Keliauninkai Audrius ir Alma Sutkai po kelis mėnesius trukusių klajonių po Artimuosius Rytus parkako į Lietuvą – kaip patys mėgsta paminėti, į pačią geriausią šalį pasaulyje. Tiesa, prieš grįždami, kelionių dokumentikos laidos „1000 pasaulio stebuklų“ herojai aplankė paskutines šios savo odisėjos šalis – Sakartvelą bei Armėniją, – kur patyrė įvairių nuotykių.

Prasta kelių kokybė

„Prieš pasakojant apie šias dvi šalis, svarbu paminėti, kad Sakartvelas bei Armėnija nėra vienodos ir kartais negali būti lyginamos viena su kita. Įvažiavus iš Turkijos, iš karto matyti didžiulis kontrastas. Pirmiausia į akis krenta transporto parkas – atrodo, jog gatvės čia nukelia penkiasdešimčia metų atgal“, – pirmais įspūdžiais dalijasi A.Sutkus ir pažymi, kad gatvėse gausu dar Sovietų Sąjungoje gamintų transporto priemonių.

Taip pat abiejose šalyse, anot pašnekovo, kaip išskirtinę galima paminėti kelių kokybę. Tiesa, išskirtinė ji ne gerąja prasme – keliauninko manymu, Sakartvelo vieškelius būtų galima vertinti 4–5 balais iš dešimties, o Armėnijos važiuojamiesiems žemės ruožams geriausiu atveju skirti vos tris.

„Vienas kitas pagrindinis kelias lyg ir normalus, bet, vos nusukus į šoną, telieka gaudyti duobes. Arba kelias nufrezuotas ir paliktas metams kitiems, arba tiesiog nuslinkęs ir žvyru pataisytas“, – pasakoja A.Sutkus.

Todėl vyras džiaugiasi, kad pasirinktas „Land Rover Defender“ visureigis turėjo tokioms trasoms puikiai tinkančią važiuoklę, o į papildomų patobulinimų sąrašą, kuris nebuvo ilgas, buvo įtrauktos sustiprintos padangos. Jos, anot A.Sutkaus, savo naudą šiuose keliuose įrodydavo kiekvieną dieną.

Keliuose – karvių išmatos 

Važiuojant minėtų šalių keliais išskirtinės buvo ir priežastys, kodėl teko plauti automobilį – per kelią piemenų genamos karvių, avių ar kiaulių bandos, pasak A.Sutkaus, po savęs palieka savo dydžiu sniego pusnis primenančias išmatų krūvas, tad įveikti šias atkarpas išsaugant švarų automobilį tiesiog neįmanoma.

Pašnekovas sako, kad plauti automobilį po šių pasivažinėjimų gerokai sudėtingiau, nei pasiautus po bekelę. „Purvas nusimazgoja, o ekskrementai – kaip molis, dar ir pagrandyti turi. Kas dvi tris dienas reikėdavo tinkamai nusigremžti“, – priduria jis.

Tiesa, grįžus į Lietuvą Audriui reikėjo greitai persiorientuoti ir pereiti prie tinkamos vairavimo kultūros, nes tiek kartvelai, tiek armėnai, atlikdami lenkimo ar bet kurį kitą veiksmą gatvėse, naudoja garso signalą – taip daroma norint išvengti susidūrimų, mat daugelis manevrus pradeda net nežiūrėdami į galinio vaizdo veidrodėlius.

„Visiems pypsint ir pats pradedi taip elgtis – supranti, kad, norint įsilieti į jų kelius, tiesiog reikia elgtis taip. Niuansų, kuriuos turi pažinti ir suprasti, – daug. Pavyzdžiui, vairuotojai ten nepripažįsta, jog pėsčiasis turi teisę eiti per kelią, – niekas į juos nekreipia dėmesio. Juokiausi, kad parvykęs į Lietuvą turėsiu laikytis mūsų vairavimo kultūros, kad nepridaryčiau tokių nesąmonių“, – dėsto A.Sutkus.

Yra kur paganyti akis

Iš nuotykių kupinos kelionės po minėtas šalis A.Sutkus parsivežė puikių įspūdžių apie vietinę virtuvę, lankytinus objektus ir istorinį paveldą. „Net jei galvoji, kad apie šašlykus žinai viską, Armėnija vis tiek nustebins. Sakartvelo virtuvė taip pat fantastiška“, – tikina jis.

Armėniją, A.Sutkaus žodžiais, iš pradžių reikėtų vertinti kaip vieną seniausių pasaulio tautų, patyrusių ne vieną genocidą, – net ir šiandien ji vis dar varoma į kampą. Tad ir geografiškai šalis per savo istoriją ne kartą yra nukentėjusi, bet lankytinų objektų vis dar apstu.

„Ant kiekvieno kalno stūkso vienuolynas, bažnyčia. Visi objektai prasideda nuo septinto ar aštunto amžiaus, o į trylikto ar vėlesnių šimtmečių, atrodo, net nebėra ko eiti“, – nuostabos neslepia pašnekovas.

Vyras priduria, kad visur pulsuoja labai gili ir įdomi istorija: ypač akmeniniuose, be cemento pastatytuose statiniuose bei olose išskaptuotuose objektuose. „Tikrai yra ką lankyti, turtinga ir gamta: kilome į kalnus ir lakstėme sniego motociklais, o po valandos, nusileidę Jerevane, jau patekome į 30 laipsnių karštį“, – tvirtina A.Sutkus.

Pasak jo, kartvelai taip pat visko turi: ir Juodąją jūrą, ir kalnus. Turi ledynus, ežerus, netgi meškų, taip pat gilias šaltas žiemas bei karščiu alsuojančias vasaras. Gamtos ir vaizdų prasme šie kraštai, A.Sutkaus teigimu, labai turtingi.