Savo tarnybą Gunteris Grassas aprašė prisiminimų knygoje „Svogūno lupimas“. G. Grassui buvo 12 metų, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Augęs prie Baltijos jūros, apie karą girdėjęs tik iš nacistinės Vokietijos žiniasklaidos priemonių, 15 metų jis savanoriškai bandė įstoti į povandeninį laivyną, tačiau ten jo nepriėmė, o 17 metų pašaukė tarnauti į tankų diviziją Dresdene.

Buvo ne viena priežastis, dėl ko būsimasis rašytojas norėjo tarnauti Hitlerio armijoje. Jaunimas buvo sužavėtas kino kronikų, radijo pranešimų apie nenugalimą Vokietijos kariuomenę. Apie Hitlerio nusikaltimus tuo metu jauni žmonės negalėjo nutuokti. Be to, G. Grassas norėjo ištrūkti ir iš savo namų, iš miesčioniškos aplinkos – kaip rašo knygoje „Svogūno lupimas“, „iš ankšto dviejų kambarių buto, kuriame man priklausė tiktai negili niša po kairiojo svetainės lango palange“.

Nors pratybos buvo sunkios ir G. Grassas bandė simuliuoti geltą, pačios SS pajėgos jo nebaugino, o Hitlerio žodžiais ir nacių pergale Antrajame pasauliniame kare jis tikėjo iki paskutinės akimirkos.

Karas baigėsi, G. Grassui nespėjus iššauti nė vieno šūvio.

Faktas, kad G. Grassas apie šį savo gyvenimo epizodą atvirai prabilo po daugiau negu 60 metų, rodo ir tai, kokia jautri Vokietijoje nacizmo tema ir kaip sudėtinga apie tai kalbėti. G. Grasso prisipažinimas sukėlė daugybę reakcijų, pasigirdo raginimų atimti iš rašytojo Nobelio premiją, tačiau vėliau vis dėlto pripažinta, kad tai ne tik didelės meninės ir dokumentinės vertės meistriškai sukurta autobiografija, bet ir knyga, padėjusi ir kitiems vokiečiams prabilti apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo ir pokario patirtį.