergina pasakoja apie tai, kuo gyvena ji ir ką pakeitė visam pasauliui grasinantis koronavirusas. „Bandydama įžiūrėti bent kažkiek gėrio šitoje tamsumoje viliuosi, jog ir kiti pamatys, kokie svarbūs esame vieni kitiems“, - sako Aistė.

Gyvenimas Golvėjuje

Šiuo metu Airijoje, Golvėjaus Nacionaliniame Airijos Universitete, studijuoju aplinkotyrą. Prieš kelerius metus susidomėjau ekologija ir įvairiomis globaliomis biologinės įvairovės problemomis. Taip pat norėjau pagerinti anglų kalbos žinias, tad nusprendžiau išvykti studijuoti į Airiją.

Maniau, jog turėdama šiek tiek žurnalistinės patirties ateityje šiuos du dalykus galėčiau sujungti.

Apsilankiau Golvėjuje ir jame esančiame universiteto miestelyje. Šiedu man labai patiko, pasirodė pulsuojantys energija ir gyvybingumu.

Universitete gausu įvairių draugijų ir sporto būrelių, vienijančių bendraminčius studentus ir akademikus, kurie visi yra ypatingai draugiški ir noriai pagelbstintys.

Šiame universitete studijuoja per 18 tūkstančių studentų, tad Golvėjuje visada gausu jaunimo. Šis miestas, kuris yra įsikūręs vakarinėje Atlanto vandenyno pakrantėje, taip pat patrauklus turistams - jį kasmet aplanko per pusantro milijono užsieniečių.

Mano studijų programa daugiausia apima gamtos mokslus - ekologiją, geologiją, chemiją, fiziką, ir įvairias biologijos šakas.

Sau tyliai šypsojausi - juk mokykloje buvau humanitarė, vargiai sugebanti gauti teigiamą chemijos pažymį... Matyt, išmokti įmanoma viską, kai tam esi pasiruošęs, kai ateina asmenybės branda. Dėkojau ir savo buvusiai fizikos mokytojai Astrai Korsakienei (jai negirdint) už puikiai išmokytus šio dalyko pradmenis.

Susidomėjau vorais ir nuodais

Antraisiais studijų metais suvokiau, jog ateičiai vien studijų nebus gana - man reikalinga ir praktika. Po truputėlį ėmiau vis labiau domėtis entomologija ir įvairiais bestuburiais gyvūnėliais. Pasinaudojusi galimybe, po laboratorijos praktinio darbo vieno iš zoologijos dėstytojų pasiteiravau apie galimybę atlikti vasaros projektą jo laboratorijoje.

Nuo to laiko nebesistebiu, kai kam nors papasakojusi apie savo mokslinius tyrimus būnu pavadinama moterimi-vore (angl. spider-woman). Tapau nuodų sistemų ir proteomikos laboratorijos nare, kurios vadovas yra charizmatiškas prancūzas dr. Mišelis Dugonas. Jis dešimtmetį gyveno Vietname ir Malaizijoje, kur buvo įkūręs reptilijų parką. Ten jis laikė ir augino įvairių rūšių gyvates, driežus ir visokius kitokius gyvius, kurių net akyse matyti nenorėtų neieškantys adrenalino protrūkio...

Neseniai juokiausi, kai vadovas mums parodė gyvenimo Azijoje laikų nuotrauką, kurioje jis bučiuoja kobros galvą! Sakė, tai būdavo gera pramoga žiūrovams... Įdomu tai, kad jis savo karjerą pradėjo kaip humanitaras, įgijęs literatūros ir lingvistikos bakalauro laipsnį.

Susigaudyti nuodų laboratorijos vingrybėse man padėjo gyvačių ekspertas, doktorantūros studentas Džonas Dunbaras. Šis kelerius metus dirbo Liverpulio tropinės medicinos mokykloje, kurioje išgaudavo nuodus iš gyvačių. Tie nuodai yra naudojami priešnuodžių produkcijai ir tyrimams. Priešnuodžiai yra leidžiami norint neutralizuoti nuodų poveikį, kai žmogui įkanda, tarkim, nuodinga gyvatė. Daugiausia šie priešnuodžiai yra reikalingi žmonėms, gyvenantiems tropinėse šalyse. Juk, tarkim, Airijoje ne tik nėra nuodingų gyvačių – jų nėra iš viso! Kita vertus, prieš mėnesį herpetologus Airijoje sukrėtė žinia, jog vienam vaikinui įkando labai nuodinga gyvatė, kurią jis laikė namuose. Manoma, jog tai buvo pirmasis nuodingos gyvatės įkandimas žmogui Airijoje. Priešnuodžiai padėti šiam jaunuoliui buvo atgabenti būtent iš šios Liverpulio tropinės medicinos mokyklos.

Pastaruosius kelerius metus pagrindiniai tyrimai nuodų laboratorijoje sukosi apie vieną vorą - vadinamąją kilniąją netikrąją našlę (lot. Steatoda nobilis). Šio voro gimtinė yra Kanarų salos, ir jis priklauso tai pačiai šeimai kaip ir juodoji našlė, kuri žmogui įkandusi gali sukelti gana rimtus simptomus, išskirtiniais atvejais net ir mirtį. Kilnioji netikroji našlė išplito ne tik po kai kurias Europos šalis, bet ir Kalifornijoje, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse, Irane, Turkijoje. Šis voras surado galimybę atkeliauti ir išplisti ir Anglijoje bei Airijoje (nesijaudinkite, kiek žinau, Lietuvoje jo kol kas nėra).

Nuodų laboratorijos komanda tiria kilniosios netikrosios našlės poveikį žmonėms ir Airijos vorams. Keli patvirtinti įkandimo žmogui atvejai atskleidė, jog šio voro nuodai sukelia skausmą, tinimą, uždegimą aplink įkandimo vietą, karščiavimą.

Nors šie simptomai gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų, įkandimas nėra mirtinas. Tai vienintelis Airijoje voras, galintis žmogui sukelti tokius simptomus. Įdomiausia tai, jog tai taip pat vienintelis voras, kuris kartą Airijoje buvo užfiksuotas besimaitinantis ne tik vabzdžiais, bet ir Airijos gyvavedžiu driežu.

Savo tyrimu norėjau palyginti, ar netikrosios našlės nuodai yra labiau toksiški nei gimtųjų Airijos vorų nuodai. Tam pirmiausia turėjau išgauti vorų nuodų, bet prieš tai - tuos vorus rasti ir surinkti.

Vorus rinkome ir kapinėse

Kilniąją netikrąją našlę daugiausia rinkome Dubline, Airijos sostinėje. Kadangi šis voras pirmiausia atkeliavo į vietovę netoli Dublino, jis ten labiausia paplitęs. Vorus su komanda rinkome sutemose, kadangi tuo metu jie aktyviausi. Dažnai sulaukdavome keistų praeivių žvilgsnių ar klausimų – juk slampinėdami apie tvoras apsiginklavę žnyplėmis ir prožektoriais ant galvos atrodome tikrai įtartinai...

Pavyzdžiui, kartą renkant vorus netoli kapinių praeinantys vyrukai mūsų išklausinėjo, ar mes gaudome vaiduoklius... Dažniausia apie atliekamus darbus informuojame vietos policiją ar universiteto miestelio apsaugą. Nors mus pamačiusi universiteto apsauga jau žino, kad čia „vieni iš tų vorų rinkėjų“.

Prisirinkę pakankamai vorų, jų nuodus išgauname padedant elektrostimuliacijos aparatui. Vienas voras turi (jei iš viso tuo metu turi) dešimt kartų mažiau nuodų nei vienas vandens lašelis, tad norint surinkti reikalingą nuodų kiekį, procesas tikrai ilgas.

Ši vasaros praktika išsivystė į mano bakalaurinį darbą, kurio rezultatus netgi turėjau galimybę pristatyti „Nuodų dienos“ konferencijoje Bangoro universitete, Velse.

Bestudijuodama vorus ne tik juos labai pamėgau, bet juos pamėgti išmokiau ir savo draugus. Žmonės vorų dažnai bijo, bet nesuvokia, kad jie mūsų bijo daug labiau. Vorai niekada mūsų nepersekios ir nebandys mums įkąsti. Jie tai daro tik tada, kai nemato kitos išeities, pavyzdžiui, mes juos suspaudžiame rengdamiesi megztinį, į kurio rankovę jie netyčia būna įropoję. Vienas pagrindinių vorų savigynos ir medžiojimo įrankių yra nuodai, kuriuos vorams pasigaminti trunka kelias savaites. Mažų mažiausia šį brangų išteklį jie nori išnaudoti ant milžinų žmonių, kurių tie nuodai net nepaveiks...

Vorų toksinai susilaukia vis daugiau dėmesio dėl potencialaus pritaikymo farmakologijoje (tarkim, skausmo malšinimui, vėžio, insulto gydymui), bioinsekticidų (natūralios kilmės pesticidų) produkcijoje. Jei vasarą jus erzina uodai ar musės, nepamirškite - jie yra vorų maistas. Tad galbūt tą didelį baisų vorą virtuvės kampe verčiau palikti ramybėje ar paleisti į lauką nei trekštelėti šlepete.

Vienas mokslinis tyrimas parodė, jog per metus vorai suvartoja 400-800 milijonus tonų vabzdžių. Palyginimui, žmonija visame pasaulyje suvalgo 400 milijonus tonų žuvies ir mėsos.

Auka tikslui, kurį išsikėliau

Savo studijomis ir gyvenimu Airijoje labai džiaugiuosi. Mokslai sekasi gerai, susipažinau su daug įdomių žmonių ir bendraminčių. Bestudijuodama pragyvenimui nuo paskaitų laisvu laiku puse etato dirbau tradicinio airiško maisto restorane.

Vienintelis trūkumas yra tas, kad dirbant ir mokantis laiko nelieka niekam - laisvalaikiui, laikui su draugais... Visa tai teko užmiršti ir paaukoti tikslui, kurį sau išsikėliau.

Liūdniausia, kad laiko neturiu dažniau ir ilgesniam laikui grįžti į Lietuvą, pasimatyti su artimaisiais ir Lietuvoje likusiais draugais... Manau, kai kuriems iš jų gana sunku suprasti, kodėl ryšiai susilpnėjo ar visai nutrūko, kodėl negaliu atvykti dažniau su jais pasimatyti. Sunku paaiškinti, kad rasti laiko atostogoms man labai sunku, kai penkias dienas per savaitę einu į paskaitas ir rašau atsiskaitomuosius darbus, o likusias dvi - dirbu...

Nors Airijoje ir gyvenu gerai, dažnai širdis plyšta besiilgint Lietuvoje visų, kurie man brangūs...

COVID-19

Vasarą po egzaminų ketinome atlikti papildomus tyrimus ir juos išspausdinti moksliniame žurnale. Ketinau užpildyti prašymą toksikologijos magistro studijoms, o po to – doktorantūros studijoms. Bet štai čia koją ir pakišo COVID-19 pandemija...

Koronaviruso situacijai Europoje vis blogėjant, nerimas ne tik universiteto bendruomenėje, bet ir visame mieste buvo juntamas. Jau pora savaičių prieš Airijoje uždarant visas mokymosi įstaigas, kovo 12 dieną, studentų miestelis ėmė pastebimai vis labiau keistis. Universiteto biblioteka vis labiau tuštėjo, studentai laiko be reikalo universitete nebeleido. Šis nerimas ypatingai buvo jaučiamas tarp mūsų, ketvirtakursių, kuriems iki universiteto pabaigimo buvo belikę vos du mėnesiai. Airijos ministrui pirmininkui pranešus, jog visos mokymo įstaigos yra uždaromos, likome sutrikę. Studentai iš kitų miestelių nežinojo, ar likti Golvėjuje, ar krautis daiktus ir važiuoti namo. Nežinojome, ar šiais metais pavyks baigti universitetą.

Dar po kelių dienų Airijos valdžia atšaukė nacionalinės šventės, Švento Patriko dienos, paradą. Tai airiams ir gyvenantiems Airijoje padėjo suprasti apie situacijos rimtumą. Kiekvienais metais kovo 17-ąją Švento Patriko diena švenčiama visame pasaulyje, į Airiją suplūsta gausybė turistų. Žalia spalva dekoruotos gatvės būna sausakimšos nuo tūkstančių žmonių, o kavinės ir barai lūžta nuo švenčiančiųjų. Šiais metais gatvės buvo tuščios, o žmonės šventė namuose.

Tuo pat metu dauguma restoranų, kavinių ir barų savanoriškai užvėrė duris klientams bent porai savaičių. Kiekvieną dieną išgirsdavau, jog vis daugiau draugų, kaip ir aš dirbusiųjų maitinimo sektoriuje, prarado darbus. Užsidaryti netruko ir restoranas, kuriame dirbau aš. Liūdniausia, jog nurimus pandemijai durų šis restoranas jau neatvers. Kaip ir dauguma barų ir maitinimo įstaigų Golvėjuje, šis restoranas pajamų daugiausia gaudavo iš studentų ir turistų. Pandemijai įsisiautėjus, mieste nebeliko nei vienų, nei kitų... Ir tikrai nežinia, kada gi jie visi vėl galės sugrįžti.

Dėl koronaviruso ne tik aš, bet ir apie 350 tūkstančių žmonių Airijoje liko be darbo. Niekada nesitikėjome šitokios baigties – Golvėjus šiais metais buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Priešingai nuo ištuštėjusių gatvių, tikėjomės didžiulio lankytojų ir turistų antplūdžio.

Pasikeitė neatpažįstamai

Be galo keista matyti, kaip šis judrus miestas neatpažįstamai pasikeitė: gatvės primena vaiduoklių miestą, viskas, išskyrus vaistines ir maisto parduotuves, uždaryta. Airiai yra be galo draugiški žmonės, visada mėgstantys paplepėti su kaimynais, pažįstamais (net ir su nepažįstamais!). Matau, jog žmonės elgiasi kitaip: vienas kito vengia, žiūri įtartinai. Žinau, jog tai yra tiesiog nežinomybės baimė: nežinome, kas yra viruso nešiotojas, nežinome, kaip elgtis ir palaikyti bent dviejų metrų atstumą nuo žmonių, kuriems dažniausia mažų mažiausiai paduotum ranką ar draugiškai paplekšnotum per nugarą.

Kad ir kaip bebūtų, visi stengiasi padėti vieni kitiems, kaip tik gali. Gyvenu su dviem doktorantūrą baigusiais mokslininkais, kurie specializavosi regeneracinės medicinos srityje ir dirba universitete. Jie, kaip ir dar apie 40 tūkstančių sveikatos priežiūros darbuotojų ir mokslininkų, užsirašė į savanorių, galinčių savo žiniomis ir patirtimi padėti kurioje nors srityje kovojant su koronavirusu, sąrašą.

Deja, nors šiuo metu mėginiai iš potencialiai koronavirusu užsikrėtusiųjų yra imami testavimo centruose daugumoje Airijos miestų, jie tiriami tik vienoje nacionalinėje virusų laboratorijoje Dubline ir ligoninėse. Universitetai ir akademikai yra bet kada pasiruošę pagelbėti valstybei ir dalį testų atlikti tam pritaikytose universiteto laboratorijose.

Padėti rizikos grupėje priklausantiems žmonėms bandome, kaip galime. Tarkim, vienas kartu gyvenantis draugas pasirūpina savo seno bičiulio, chemijos profesoriaus, kuriam yra per 70 metų, pirkiniais.

Prieš vos kelias dienas, praėjusį penktadienį, Airijos valdžia uždraudė žmonėms išeiti iš namų, išskyrus į parduotuvę, vaistinę ar pasportuoti 2 kilometrų nuo namų atstumu.

Vaikščioti galima tik po vieną, išskyrus vaikus, lydimus tėvų. Senesniems žmonėms ir žmonėms, turintiems ligų ar sveikatos sutrikimų, nepatartina iš namų išeiti visai. Kol kas šie apribojimai yra įvesti dviem savaitėms, iki Velykų sekmadienio.

Visoje šalyje sudaryti patikros punktai, kuriuose policija stabdo automobilius ar praeivius ir teiraujasi, kur šie keliauja. Jei kelionės tikslas neatitinka nė vieno iš anksčiau minėtų kriterijų, žmonės siunčiami namo.

Kiek žinau, dauguma vietų, tokių kaip pajūris, paupiai, parkai, į kurias dauguma žmonių eidavo pasivaikščioti, pabėgioti, pavedžioti šunį, yra uždarytos tam, kad žmonės jose nesibūriuotų.

Kitų situacija blogesnė

Šiuo metu taip ir gyvename: vienas iš mūsų kartą per kelias dienas išeina į parduotuvę, kas kelias dienas išeiname trumpam pasivaikščioti netoli nuo namų, mokomės ir dirbame nuotoliniu būdu.

Žinau, kad greičiausiai dėl susiklosčiusios situacijos nebegalėsiu studijuoti magistro – studijoms planavau susitaupyti dirbdama vasarą (magistro kaina Airijoje – per 7 tūkstančius eurų). Žinau, kad bus sunku gauti darbą ir iš naujo susidėlioti, kaip toliau planuoti savo karjerą.

Bet aš taip pat žinau, kad tūkstančiai žmonių pasaulyje yra kur kas blogesnėje situacijoje nei aš: jie prarado darbus, bet turi išmaitinti šeimą, vaikus. Jie ar jų artimieji serga ir galbūt net negali gauti reikalingos medicininės pagalbos. Kai kurie prarado savo brangius žmones.

Neatimta galimybė padėti

Esu dėkinga, kad aš, mano draugai ir artimieji yra sveiki ir jiems nieko netrūksta. Džiaugiuosi, kad galiu užbaigti paskutinius universiteto metus nuotoliniu būdu. Žinau, kad ši klaiki pasaulinė pandemija vieną dieną baigsis. Šiuo metu labiau nei bet kada suvokiu pilnai funkcionuojančios visuomenės vertę. Tai galimybė pasivaikščioti prie pajūrio ar į parką su draugais. Nueiti į parduotuvę nusipirkti skanėstų, kai nereikia sterilizuotis rankų ir stovėti eilėje 2 metrų atstumu vienas nuo kito. Galimybė nusipirkti naują suknelę, apsilankyti kavinėje, pasiklausyti gatvės muzikantų, stebėti gatvėje dūzgiančius žmones, nueiti į kiną... Net ir galimybė man, kada noriu, parvažiuoti į Lietuvą aplankyti artimųjų! Bet viena iš mūsų atimta nėra - padėti artimam ar nepažįstamajam, užjausti ir laikytis vieningai. Nekaltinti, nepeikti, nepykti, bet padėti.

Kaip matome, šita „pilnai funkcionuojanti visuomenė“ negali funkcionuoti be mūsų, žmonių, kiekvieno iš mūsų. Bandydama įžiūrėti bent kažkiek gėrio šitoje tamsumoje, viliuosi, jog ir kiti pamatys, kokie svarbūs esame vieni kitiems, nepaisant, ar vienas kitam esame giminaičiai, ar tiesiog pardavėja ir pirkėjas...

 

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video