Pirmąsias žoliapjoves traukdavo arkliai ar asilai, kurių kanopoms sodininkai pritaikydavo minkštą apavą, kad nebūtų sugadinta veja. Po arklių ir asilų traukiamų žoliapjovių populiariausia vejos puoselėjimo priemonė ilgai buvo dalgis.

Jį 1830 m. pakeitė Edwino Buddingo išrasta moderni žoliapjovė. Kaip teigė išradėjas, naujuoju prietaisu „džentelmenai gali smagiai, naudingai ir sveikatingai pasimankštinti“. Prireikė dar 40 metų, kol žoliapjovėmis imta plačiai naudotis namų ūkiuose. Pirmasis šį prietaisą praėjus metams nuo jo išradimo įsigijo Londono Regento parko zoologijos sodo vyriausiasis sodininkas.

Netrukus po to Anglijoje buvo patentuota garo varikliu varoma žolės pjovimo mašina, dar po 10 metų – ir benzininė. Pirmoji motorinė pjaunamoji, pritaikyta buities reikmėms, pristatyta 1921 m.

Per kiek daugiau nei 100 metų žoliapjovė evoliucionavo nuo arkliais tempiamo sudėtingo agregato iki modernios, netgi nuotoliniu būdu valdomos, lengvos mašinos. Ta proga 1992 m. JAV įsteigta Žoliapjovių lenktynių asociacija surengė pirmąjį žoliapjovių lenktynių čempionatą.